Artūras Račas

Pastaruoju metu daug kalbama apie biudžeto deficitą ir apie būdus jam mažinti.

Viešojoje erdvėje kryžiuojamos ietys dėl to, ar reikia dar didinti kai kuriuos esamus mokesčius, ar įvedinėti naujus, ar mažinti išlaidas.

Nuomonės skiriasi: LLRI ir socialdemokratai aiškina, kad nei nauji mokesčiai, nei jų didinimas nepadės ir siūlo skatinti vartojimą, R.Kuodis siūlo imtis renovacijos, o A.Kubilius, į tai atsakydamas, primena, kad šiuo metu surenkamų pajamų nepakanka valsybės įsipareigojimams vykdyti ir klausia, kokių viešųjų paslaugų reikėtų atsisakyti.

Vieno atsakymo, žinoma, nebus. Nes klausiančiųjų ir atsakinėjančių interesai iš esmės skiriasi.

Pavyzdžiui, sprendimai dėl motinystės pašalpų, kuriuos sesijai priėmė Seimas. Man jie atrodo visai logiški, tik labai jau vėluojantys, tačiau paklauskite, ką apie tai galvoja koks R.Dagys, aktyvių mamų sambūris arba moterys, dar tik planuojančios motinystę, ir išgirsite visiškai priešingą nuomonę.    

Tiesa, net ir aš pasiginčyčiau dėl nustatytų išmokų lubų (labai jau socialistiška) ar būtino dvejų metų stažo…

 Neabejotinai dar šiemet bus priimti ir sprendimai dėl pensinio amžiaus ilginimo, beveik neabejoju, kad atsiras Lietuvoje ir nekilnojamojo turto mokestis.

Tačiau to nepakanka, turint galvoje, kad, nepaisant, atrodytų drastiškų išmokų karpymų ir atlyginimų mažinimų, biudžeto deficitas ir šiemet geriausiu atveju bus tik šiek tiek mažesnis nei 8 proc. BVP, o valstybės skola išaugs iki beveik 40 proc.

Kur dar ieškoti rezervų?

Gal imti pavyzdį iš verslo, kur vyko vadinamoji vidinė devalvacija: žymiai sumažėjo darbo užmokestis ir darbuotojų skaičius.

Darant analogiją su valstybės finansais – pajamos nedidėjo, tačiau išlaidos buvo sumažintos tiek, kad gaunamos pajamos padengtų esamus įsipareigojimus.

Vyriausybė ir A.Kubilius visą laiką teigia, kad panašūs procesai vyko ir viešajame sektoriuje: jei neklystu, esu girdėjęs, kad paties premjero atlyginimas sumažėjo kone 30 ar 40 procentų.

Gali būti, kad tai tikrai tiesa, ir psichologiškai tai gana svarbu: premjeras ir ministrai veržiasi diržus kartu su tauta.

Tačiau pagrindinis rezervas vis dėlto ne čia. Nes net jei premjeras, visi ministrai ir visi jų patarėjai ir tikrai susimažino savo algas, tai nedavė jokio efekto.

Na, bent jau taip sako Statistikos departamentas.

Liepos 8 dieną paskelbtais duomenimis, neto darbo užmokestis (į rankas) valstybės sektoriuje 2009 metais, palyginti su 2008-aisiais, (sunku net patikėti!!!) sumažėjo vos 0,8 procento.

Palyginimui – privačiame sektoriuje pokytis buvo -5.3 procento…

Kaipgi taip išeina? Premjeras ir ministrai algas mažinosi trečdaliu, o atlyginimai valstybės sektoriuje net vienu procentu nesumažėjo.

Pasirodo, vieniems mažėjo daugiau, kitiems – mažiau, o tretiems… didėjo. Taip, taip, galbūt sunku patikėti, bet buvo ir  pastarųjų. Na, bent jau taip skaičiuoja Statistikos departamentas, nurodydamas, kad švietimo sektoriuje vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) pernai, palyginti su ankstesniais metais, išaugo nuo 1955 iki 2114 lito.

O, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srityje atlyginimai sumažėjo. Nuo 2135 iki 2098 lito.

Šiuos du sektorius išskyriau todėl, kad juose, kartu sudėjus,  šių metų liepos 1 dieną dirbo beveik 20 proc. visų Lietuvoje dirbančių žmonių. Iš viso – apie 260 tūkstančių. Kad šis skaičius būtų suprantamesnis – maždaug tiek pat, kiek visame didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuje ir du kartus daugiau nei visoje statybų pramonėje.

Tačiau įdomiausia vis dėlto yra net ne tai.

Man įdomiausia pasirodė štai šis Statistikos departamento nubraižytas grafikas:

Statistikos departamentas

Tai – vidutinio darbuotojų skaičiaus kitimas.

Dabar prisiminkime vidutinio atlyginimo pokyčius ir… galėsime konstatuoti, kad vidinė devalvacija  valstybės sektoriuje neįvyko.

Galime taip pat prisiminti ir skaičius: apie 260 tūkstančių žmonių ir maždaug 2100 litų vidutinis atlyginimas.

Jei teisingai skaičiuoju – kiek daugiau nei 6,5 milijardo litų per metus.

Klausimas labai paprastas – jei vidutinis darbo užmokestis ir darbuotojų skaičius valstybės sektoriuje šiame sektoriuje pernai būtų mažėjęs tokiu pačiu tempu kaip privačiame, ar reikėtų šiandien A.Kubiliui ir I.Šimonytei sukti galvą, iš kur paimti trūkstamus 400-500 mln. litų?ir

Skamba baisiai?

Iš pirmo žvilgsnio gal ir taip.

Tačiau prisiminkime Pasaulio banko pastabas dėl švietimo sistemos,  taip pat – dėl gydytojų ir ligoninių, pabandykime paskaičiuoti policininkų skaičių vienam gyventojui ir palyginti jį kad ir su Estija.

Atsižvelkime dar ir į savą statistiką, rodančią, kad mokinių skaičius, artimiausius kelerius metus ir toliau mažės.

Įsigilinkime į skaičius, kurie rodo, kad beveik trečdalis visų Lietuvos gydytojų dar sugeba dirbti ir privačiai, tačiau tik 8,5 proc. tai yra pagrindinis darbas, o likusieji sugeba gauti atlyginimą ir iš biudžeto.

Ir paklauskime savęs, ar tikrai esame tokie turtingi, kad galėtume sau leisti tokią prabangą?

Mano atsakymas būtų – „ne“.

Ir aš pasisakyčiau už „vidinę devalvaciją“ visose srityse.

Nes jei ji neįvyks dabar, per krizę, tai neįvyks niekada.

(14 balsų, vidurkis: 3,79 iš 5)

Loading...