Nesuklydau arba dar kartą apie dundukus
Prieš keletą dienų nusprendžiau dar kartą (ir jau visiems laikams) atimti teisę komentuoti čia senokai besilankančiam vienam nelaimingiausių šio tinklaraščio lankytojui fredžiui*
Iš tiesų tai tokį sprendimą reikėjo priimti gerokai anksčiau, bet sugrįžęs po pirmojo blokavimo, kad ir būdamas labai nelaimingas savo nenusiekusiu gyvenimu fredis* tvardėsi ir pagiežą dėl savo nevykėliškumo ant visų, kurie gyvenime kažko pasiekė, jis išliedavo rečiau ir santūriau, susilaikydavo nuo keiksmų ir įžeidinėjimų.
Tačiau gyvenimas tikriausiai blogėjo, fredis* matė, kad kitiems žmonėms, nepaisant krizės, gyvenimas juda į priekį, ir tik jam – nelaimėliui – viskas stovi vietoje. Nei kabrioleto, nei blondinės, apie kuriuos fredis* nuo vaikystės paslapčia svajojo… Darbe – ne tik kad paaukštinimo niekas nesiūlo, bet ir atlyginimą sumažino… Žodžiu, eilinė vidutinybė ir, panašu, be jokios perspektyvos būti kitokiu, nes gyvenimas pamažu artėja prie 40…
Tad ir vėl pratrūko nelaimėlis fredis*, vėl ėmė spjaudytis tulžimi ir keikti visus dėl savo nesusiekusio gyvenimo.
Ir teko jam pasakyti „viso gero“. Pagalvojau, kad ne tam kūriau tinklaraštį, kad koks nors dundukas nelaimėlis turėtų kur atėjęs pridergti.
Šiandien dar kartą supratau, kad visiškai nesuklydau. Nes fredis* iš karto parodė, kad jis nė nebuvo pasikeitęs ir kad noras dergti ir lieti pagiežą niekur nebuvo išnykę. Jis tik bandė „susiturėti“…
Netekęs galimybės tapšnoti čia jis netruko susirasti vietų, kur daryti jam tai niekas netrukdo. Jis vėl gali būti savimi ir skleisti savo išmintį:
Fredis*
October 17th, 2009, 3:59 pm
Apie istorij
Manau, kad reikia įsijausti į konkretų istorinį laikotarpį, dėlioti faktus kaip mozaiką ir prieš akis atsiveria beveik tikroviškas vaizdas.
Labai įdomus istorinis straipsnis paskutiniame Verslo klasės numeryje. Ten aprašyta pritrenkiančiai žiauri mūsų krašto istorija. “Bent kartą dalyvauti kryžiaus žygyje tais laikais buvo šventas reikalas kiekvienam save gerbiančiam feodalui. Tik taip galėjai pelnyti riterio titulą, aplinkinių pagarbą, Bažnyčios palankumą, galų gale – ir sielos išganymą. Jaunuoliai šitaip įgydavo karinės patirties, valdovai pasirodydavo kaip uolūs krikščionybės gynėjai. Beje, riterio titulas jau pats savaime dažnai būdavo žygio tikslas, nes neturėti jo tuomet reiškė… na maždaug kaip šiais laikais siekti karjeros be aukštojo mokslo diplomo”.
Skersdavo žemaičius žiauriai ir ne pagal tuometines karo taisykles. Nesibodijama būdavo išskersti vietos vestuvių dalyvius, karui su pagonimis taikyti kur kas laisvesni moralės standartai, su jais kovota vadinamuoju kraujo ir ugnies, arba “mortelle” karu. Tuometiniai įvykiai labai paaiškina komentatoriaus “nerijaus”, tinklaraštininko Račo ir taip vadinamų paksoidų reakciją į šiandieną ir dabartinę jų savijautą.
Gretimame tinklaraštyje puikuojasi V.Baliukonio nuotrauka.
Šalia dar pridėčiau labai panašių geltonai auksinių R.Valatkos ir A.Račo. Romantinis-istorinis požiūris žiūrint į jas būtų toks: štai šie vyrai ir buvo žemaičių ir aukštaičių pilių gynėjai, jie narsiai kovėsi su Lankasterio kunigaikščio Henriko Bolingbroko, vėliau tapusio Anglijos karaliumi Henriku IV, kariauna. Toks požiūris – labai atpalaiduojantis nuo įvairiausių prietarų, telkiantis rimčiai, herojiškiems žygiams ir santarvei.
Istoriniu požiūriu tuo kuo mes čia užsiiminėjame – skaitome, rašome, komentuojame tinklaraščius – niekingas užsiėmimas. Valentinui – atleistina, augina kraujasiurbius, būsimus pilies gynėjus. Mes esame amžinoje apgultyje, praradę humoro jausmą. Užsienio kompanijos (kryžiuočiai), įsteigę čia savo filialus, neturi galimybės pasisamdyti kvalifikuotų darbuotojų, vietinis verslo elitas – taip pat nežiba, valstybės tarnyboje betvarkė – į diplomatinę tarnybą Ispanijoje nėra ką pasiūsti būti ambasadoriumi, BNS vadovauja analfabetas, kurio vienintelis privalumas – savotiška moralė (Uslpaskio jubiliejus šventimas, duobučių lyginimo Pylimėliuose istorija, nevėkšiškas darbas LRT taryboje ir kt.), Lrytą redaguoja isteriškasis istorikas buvęs komunistas, anksčiau, matyt, buvo kryžiuočių žvalgas, pranešinėjo kur kuriuo metu yra pilių gynėjai.
Pasiskaičius šiuos komentarus, išvada labai aiški: nesuklydau.
Todėl ir ateityje elgsiuos taip pat. Dundukams, norintiems dergti ir lieti tulžį dėl savo nevykėliškumo, įžeidinėjantiems mane, kitus komentatorius bei kitus žmones, šiame tinklaraštyje vietos nebus.
Tegul dergia ir savo kompleksus gydosi kitur.
Tiesa, būdamas optimistas, tikiuosi, kad tokių vietų internete ateityje vis mažės ir mažės.
(16 balsų, vidurkis: 3,38 iš 5)
Loading...
