Nykstamas dydis neturi įtakos statistinės paklaidos riboms
Ar žinote, kiek šiuo metu Lietuvoje sėdi? Šiandien pasitikslinau – paskutiniais duomenimis, kiek mažiau nei 10 000. Čia įskaitant ir areštines bei tardymo izoliatorius.
Nuteistųjų yra apie 8500. Pravieniškėse gruodžio pabaigoje „gyveno“ apie 2700.
Tai – užribis. Dalis jų galbūt kada nors vėl taps normalios visuomenės dalimi, kiti taip ir liks užribyje.
Nepagaunate minties? Tuoj paaiškinsiu.
Pastarosiomis dienomis labai dažnai girdžiu vieną ir tą patį klausimą ir vieną ir tą patį komentarą. Jis skamba maždaug taip: ar dėl nebesuprantančio, ką daro A.Ramanausko buvo verta susipykti su puse Lietuvos (kai kas sako – visa Lietuva, visu Facebook), negalima nusileisti iki jų lygio, nereikia purvintis ir bla-bla-bla.
Nors praėjo vos kelios dienos, galiu be jokių abejonių pasakyti: 200 proc. buvo verta. Jei būtų galima atsukti laiką į sausio 1 dieną, daryčiau lygiai tą patį ir dar su didesniu entuziazmu.
Vis dar nepagaunat minties, kaip susiję sėdintys, Pravieniškės ir A.Ramanausko fekalijos?
Aiškinu.
A.Ramanausko įrašus prenumeruoja 27 575 žmonių. Iki šio momento „Patinka“ prie jo fekalijų paspaudė 2146. Dar 393 jomis pasidalijo. Absoliuti dauguma (kokie 99,8 proc.) pastarųjų yra iš tų 2146. Patikėkite, žinaum, ką sakau :)
Dar keli šimtai paspaudė „Like“ arba „Share“ A.Bačiulio arba A.Užkalnio FB profiliuose. Dauguma jų – irgi tie patys iš tų 2146.
Jau pagaunat minti?
Jei ne, tai paaiškinu – sudėjus visus kartu, net Pravieniškių neužpildytų.
Iš esmės tas pats, apie ką aš rašiau po Seimo rinkimų. Triukšmo daug – rezultatas toks pat, kaip A.Ramanausko bandymas dainuoti.
Ir tai – nepaisant titaniškų ir klapčiukiškų A.Bačiulio, A.Užkalnio ir „bandančio įsipaišyti“ E.Nasevičiaus pastangų, apgailėtino ir fiasko patyrusio vestuvių fotografo Augustino bandymo „pasimuilinti“, „sufeikinto“ mano asmeninio profilio (bus atskiras įrašas apie FB politiką), IT „genijų“ sukurto varikliuko į mano asmeninį paštą ir turėjusio visus atmatinius „užvesti“ ir „užvežti“ Sąračo.
Pastarais vertas atskiro paminėjimo: per daugiau nei 15 valandų ten užsiregistravo vos 148 atmatos. Neskaičiavau tiksliai, bet random būdu patikrinęs galiu drąsiai teigti, kad daugiau nei 70 proc. „užsiregistravusiųjų“ yra fake’ai. Mane tai stebina, bet išvada labai aiški – atmatos bijo. Nors nėra, ko bijoti, nes aš juk nieko negaliu padaryti. Tik kalbėti ir rašyti. Ir „draugų“ FB turiu 10 kartų mažiau nei A.Užkalnis, o „subskraibina“ mane beveik 30 kartų mažiau nei fekalinį A.Ramanauską.
Ir žinote, kas linksmiausia – jie visiški „looseriai“, apie kuriuos taip mėgsta rašyti A.Užkalnis. Nes kaip kitaip galima pavadinti 2000, na gerai – tebūnie 3000 įsiutusių atmatų, kurios nesugeba įveikti vieno Dračo, kuris net negali skirti atmatoms daugiau laiko nei atima iš savo poilsio. Na, sutikite, visiška impotencija…
Dar viena statistika – per tas kelias dienas iš sąrašo išbraukiau, jei neklystu, 13 žmonių. Sakysite – nedaug? Ir būsite žiauriai neteisūs. Nes 13 yra labai daug. Jie mąstantys ir atsakingi, jie priima sprendimus, jie lems, kaip jūs ir aš gyvensime. Neveidmainiausiu – man norėtųsi, kad šis skaičius būtų didesnis, bet iš savo patirties žinau, kaip sunku yra pripažinti klydus ir kokios drąsos ir kiek pastangų reikia tam pripažinti. Lenkiu galvą prieš tuos, kurie sugebėjo tai padaryti.
Bet grįžkim prie tų, kurie sėdi, tai yra, šiandien yra užribyje (Pravieniškėse, Lukiškėse, Panevėžyje, Kaune, Marijampolėje ir kitur) dalis kurių sugrįš į normalų gyvenimą ir atmatų, kurios plojo katučių prie A.Ramanausko fekalijų, jomis tepliojosi ir siūlė tepliotis kitiems. Dalis jų tikriausiai irgi grįš.
Bet pastarųjų yra labai mažai. Maždaug tris kartus mažiau nei sėdinčių. Jie – visiškas užribis, nykstamas dydis, neturintis jokios statistinės reikšmės. Nepatenkantis į paklaidos ribas ir neturintis įtakos bendram vaizdui. Jei netikite, įsijunkite skaičiuoklę ir suskaičiuokite, kokią dalį atmatos sudaro tarp visų maždaug 1,1 milijono Lietuvos FB vartotojų. Maždaug 0,2-0,3 procento.
Na, gerai, A.Užkalnis panaudos visus savo ir savo šeimos narių turimus FB ir twitter profilius, visas savo žąsis, avis, asilus, peles, padės Mantukas su šeima ir Vilniaus skyriumi, sienlaikraščio propagandistas su visu savo sienlaikraščiu, gyvenimu nusivylęs skundikas su savo buvusiomis meilužėmis, atmata iš google panaudos savo SEO žinias (jei tokių turi, kuo aš nuoširdžiai abejoju), rėks ir šauks vihainen, nasevičiai, skambins didžgalviai ir kiti „žurnalistai“, kuriems aiškini, o jie nesupranta, ir kas? Nykstamas dysis išaugs iki 0,5 procento? O gal net 0,7 procento?
Vis tiek liks už statistinės paklaidos ribų ir nedarys jokios įtakos bendram vaizdui.
O tas vaizdas yra žiauriai gražus. Mes iš esmės esame normali,sveika, mąstanti, atsakinga ir sugebanti pasirinkti ir priimti sprendimus visuomenė. Kurioje – tiesa – yra šiek tiek brudo. Atmatų. Bet tai ir yra normalios ir sveikos visuomenės požymis.
Ir būtent dėl to buvo žiauriai verta. Nuoširdžiai. Nepaisant to, kaip man asmeniškai viskas baigsis (bet kuriuo atveju, baigsis gerai).
Ir tai dar net ne viskas, kodėl buvo verta. Verta buvo dar ir todėl, kad – aš tikiu – jog gana greitai bus aišku, kur yra ribos. Nesusilaikysiu pasakęs, kad labai svarbu yra tai, kad tas ribas nubrėš ne kokia nors M.Kontrimaitė iš Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos ar Z.Zamžickienė iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ir net ne premjeras (kas jis bebūtų) ar koks ministras.
Taip pat buvo verta dėl to, kad kai tos ribos bus nubrėžtos, pasibaigs ramanauskų, bačiulių, užkalnių era. Tiesa, A.Ramanausko era pasibaigs daug anksčiau. (Nieko asmeniško, Algiuk, tik verslas. Keista, kad iki šiol to nesupratai.)
Jaučiuosi žiauriai gerai.
Buvo labai labai labai verta.
Pabaigsiu savo ką tik sugalvotu kalambūru: vaizdzialis geras ir aplinka čia niekuo nekalta, nes tiesa užrašoma ne kreidutėmis ir mergaitė yra per maža nuspręsti, ko ji nori.
Nusprendžiame kiekvienas asmeniškai, įskaitant ir tuos, kurie nusprendžia būti atmatomis.
P.S. Ačiū tiems 13 ir tiems keliasdešimt, kurie taip pat nusprendė asmeniškai ir nekišo galvos į smėlį. Aš jums skolingas ir nežinau, ar galėsiu kaip nors atsilyginti.