Palmira Galkontaitė: atviras laiškas Artūrui Račui
P.Galkontaitės laiškas rado mane Budapešte ir atkeliavo jis aplinkiniu keliu: per naujienų portalo alfa.lt vyriausiąją redaktorę.
Rašyti tiesiai man būtų buvę paprasčiau ir greičiau, tačiau tai, žinoma, tik detalės, nes nepaisant to, kokiu keliu mane pasiekia nesutinkančiųjų su mano mintimis nuomonės, joms (jei jos reiškiamos žmonių kalba) visada atsiras vietos šiame tinklaraštyje.
**********************************************************************************************************
Atviras laiškas Artūrui Račui
Š.m. rugsėjo 8-tąją interneto bloge žurnalistas, LRT tarybos narys Artūras Račas, vertindamas naujojo LTV sezono tinklelį, išsakė savo nuomonę, jog, jo manymu, laida „Nacionalinė paieškų tarnyba“ „<…> ne tik neverta jai skirto geriausio laiko, bet ir apskritai neverta visuomeninės televizijos eterio.“
Kadangi turime argumentų manyti kitaip, tą patį vakarą parašiau p.Artūrui į blogą ir paprašiau patikslinti tokį savo požiūrį. Atsakymas buvo toks: „ (…) išsakiau tik savo asmeninę ir nuomonę, kuri remiasi subjektyviu požiūriu “patinka-nepatinka”. (…)Tačiau – vėlgi – mano visiškai subjektyvia nuomone, Jūsų kuriama laida stokoja savybių, kurioms turėtų būti teikiamas prioritetas visuomeninės televizijos eteryje. Ji nėra nei šviečiamojo, nei auklėjamojo pobūdžio, nemanau, kad ji kaip nors praturtina kultūrą ar kaip nors stiprina pilietinę visuomenę Lietuvoje.“
Požiūrio „patinka – nepatinka“ iš tiesų argumentuoti neįmanoma. O ir nėra reikalo, kai išsakai jį asmeniniame tinklalapyje. Jeigu tokį požiūrį būtų išsakęs eilinis pilietis, nemanau, kad būtų verta į jį reaguoti. Visi turi teisę turėti nuomonę.
Tačiau šiuo atveju savo poziciją išsako vienas iš LRT tarybos narių. Vadinasi ,vienas iš „aukščiausiosios Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) valdymo institucijos, atstovaujančios visuomenės interesams“, narių. Vadinasi, vienas iš tų, kurie, atsižvelgdami į visuomenės interesus, lemia, kokios laidos vertos būti LRT eteryje, o kokios ne.
„Nacionalinė paieškų tarnyba“ (anksčiau „Atleisk“, „Nepriklausoma paieškų tarnyba“) per vienuolika metų (anaiptol ne sezoninių metų- nuo rudens iki vasaros), tūkstančiams išsibarsčiusios Lietuvos žmonių padėjo surasti artimuosius. Būtent dėl šios laidos tūkstančiai žmonių surado savo šeimas, kad ir kaip garsiai tai skamba. Ne tik Lietuvoje – Rusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Gruzijoje, JAV, Izraelyje, Ispanijoje, Argentinoje, Brazilijoje, Australijoje, Urugvajuje. Prasidėjus masinei šių dienų emigracijai, šimtai motinų, brolių ir seserų sulaukė žinios iš dingusių artimųjų Europos valstybėse.
Šimtai Lietuvos pensionatų, valdiškų globos įstaigų gyventojų, pažino savo kraujo gimines, savo šaknis. Ar tai, anot p.A.Račo, nepadeda stiprinti pilietinės visuomenės Lietuvoje?
Laidoje „Nacionalinė paieškų tarnyba“ atskleidžiamos šviesių, taurių asmenybių, karo, pokario, tremties išplėštų iš savo šeimų, istorijos. Ar tai nepraturtina kultūros? Nepadeda stiprinti pilietinės visuomenės Lietuvoje?
Esame tik televizijos laida, bet vienuolika metų dar dirbame ir socialinės globos ir rūpybos tarnybų, dingusiųjų paieškas vykdančių institucijų darbą. Taip jau yra. Pagalbos prašymus, informaciją apie dingusiuosius Lietuvos policijos komisariatai, Lietuvos atstovybės užsienio valstybėse, savivaldybės, seniūnijos, valdiškos globos įstaigos ir net geležinkelio stoties kasininkės siunčia būtent mums. Kodėl? Todėl, kad mes turime patį galingiausią ginklą – eterį. Todėl laidose rodome dingusiųjų nuotraukas, bandome įminti painią dingimo istoriją, tikėdami, jog gali atsirasti kas nors, kas padės ją išsiaiškinti. Kartais mintyse keikiame net gerą orą, atitraukiantį to vakaro žiūrovus nuo televizoriaus ir mažinantį tikimybę, kad būsime išgirsti. Ar toms motinoms (tėvams, broliams, seserims) galėtume paaiškinti, kad jų viltis nėra verta žiūrimiausio laiko visuomeninio transliuotojo eteryje?
Pasakodama sudėtingas, dramatiškas, tikras gyvenimo istorijas, laida „Nacionalinė paieškų tarnyba“, drįstame teigti, turi nemenkos įtakos geriems pokyčiams išsibėgiojusioje, susvetimėjusioje Lietuvoje. Kai kuriose globos įstaigose atsirado nerašytas įstatymas neišskirti brolių ir seserų. Daugybė motinų, kažkada palūžusių, tačiau sugebėjusių atsitiesti, sulaukė realios pagalbos. Nekalbame apie pasikeitusį visuomenės požiūrį į jas – jautresnį, tolerantiškesnį. Pone Artūrai Račai, tai nėra taip sentimentalu, kaip jums (galbūt) atrodo. Galėtume suskaičiuoti šimtus tų „antrarūšių“ mūsų laidos herojų iš vaikų namų, kurie kalėjime šiandien nesėdi vien todėl, kad kažkada turėjo galimybę pajusti, jog kažkam rūpi. Ir jei manote, kad tokias laidas kuriame „dėl reitingų“… Ateikite kada nors į laidos įrašą, tikrai. Labai nuoširdžiai kviečiame.
Televizijos žiūrovai mato tik dešimtadalį tų painių istorijų, kurias išaiškina laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ rengėjai. Didelė dalis lieka už kadro. Kaip ir darbo. Kai sėdima archyvuose, važiuojama, ieškoma, tikslinama.
Panašios laidos kitų valstybių televizijose (pvz.: Rusijos, Ostankino TV laida „Ždi menia“) yra prioritetinės. Remiamos ir iš valstybės biudžeto. Laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ neremia jokios valdiškos institucijos. Visos laidos rengėjų pajamos – tai LTV mokami autoriniai honorarai. Manau, pone A.Račai, jūs puikiai žinote, kokie jie vargani įstaigoje, spaudžiamoje kurti gerą produktą iš keliskart apkarpyto biudžeto.
Žmonėms, besikreipiantiems pagalbos į laidą, dažnai neįstengiantiems apmokėti privačių detektyvų paslaugų, laidos vykdomos paieškos nekainuoja nieko. Maža to, kai kuriems iš savo lėšų sumokame už keliones į studiją arba pas surastus artimuosius.
Apibūdindama savo, kaip visuomeninio transliuotojo, misiją, LRT be kita ko teigia, jog LRT „(…) ugdo toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprina visuomenės moralę ir pilietiškumą.“ Kuriam iš šių teiginių prieštarauja „Nacionalinės paieškų tarnybos“ laidų turinys ir veikla?
Nesiekiame pelnyti nei p.A.Račo, nei kieno nors kito asmeninių simpatijų ir jiems „patikti“
Iš tiesų ne visos kavos, kurią ragaujame, rūšys mums patinka. Tačiau vien vadovaudamiesi „patinka – nepatinka“ principu, nesiimame spręsti, kurios kavos rūšies vartotojų rinkoje nereikia. Tiesiog jos negeriame. Čia jau šiaip, asmeniškai p.A.Račui.
Palmira Galkontaitė,
laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ rengėjų vardu
(13 balsų, vidurkis: 4,38 iš 5)
Loading...
