Artūras Račas

Šiandien „Verslo žiniose“ yra tikrai dėmesio verta dienos tema pavadinimu „Pasirinkimo kaina“. Kalbama apie Lietuvos ir Latvijos pasirinktus būdus krizei įveikti ir pirmuosius rezultatus.

Nuomonės skiriaisi: pavyzdžiui, Nerijus Mačiulis teigia, kad Latvijos aukštinti nereikia ir kad tikrosios pasirinkimo pasekmės paaiškės tik ilghuoju periodu, o štai pačios „Verslo žinios“ redakciniame straipsnyje konstatuoja, kad Lietuvos krizės našta labiausiai užgulė verslą, o pagrindinis rezultatas buvo … išsaugota biurokratija.

Yra ir dar visokių nuomonių, argumentų ir skaičių, tačiau labiausiai mane nustebino tai, kad iš esmės visas dėmesys skiriamas Mastrichto kriterijams ir skolinimosi kainai. Na, dar šiek tiek pakalbama apie nedarbą, bei skirtingą pradinę situaciją 2008 metais.

Ir nė žodžio apie tai, kokią ilagalaikę įtaką gali turėti skirtingi Lietuvos ir Latvijos (gal reikėtų sakyti -TVF) pasirinkti išėjimop iš krizės būdai turėjo ir turės ateityje valstybės raidai ir visuomenei, įskaitant atskirties mažinimą, valstybės teikiamas paslaugas, solidarumą ir teisingesnį (fair) apmokestinimą.

Esmė ta, kad, nepaisant tam tikrų panašumų (ypač karpant valždios sektoriaus atlyginimus, pensijas, bei socialines pašalpas), Latvijoje socialinės apsaugos sistema (o dar svarbiau draudimo)vis dar tebeveikia, kai Lietuvoje jos net griuvėsiu nebeliko ir vis dar griūna. Latvija šiandien jau svarsto apie gyventojų pajamų mažinimą ir kai kurių pašalpų didinimą, o mūsuose „Sodros“ skola beveik pasiekė 10 mlrd. ir dar nesirengia mažėti. Ar tai turės ilagailių pasekmių? Mano nuomone, neabejotinai ir mane stebina, kodėl analitikai ir ekonomistai apie tai nekalba.

Antras didžiulis skirtumas (nors intencijos lyg ir buvo vienodos) – Latvijoje per krizę mokesčių bazė buvo išplėsta, pirmiausia dėl visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio, Lietuvoje ji aiškiai susitraukė, pirmiausia dėl vėl išaugusio šešėlio.

Ar šio proceso pasekmės ilgalaikės? Mano požiūriu – neabejotinai. Ir turės įtakos labai tolimai ateičiai, nes nuo valstybės biudžeto pajamų ir galimybių priklausys, pavyzdžiui, kaip Lietuvoje bus finansuojamas švietimas. O nuo švietimo priklausys, kokia Lietuva bus po 20-30 metų.

Analitikai vėlgi tai kažkodėl ignoruoja ir nesuprantu, ar sąmoningai, ar tiesiog jiems tai nesvarbu.

Šia prasme labai, sakyčiau pamokantis yra Latvijos Vyriausybės 2011 metų Ketinimų laiškas TVF, kuriame išdėstyti planai ateinantiems metams. Taktiniai ir strateginiai su gana aiškiais prioritetais. Kas netingite, paskaitykite ir pabandykite prisiminti, kokie buvo A.Kubiliaus vyriausybės taktiniai ir strateginiai planai mokesčių politikos srityje 2011 metų pabaigoje, atmetus akcizo ir PVM didinimą?

Jokiu būdu nebandau pasakyti, kad „A.Kubilius blogas“. Ne, jis tikrai buvo vienas iš geresnių premjerų ir tikrai stengėsi Lietuvos labui.

Tačiau, deja, jam labai labai nepasisekė su partija ir su koalicija. Kai aplink tave žmonės, kuriems labiau rūpi, kas, su kuo ir kaip miega, ar kur koks spektaklis rodomas, labai sunku kurti strateginius planus ateičiai galvojant apie visą visuomenę, o ne tik tą jos dalį, kuri balsuoja už TS-LKD. Apie tų planų įgyvendinimą kalbėti iš viso netenka.

Klausau N.Mačiulio patarimo ir tikrai nesirengiu niekinti Lietuvos, tačiau, kita vertus, man džiugu konstatuoti, kad jei ne tarp ekonomistų, tai bent jau tarp kolegų žurnalistų atsiranda supratimas, kad ne viskas tik juoda ir balta ir kad ne viskas, ką sako A.Kubilius, ar jo FB draugai, įskaitant ir prezidentę D.Grybauskaitę, būtinai yra tiesa. Ir kad pastarieji, taip pat daro klaidų, kurios gali turėti ilgalaikes pasekmes.

Bet kas gi tų klaidų nedaro. Svarbiausia, kad iš tų klaidų būtų mokomasi.

(8 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)

Loading...