Panevėžio 5-oji vidurinė. Myliu tą mokyklą

Vakar buvau savo mokykloje – Panevėžio 5-ojoje vidurinėje. Ji dabar švenčia 90 metų jubiliejų.

Nežinau kaip Jums, bet man mokykla tai kažkas labai gero. Nepaisant to, kad buvo gūdus sovietmetis, nepaisant to, kad kai kurie mokytojai „nevežė“, iki šiol kai važiuoju per Panevėžį ir važiuoju pro 5 vidurinę visą laika apima geras jausmas.

Žinote, kas įdomu. Pavyzdžiui, su kursiokais beveik nebendraujame, na, pasisvekiname susitikę. O štai klasiokai visada kaip kokie giminės. Gal todėl, kad keli (tiksliau kelios) iš jų gyvena Vilniuje ir mes bendraujame. Nors gal ir ne, nes kai nuvažiuoju į Klaipėdą taip pat galiu paskambinti Jovitai ir ramiai jai pasakyti, kad norėčiau pas ją permiegoti (kai paskutinį kartą pasakiau tai per klasės susitikimą, visiems buvo labai linksma:)

O sūnus dabar mokosi vienoje mokykloje su kitos klasiokės – Rimos – sūnumi. Ir net tik mokosi, bet ir bendrauja.

Gal tikrai čia viskas dėl to, kad ta Lietuva labai labai maža.

Nežinau, kaip Jums, bet man mano klasė kažkas tokio… Gal todėl, kad kai tarnavau armijoje, visos klasiokės, kurioms parašiau laiškus, atrašė, gal todėl, kad per vieną savo klasiokę – Žydrę – susiradau žmogų, kuris mane kenčia ir man padeda jau daugiau nei 20 metų…

Beje, vakar, kai buvau Panevėžyje susitikau Žydrės mamą – ji, pasirodo, buvo 5-osios vidurinės pirmosios laidos abiturientė. Mes buvome 26-oji laida, o dvyliktokų klasė, į kurią aš vakar buvau pakviestas pakalbėti bus jau, berods, 51-oji. Ir žinote ką? Toje dvyliktokų klasėje buvo Martynas – Žydrės sūnus. 

…Žydrės jau nebėra seniai, bet kartu ji vakar buvo mokykloje.

Paklauskite savęs, ar daug yra tokių mokyklų Lietuvoje su tokiomis istorijomis ir tokiomis tradicijomis… Spėju, kad ne. Ir drąsiai galiu teigti, kad Panevėžio 5-oji yra ypatinga.

Ir dar  – pamenu, kai mokiausi, istorijos mokytojas Leonas vieną kartą net stalą su geležine rodykle buvo sulaužęs, kai jam trūko kantrybė (nebuvau pats drausmingiausias mosleivis:) Bet vakar nuvažiavęs gavau maždaug tokią žinutę: nebandyk išvažiuoti nepasimatęs su Adomavičiumi. Pasimatėme, pakalbėjome, išgėrėme kavos, parūkėme.

Lyg tų 25 metų ir nebūtų buvę…

Myliu tą mokyklą ir labai džiaugiuosi, kad ten mokiausi.

(24 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)
Loading...