Paslydo ir prezidentė
Kai Seimo pirmininkė I.Degutienė, šią savaitę komentuodama minios šėlsmą Garliavoje padejavo apie anstolio bejėgiškumą ir pasamprotavo apie tai, kaip ir kokia tvarka Lietuvos teismai turėtų nagrinėti bylas, buvo šiek tiek keista, tačiau iš esmės nieko naujo.
Seimo pirmininkė pastaruoju metu jau ne pirmą kartą užima rėksmingajai visuomenės daliai (savo rinkėjams?) pataikaujančią poziciją, kuri dažnai prieštarauja atviros visuomenės ir teisinės valstybės principams. Gal tai ir ne nuostabu – I.Degutienė yra „natūralizuota“ krikščionė demokratė ir vis stiprėjančio ir vis labiau radikalėjančio TS-LKD konservartyviojo sparno viena iš lyderių. Todėl, pavyzdžiui, Seimo pirmininkės neigiamas požiūris į homoseksualių žmonių teises yra visiškai natūralus. Lygiai taip pat natūraliai atrodo ir I.Degutienės švelnus požiūris į K.Uokos pasipriešinimą policijai gegužės 8 dieną – juk negali smerkti žmogaus, kuris gina tas pačias „vertybes“ kaip ir tu.
Kita vertus, net ir su tokiomis „vertybėmis“ pagrindinei įstatymų leidybos institucijai vadovaujantis politikas vis dėlto turėtų rasti savyje stiprybės ne tik neiškelti savo vertybių aukščiau įstatymo, bet ir rodyti visiems pagarbos įstatymui pavyzdį.
I.Degutienei tai, atrodo, nepavyko, Galbūt pakišo koją vis dar augantys reitingai, galbūt paveikė nuolatiniai vieno žinomo partinio apžvalgininko kuždėjimai į ausį ir į viešumą apie tai, kokia gera premjerė (o gal net ir partijos pirmininkė ji būtų). Bet panašu, kad Seimo pirmininkė pasirinko. Pasirinko ne įstatymo viršenybę, o kompromisą ir pataikavimą miniai.
Blogiausia, kad ji ne vienintelė. Darosi akivaizdu, kad tokiu pačiu keliu suka ir prezidentė D.Grybauskaitė.
Gal net blogesniu.
Jei per diskusijas dėl homoseksualų eitynių I.Degutienė visiškai neslėpė savo vertybių, tai prezidentė bevelijo patylėti. Ji stebėjosi „nesusikalbėjimu tarp įvairių žinybų“, konstatavo konstitucinę piliečių teisę į taikius susirinkimus, tačiau aiškesnės valstybės vadovės pozicijos pritrūko.
Lygiai taip pat prezidentė bandė elgtis ir prasidėjus Garliavos blokadai. Vargu ar galima nepritarti D.Grybauskaitės pozicijai, kad mergaitės (kaip ir kiekvieno Lietuvos piliečio interesai) yra svarbūs, tačiau prezidentė vis dėlto yra ne vien pašalinė įvykių stebėtoja.
Ji – valstybės vadovė, kuri (žinau, kad daug kam nepatiks) turėtų pakilti aukščiau minios ir leisti jai aiškiai suprasti, kad valstybės interesai kartais vis dėlto gali būti aukščiau nei vieno atskiro piliečio, net jei tai skriaudžiamas vaikas.
Deja, tenka konstatuoti, kad D.Grybauskaitė, kaip ir I.Degutienė, pasirinko minią.
Šalies vadovės ketvirtadienio pareiškimas, kuriame prezidentė skubina teismą priimti sprendimą „nedelsiant“ gali būti vertintinas tik kaip tiesioginis spaudimas Lietuvos teisinei sistemai. Kuri, būtina pripažinti,anaiptol nėra tobula.
Tačiau jei politikai, įskaitant aukščiausius šalies vadovus, laikysis nuomonės, jog tuos netobulumus geriausia šalinti tiesiogiai kišantis į jautriausių bylų sprendimą, o ne šalinant įstatymuose slypinčias teisinės sistemos ydas, ateityje „Garliavos blokados“ gali tapti įprastu reiškiniu.
Tenka tik apgailestauti, kad prezidentė ir Seimo pirmininkė to nesupranta ir – nežinia ar dėl reitingų ar dėl kokių nors kitų priežasčių – pasiduoda minios isterijos sukeltoms nuotaikoms.
Ir kartu pasidžiaugti, kad bent jau vienas iš trijų – premjeras A.Kubilius – šiai isterijai nepasidavė net nepaisant partijos patriarcho visažiniškumui apie Kauno įvykius.
A.Kubilius išliko politiku, aiškiai suvokiančiu, kad pamynus teisę, prasideda chaosas. Politiku, kurie kitose šalyse pagarbiai vadinami valstybininkais.
Lietuvoje, deja, ši sąvoka yra įgijusi kitą prasme.
Kitą prasme, atrodo, pamažu įgyja ir savoka „teisė“.
(16 balsų, vidurkis: 4,06 iš 5)
Loading...
