Su kuo susietas litas?

Gedimino pilis yra gotikos pavyzdys, Vytautas Landsbergis yra socialdemokratas, o Antrasis Pasaulinis karas vyko XIX amžiuje. Be to, Estija yra Lietuvos kaimynė, o Vasario 16-osios valstybės atkūrimo aktas buvo paskelbtas 1992 metais.

Visa tai – jaunuolių, kurie šiemet dalyvavo kūrybiniame konkurse į žurnalistikos studijas Vilniaus Universitete, mintys.

Visi jie išlaikę valstybinius ar bent jau mokyklinius egzaminus, dauguma – iš didžiųjų miestų, žino, kas yra kompiuteris, tačiau jų klausantis dažnai atrodydavo, jog į egzaminą jie atvyko iš negyvenamos salos, kur nėra laikraščių, televizorių ir radijo.

Nes tik taip tikriausiai būtų galima paaiškinti, kodėl pažangiai besimokiusiai merginai iš Šiaulių atrodo, kad jos gimtajame mieste gyvena vos 12 tūkstančių gyventojų, kodėl jos bendraamžė iš Klaipėdos tvirtina, jog litas, cituoju, „susietas su Lenkijos zlotu ir Arabijos drachma“ ir kodėl teatru, pasak jos pačios, besidominti devyniolikmetė iš Panevėžio nėra nieko girdėjusi apie Juozą Miltinį.

Kažkas, matyt, negerai mūsų švietimo sistemoje, jei po dvylikos mokyklos suole praleistų metų brandos atestatus gavę vaikinai ir merginos per mėnesį pamiršta mokyklinį istorijos kursą ir dažnai demonstruoja visišką neišmanymą paklausti apie dalykus, kurių galbūt neakcentavo mokykliniai vadovėliai, bet kuriuos, atrodo, turėtų žinoti kiekvienas aukštojo išsilavinimo siekiantis jaunuolis.

Pavyzdžiui, tai, kad Briuselis yra Belgijos sostinė, kad Kaliningradas ir Karaliaučius yra tas pats miestas, ar kad Lietuvos kariai tarnauja Irake, Afganistane, Kosove, bet ne Kuveite.

Žinoma, versti kaltę vien mokyklai būtų neteisinga – jauno žmogaus išsilavinimas priklauso ir nuo jo aplinkos ir pirmiausia nuo šeimos. Jei tėvai skaito knygas, vaikšto į teatrą, žiūri žinias prenumeruoja spaudą, tikėtina, kad ir jų atžalos aplankys bent vieną spektaklį ar susidomės kokia nors namuose esančia knyga. Jei gimdytojai sau tokios prabangos neleidžia, tada ir vaikams dažnai tenka gyventi „kultūrinėje atskirtyje“.

Tiesa, kartais pagelbėti gali žiniasklaida – užmetus akį į laikraštį (jei žinoma, toks namie yra are einant pro žinias transliuojantį televizorių, galima visai netyčia sužinoti ir apie Europos Sąjungoje kilusias problemas dėl Konstitucijos ir apie Lietuvoje vykstančias diskusijas dėl „Mažeikių naftos“.

Šia prasme žiniasklaidos vaidmuo svarbus ir tuo, beje, buvo galima akivaizdžiai įsitikinti bendraujant su žurnalistiką studijuoti siekiančiais vaikinais ir merginomis.

Štai, pavyzdžiui, iš ministrų abiturientai geriausiai žino Viktorą Uspaskichą, Viliją Blinkevičiūtę bei Vladimirą Prudnikovą, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog Ūkio, Kultūros bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nėra tie trys banginiai , ant kurių laikosi Vyriausybė.

Šių politikų populiarumo priežasčių reikėtų ieškoti žiniasklaidoje – nors ir dėl skirtingų priežasčių, jie dažniau nei kiti Vyriausybės nariai puikavosi pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, ant žurnalų viršelių ar televizijos laidų vinjetėse.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Jo pavardė dažniausiai nuskambėdavo po Valdo Adamkaus ir Algirdo Brazausko, paprašius būsimųjų studentų išvardinti tris aukščiausius valstybės pareigūnus.

Beje, skirtingai nei kai kurie iš mūsų, dauguma žurnalistiką siekiančių studijuoti jaunuolių iš esmės yra geros nuomonės apie Vilniaus merą ir jo veiklą. Greičiausiai todėl , kad tokios pat nuomonės yra ir nemaža dalis mūsų žiniasklaidos.

Tačiau spaudos ir televizijos dėmesys svarbus ne tik politikams. Štai, pavyzdžiui, iš dabartinių Lietuvos rašytojų geriausiai žinoma Jurga Ivanauskaitė. Kai kas, tiesa, jos pavardės neprisimena, tačiau žino, jog ji prieš kažką protestavo.

Neabejotinas lyderis tarp visų režisierių yra Oskaras Koršunovas. Populiarumu su juo varžytis tarp abiturientų negali nei Eimuntas Nekrošius, nei Rimas Tuminas, nei Gintaras Varnas. Galbūt esu subjektyvus, tačiau man atrodo, jog tai – pirmiausia žiniasklaidos, o ne O.Koršunovo išskirtinio talento nuopelnas. Juk smulkmena, kad išdidžiai pareiškę, jog matė O.Koršunovo „Meistrą ir Margaritą“ būsimieji žurnalistai kiek sutrinka paklausti, kas yra knygos, pagal kurią pastatytas šis spektaklis, autorius.

Sporto baruose lyderiai taip pat aiškūs – Arvydas Sabonis ir Šarūnas Jasikevičius. Edvinas Krungolcas, kuris visai neseniai apgynė Europos čempiono titulą ir net dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna savo pasiekimais su mūsų krepšininkais nė iš tolo negali varžytis. Bent jau stojančiųjų į žurnalistiką vertybių skalėje.

Beje, tarp pačių žurnalistų, jei kam įdomu, populiarumo viršūnėje yra Henrikas Vaitiekūnas, Edmundas Jakilaitis ir Algimantas Čekuolis. Jiems ant kulnų lipa Marijonas Mikutavičius, Marius Veselis bei Edita Mildažytė. Rašantys ar kalbantys plunksnos broliai, pasiklausius abiturientų, Lietuvoje iš esmės neegzistuoja arba bent jau neturi pavardžių.

Ir nieko čia nuostabaus – juk akivaizdu, kad iš visų menų svarbiausia yra televizija.

Tiesa, šiek tiek neramu pagalvojus, kad, berods, trisdešimt iš šiemet dalyvavusiųjų kūrybiniame konkurse kada nors galbūt patys taps žurnalistais. Ir ateityje rengs pranešinės žinias būsimiems abiturientams remdamiesi savo vertybių skale bei savo pasaulio supratimu.

(8 balsų, vidurkis: 4,38 iš 5)
Loading...
  • Anonimas

    Tik baigus 12ką klasių ko norėt, kai pries egzaminus vos laiko užtenka vadovėlių kalimui tai kaip ir nėr kalbos apie laikraščių skaitymą. Esu isitikinęs kad svarbiausia aistą motyvaciją galu gale loginis mąstymas, na o su laiku (studijuojant ar dirbant) pasikeis vertybių skalės ir aplinkos suvokimas. Kita vertus kiek iš šiuo metu praktikuojančių žurnalistų yra baigę VU žurnalistiką ? Neseniai teko perversti Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus žurnalistų memuarus tik mažuma buvo studijavusių savo amato pagrindus universitete.

  • Anonimas

    Ačiū Jums, ponas Artūrai. Dabar man aišku, kad, praėjus dešimčiai metų po mokyklos baigimo, aš vistik gerokai pasenau. Nes niekaip nebegaliu suprasti, kodėl, pvz., puslapio apimties straipsnyje „Kaip išsirinkti sulčiaspaudę“ nerašoma apie gamintojus, galingumus, talpas, medžiagas, kainos ir kokybės santykį, palyginimus ir kt., o minima, jog jos būna rankinės, elektrinės ir dar tie plastmasiukai, ant kurių citriną užmauni ir pasuki. Ai, tiesa, dar virtuvės kombainai būna – jie tai patys brangiausi. Dabar man aišku, kodėl laikraštyje nuotraukos ir straipsnio citatos stambiu šrifu neretai užima daugiau vietos, nei pats straipsnis, kodėl laikraščių pirmieji puslapiai skiriami smulkiems jaunų gražių lietuvaičių žmogžudysčių aprašymams ar kokio austrų iškrypėlio, kalinusio savo dukterį, buto planams. Tikriausiai visa tai todėl, kad vakarykščiai abiturientai gelbsti skaitytojus nuo vis didėjančio informacijos srauto, jos nepateikdami. Juk jau mokykloje gelbėjosi patys: jiems, matai, per daug žinių brukama, per daug reikalaujama. Ar tik ne todėl dabar nebesugeba pasinerti į gylį, ne tik plaukti paviršiumi? Hm… Bet vis dėlto pasenau. Juk naujieji skaitytojai kartu su naujaisiais žurnalistais kovojo už žinių perteklių. Dabar gi kartu atranda dalykus, kurie mums, nuo to pertekliaus nemirusiems, kažin kada įaugo į kraują. Ar dar būna spaudos, skirtos „dinozaurams“?

  • Pingback: Išeinu į kūrybinį konkursą | Artūras Račas()

  • Agnė

    Gerb.p.Artūrai, esu didelė jūsų gerbėja ir aktyviai skaitau jūsų blogą, nors nedrįstu dalyvauti šitam intelektualiniam sparinge, mane nepaprastai nustebino jūsų skeptiška nuomonė apie O.Koršunovo kūrybą.Mano supratimu žiniasklaidos dėmesys Oskaro kūrybai yra net labai menkas, palyginti, kad ir su propoganda apie gerb.R Tumino, neva, kovą su rusais dirbant viename svarbiausių Rusijos teatrų.O garsiausius teatrų apdovanojimus už ilgametį indėlį į eksperimentinį, drasų, kitokį teatrą Oskaras pelnė ne todėl, kad kažkas ką nors parašė.Teatre šiek tiek kitokios sistemos, ir neprisilietus ne kažką suprasi.Manau jums būtinai rekėtų pabandyt pažiūrėt daugiau jo kūrybos be išankstinio nusistatymo, tikiu, jei net ir nepajustumėt malonumo, tai tikrai būtų ką pagalvot.O jei Oskaro „Meistras ir Margarita“ jauną žurnalistą privertė pasidomėt Michailu Bulgakovu,gal tai puiku?:)
    Geros dienos ir dar kart pagarba.