Artūras Račas

Gedimino pilis yra gotikos pavyzdys, Vytautas Landsbergis yra socialdemokratas, o Antrasis Pasaulinis karas vyko XIX amžiuje. Be to, Estija yra Lietuvos kaimynė, o Vasario 16-osios valstybės atkūrimo aktas buvo paskelbtas 1992 metais.

Visa tai – jaunuolių, kurie šiemet dalyvavo kūrybiniame konkurse į žurnalistikos studijas Vilniaus Universitete, mintys.

Visi jie išlaikę valstybinius ar bent jau mokyklinius egzaminus, dauguma – iš didžiųjų miestų, žino, kas yra kompiuteris, tačiau jų klausantis dažnai atrodydavo, jog į egzaminą jie atvyko iš negyvenamos salos, kur nėra laikraščių, televizorių ir radijo.

Nes tik taip tikriausiai būtų galima paaiškinti, kodėl pažangiai besimokiusiai merginai iš Šiaulių atrodo, kad jos gimtajame mieste gyvena vos 12 tūkstančių gyventojų, kodėl jos bendraamžė iš Klaipėdos tvirtina, jog litas, cituoju, „susietas su Lenkijos zlotu ir Arabijos drachma“ ir kodėl teatru, pasak jos pačios, besidominti devyniolikmetė iš Panevėžio nėra nieko girdėjusi apie Juozą Miltinį.

Kažkas, matyt, negerai mūsų švietimo sistemoje, jei po dvylikos mokyklos suole praleistų metų brandos atestatus gavę vaikinai ir merginos per mėnesį pamiršta mokyklinį istorijos kursą ir dažnai demonstruoja visišką neišmanymą paklausti apie dalykus, kurių galbūt neakcentavo mokykliniai vadovėliai, bet kuriuos, atrodo, turėtų žinoti kiekvienas aukštojo išsilavinimo siekiantis jaunuolis.

Pavyzdžiui, tai, kad Briuselis yra Belgijos sostinė, kad Kaliningradas ir Karaliaučius yra tas pats miestas, ar kad Lietuvos kariai tarnauja Irake, Afganistane, Kosove, bet ne Kuveite.

Žinoma, versti kaltę vien mokyklai būtų neteisinga – jauno žmogaus išsilavinimas priklauso ir nuo jo aplinkos ir pirmiausia nuo šeimos. Jei tėvai skaito knygas, vaikšto į teatrą, žiūri žinias prenumeruoja spaudą, tikėtina, kad ir jų atžalos aplankys bent vieną spektaklį ar susidomės kokia nors namuose esančia knyga. Jei gimdytojai sau tokios prabangos neleidžia, tada ir vaikams dažnai tenka gyventi „kultūrinėje atskirtyje“.

Tiesa, kartais pagelbėti gali žiniasklaida – užmetus akį į laikraštį (jei žinoma, toks namie yra are einant pro žinias transliuojantį televizorių, galima visai netyčia sužinoti ir apie Europos Sąjungoje kilusias problemas dėl Konstitucijos ir apie Lietuvoje vykstančias diskusijas dėl „Mažeikių naftos“.

Šia prasme žiniasklaidos vaidmuo svarbus ir tuo, beje, buvo galima akivaizdžiai įsitikinti bendraujant su žurnalistiką studijuoti siekiančiais vaikinais ir merginomis.

Štai, pavyzdžiui, iš ministrų abiturientai geriausiai žino Viktorą Uspaskichą, Viliją Blinkevičiūtę bei Vladimirą Prudnikovą, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog Ūkio, Kultūros bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nėra tie trys banginiai , ant kurių laikosi Vyriausybė.

Šių politikų populiarumo priežasčių reikėtų ieškoti žiniasklaidoje – nors ir dėl skirtingų priežasčių, jie dažniau nei kiti Vyriausybės nariai puikavosi pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, ant žurnalų viršelių ar televizijos laidų vinjetėse.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Jo pavardė dažniausiai nuskambėdavo po Valdo Adamkaus ir Algirdo Brazausko, paprašius būsimųjų studentų išvardinti tris aukščiausius valstybės pareigūnus.

Beje, skirtingai nei kai kurie iš mūsų, dauguma žurnalistiką siekiančių studijuoti jaunuolių iš esmės yra geros nuomonės apie Vilniaus merą ir jo veiklą. Greičiausiai todėl , kad tokios pat nuomonės yra ir nemaža dalis mūsų žiniasklaidos.

Tačiau spaudos ir televizijos dėmesys svarbus ne tik politikams. Štai, pavyzdžiui, iš dabartinių Lietuvos rašytojų geriausiai žinoma Jurga Ivanauskaitė. Kai kas, tiesa, jos pavardės neprisimena, tačiau žino, jog ji prieš kažką protestavo.

Neabejotinas lyderis tarp visų režisierių yra Oskaras Koršunovas. Populiarumu su juo varžytis tarp abiturientų negali nei Eimuntas Nekrošius, nei Rimas Tuminas, nei Gintaras Varnas. Galbūt esu subjektyvus, tačiau man atrodo, jog tai – pirmiausia žiniasklaidos, o ne O.Koršunovo išskirtinio talento nuopelnas. Juk smulkmena, kad išdidžiai pareiškę, jog matė O.Koršunovo „Meistrą ir Margaritą“ būsimieji žurnalistai kiek sutrinka paklausti, kas yra knygos, pagal kurią pastatytas šis spektaklis, autorius.

Sporto baruose lyderiai taip pat aiškūs – Arvydas Sabonis ir Šarūnas Jasikevičius. Edvinas Krungolcas, kuris visai neseniai apgynė Europos čempiono titulą ir net dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna savo pasiekimais su mūsų krepšininkais nė iš tolo negali varžytis. Bent jau stojančiųjų į žurnalistiką vertybių skalėje.

Beje, tarp pačių žurnalistų, jei kam įdomu, populiarumo viršūnėje yra Henrikas Vaitiekūnas, Edmundas Jakilaitis ir Algimantas Čekuolis. Jiems ant kulnų lipa Marijonas Mikutavičius, Marius Veselis bei Edita Mildažytė. Rašantys ar kalbantys plunksnos broliai, pasiklausius abiturientų, Lietuvoje iš esmės neegzistuoja arba bent jau neturi pavardžių.

Ir nieko čia nuostabaus – juk akivaizdu, kad iš visų menų svarbiausia yra televizija.

Tiesa, šiek tiek neramu pagalvojus, kad, berods, trisdešimt iš šiemet dalyvavusiųjų kūrybiniame konkurse kada nors galbūt patys taps žurnalistais. Ir ateityje rengs pranešinės žinias būsimiems abiturientams remdamiesi savo vertybių skale bei savo pasaulio supratimu.

(8 balsų, vidurkis: 4,38 iš 5)

Loading...