Pasaka apie Artūrą ir Kalėdų Senelį Fredį
Šventės…
Stebuklai ir pasakos…
Yra žmonių su idėjomis ir yra žmonių, kurie negaili laiko kitų idėjoms įgyvendinti. Man tokie žmonės labai patinka.
Ačiū Ligitai už idėją ir ačiū kreivarankiui už tai, kad jis atsiliepė į idėją.
Man buvo smagu pamatyti, kaip atrodau iš šalies:)
Pasaka apie Artūrą ir Kalėdų Senelį Fredį
Vilnius visa savo esybe alsavo Kalėdomis. Gedimino prospektas buvo judrus ir šventiškas. Apimtas ankstyvos tamsos miestas raibuliavo girliandų ir parduotuvių vitrinų šviesomis. Artūras stabtelėjo ir užsižiūrėjo į laimingus ir kažkur beskubančius žmones, kai netikėtai išgirdo sau už nugaros: „Sveikas!“. Atsisukęs pamatė stovintį Kalėdų senelį, kuris šypsojosi pro priklijuotą vatinę barzdą ir tiesė dešinę ranką pasisveikinimui.
„Sveikas“, – pakartojo Kalėdų senelis: „Nepažinai? Aš Fredis“. Artūras susiraukė ir sustabdė savo dešiniąją, tiesiamą rankos paspaudimui.
„Koks Fredis?“ – dar pasitikslino. –„Tas, kur su žvaigždute?“.
„Tas pats. Krizė, pats supranti, tai va laisvu laiku chaltūrinu“.
„Labas Fredi*.“ – pasakė Artūras atitraukdamas ranką ir įsikišdamas ją į kišenę.
„Gal po bokalą,“– pasiūlė Kalėdų Senelis.
„O kas tu per vienas, kad aš su tavim gerčiau?“ – griežtai ir iš aukšto paklausė Artūras.
„Klausi, kas aš toks? Ar nematai, Artūrai? Aš gi esu Kalėdų Senelis. Čia pas katalikus tokia būtybė yra, kuri Kalėdinę naktį po namus vaikšto, vaikams dovanas dovanoja ir panašiai. Nu bet tau kaip socialistui čia sunku suprasti…“.
Artūras grėsmingai dėbtelėjo į jį, bet kažkur viduje pajuto stiprų kirbuliuką. „O alaus bokaliukas būtų labai gerai“ – pagalvojo. Tą pačią akimirką Artūras pajuto beveik skausmingą, paskutinius valios likučius atimantį troškulį. Kalėdų Senelis iš karto tai suprato ir abu tylėdami pasuko iki artimiausio alubario. Įėjo, atsisėdo, užsisakė.
„Pastebėjai koks nelygus ir duobėtas kelias iki čia? Eidamas kelis kartus vos neišsitiesiau. Daug prastesnis nei Pylimėlių gatvė Antakalny“, – pabandė užmegzti pokalbį Kalėdų Senelis.
Artūras tylėdamas tik sriūbt alaus. Tada Kalėdų Senelis pabandė iš kitos pusės.
„Matai, Kalėdos tai tarsi Jėzaus gimtadienis. Pas katalikus tai viena iš pagrindinių švenčių. O dar yra Velykos – čia Jėzaus prisikėlimo šventė. Tau kaip bedieviui gal „biškį“ čia sunku susigaudyti. Bet, žinok, galima atskirti pagal tai, kad per Kalėdas būna Kalėdų seneliai, o kai pamatysi, kad žmonės dažo kiaušinius, reiškia Velykos,“ – mandagiai paaiškino Kalėdų Senelis.
Artūras gurkštelėjo iš bokalo dar vieną godų gurkšnį vis dar niauriai tebetylėdamas.
„Nu nebūk tu toks surūgęs, atsipalaiduok…“, – paragino Kalėdų Senelis, nusiplėšdamas sau vatinę barzdą ir susikišdamas ją į savo raudonos spalvos palto kišenę, – „Nu pasižiūrėk į save. Kaip ne žmogus. Aš tau netgi dovanų turiu“.
Kalėdų Senelis intensyviai paieškojo savo jau apytuščiame maiše ir po kiek laiko ištraukė iš jo saują kūčiukų.
„Štai, čia tau“, – pabėrė kūčiukus ant stalo, –„Nu nesiraukyk. Visai skanūs, padžiūvę, labai tinka prie alaus. Čia ne mano kaltė, kad pakuotė prakiuro. Keliai nelygūs, ne taip kaip Pylimėlių gatvė, tai besikratant ir pabiro po visą maišą, bet tu nesijaudink – maišą aš dar vakar skalbimo mašinoje išskalbiau. O va, nepatikėsi, ką dar turiu“, – vėl iki peties sugrūdo ranką į maišą ir pasirausęs jame ištraukė aptrintą brošiūrą – „Štai, pasižiūrėk, ne tik apie tave, bet ir apie tavo antrąją pusę pagalvojau. Labai naudinga knyga, „Kalbėkime lietuviškai“ vadinasi, autorius Aldonas Pupkis. Čia dar, pažiūrėk, pirmam puslapy parašiau dedikaciją „Rasai, nuo Kalėdų senelio Fredžio“. Nuostabu, tiesa?“.
Artūras, žvelgdamas į kūčiukus, pabertus ant stalo ir šalia padėtą brošiūrą, vėl tylomis pakėlė bokalą prie lūpų.
„Aišku, kur čia tau socialistui gerti su Kalėdų Seneliu. „Tipo“ ne lygis. Kas tau, kad dabar Jėzaus gimtadienis – nepalyginsi su Uspaskicho jubiliejum. Aš su tavim kaip žmogus, o tu? Na ir charakteris tavo. Net ir mano auksinė kantrybė, šią normaliam žmogui šventą, o tau eilinę dieną, turi ribas. Einu į tualetą, pūslė jau spaudžia, o tu palauk, tuoj grįšiu“, – pyktelėjo Kalėdų Senelis ir pakilęs nuo stalo patraukė prie durų su raide „V“. Užsidarė viduje, palikęs Artūrą prie stalo vieną.
Praėjo pusvalandis, kitas, o Kalėdų Senelis kaip negrįžta, taip negrįžta. Nebeištvėręs Artūras priėjo prie durų su raide „V“ ir priglaudė prie jų ausį. Išgirdęs Kalėdų Senelio balsą suprato, kad jis kalbasi su kažkuo iš gretimo „kabineto“ ant kurio durų buvo raidė „M“. Artūras nuspaudė durų su raide „V“ rankeną. Tos neatsidarė – buvo užrakintos iš vidaus. Tuomet Artūras nuspaudė durų su raide „M“ rankeną. Durys atsidarė ir jisai užėjo vidun. O ten viskas taip gražu, jauku, ant sienų kabo piešiniai, o pačios sienos išmuštos oranžinės spalvos apmušalais, kampe stovi papuošta Kalėdų eglutė. Šalia jos sėdėjo simpatiška rausvaplaukė.
„Kas jūs?“ – paklausė Artūras.
„Mano vardas yra Ligita.“ – atsakė rausvaplaukė.
„O ką čia veikiate?“ – kiek sutrikęs kvailokai paklausė Artūras.
„Na, kaip…. čia aš bendrauju su kitais žmonėmis.“ – atsakė toji.
„Kodėl jūs neužsirakinusi?“ – paklausė jos Artūras.
„Ši vieta yra atvira visiems. Kiekvienas gali čia užeiti ir man išsipasakoti. Aš priimu visus,“ – maloniai atsakė rausvaplaukė, palydėdama savo žodžius kerinčia šypsena.
„Tuomet, gal jūs neprieštarausite?“ – kaltai šypsodamasis atsiklausė Artūras ir, užsilipęs ant nuleidžiamo vandens bakelio, prikišo veidą prie palubėje esančios ventiliacinės angos, vedančios į gretimą „kabinetą“ su raide „V“ ant durų, kur buvo užsirakinęs Kalėdų Senelis.
„Kalėdų Seneli, tu esi menkysta ir nevykėlis. Tu nieko taip ir nesugebėjai pasiekti savo gyvenime ir dabar vienintelė tavo egzistencijos prasmė yra daugiau už tave pasiekusių žmonių šmeižimas. Tu pats supranti, kad tavo gyvenime nieko prasmingesnio už tavo vatinę barzdą jau nebebus. Tu puikiai žinai, kad jokia ilgakojė Snieguolė su dideliais „papais“ tavo lovoje niekada negulėjo ir jau niekada negulės. Dėl to tu pyksti ir vemi ant viso pasaulio. Tu smirdi ir man tavęs nuoširdžiai gaila.“ – garsiai ir aiškiai ištarė Artūras į ventiliacinę angą.
„Pats tu kvailys“, – pasigirdo žodžiai iš anapus sienos. Kažkur netoliese palubėje įkyriai suzyzė Musė.
Artūras atsiduso, nulipo nuo nuleidžiamo vandens bakelio, mandagiai padėkojo rausvaplaukei ir išėjo iš „kabineto“. Dar kartą pabandė nuspausti durų su raide „V“ rankeną, tačiau jos neatsidarė. Apsidairęs Artūras pamatė į sieną atremtą šepetį. Paėmė ir juo užrėmė užrakintas duris iš lauko, kad Kalėdų Senelis negalėtų išeiti. Apimtas piktdžiugos patraukė prie alubario durų ir peržengęs išėjimo slenkstį sustojo lauke, apstulbintas atsivėrusio vaizdo. Miesto nebeliko. Priešais driekėsi begalinė, sniegu nuklota lyguma, horizonte susiliejanti su tamsiu ir žvaigždėtu nakties dangumi, kuriame skaisčiai švytėjo Paukščių Takas. Baltas sniegas, juodai mėlyname danguje spingsinčios žvaigždės, skleidė neapsakomą šilumos ir ramybės pojūtį. Artūras išsitraukė iš kišenės „Camel“ pakelį ir prisidegė cigaretę. Pučiami cigaretės dūmai plona, vingiuota ir nenutrūkstama srovele pakilo iki pat Grįžulo Ratų ir padarę nakties danguje baltą, perregimą lanką, nuvinguriavo kažkur toli už horizonto. Nebuvo nieko tik už nugaros alubaris ir priešais besidriekianti sniego lyguma, spinduliuojanti ramybės ir jaukumo pojūtį, daug intensyvesnį nei tą, kuris apima po ilgos kelionės sugrįžus į namo.
„Ech, Artūrai, na ir kaip į tavo protingą galvą galėjo šauti tokia kvaila mintis, kad manęs nėra? Aš esu ir nėra nieko akivaizdesnio už tai,“ – staiga kažkur iš begalinės dangaus gelmės pasigirdo švelnus ir ramus balsas, savo melodingu skambesiu užpildantis visą erdvę ir ištirpstantis saldžiai gaiviame nakties ore. Cigaretė iš prasižiojusios Artūro burnos nukrito ant žemės, o balsas iš dangaus tęsė:
„Aš jau seniai tave seku ir nors viską tu savo gyvenime pasiekei be mano pagalbos, nepamiršk – viskas yra mano rankose, o mano keliai nežinomi. Prisimink tai, kai kitą kartą piktžodžiausi ir teisi kitus. O dabar eik ir išleisk Kalėdų Senelį. Jis jau seniai nusilengvino ir jį tau pasiuntęs Tamsos Valdovas jau laukia jo grįžtančio, o pas Jį nevėluojama. Artūrai, o tu nenori man nieko pasakyti?“
„Net nežinau… Atleisk man, kad pasidaviau puikybei… Nežinau ką galėčiau tau pasakyti, gal tik norėčiau paprašyti tavęs… ne, ne, sau man nieko nereikia… čia iš kart po Kalėdų toks istorikas Maras ginsis disertaciją. Jis labai talentingas, tačiau man vis tiek neramu, kad per gynimą neatsitiktų kokia nesėkmė. Gal galėtum apsaugoti jį?“
„O taip, jis iš tiesų labai talentingas ir tikrai pajėgus tai padaryti be mano pagalbos, bet aš dėl visa ko „prakontroliuosiu“, kaip pas jus sakoma. Džiaugiuosi, kad tu pradedi suprasti. Dabar grįžk atgal į alubarį ir išleisk Kalėdų Senelį. Kai padarysi tai, viskas vėl bus kaip buvę, tačiau tu jau būsi kitoks. Eik ir niekada nepamiršk to, ką dabar supratai. Laiminu tave.“
„Dėkoju tau. Padarysiu viską kaip liepei. Aš melsiuosi už Marą. Nusidėjau, atleisk man, o Visagali“, – ekstazės smaugiamas sukuždėjo Artūras ir apsipylė atgailos ašaromis.
P.S. Man labiausiai patiko ta vieta apie rusvaplaukę ir Artūro kopimą ant nuleidžiamo vandens bakelio.
Padarysiu išvadas:)
Bet neatgailausiu, su dundukais nedraugausiu ir rūkyti nemesiu:))
(13 balsų, vidurkis: 4,38 iš 5)
Loading...
