Artūras Račas

Sveiki. Niekur aš nedingau, Viską skaitau ir viską matau. Nepasikeičiau. Tik prioritetai pasikeitė – savos bulvės, kaliaropės ir pomidorai šiandien man artimesni nei Karbauskio ir Pranckiečio santykių aiškinimasis ar R.Šimašiaus bejėgystė turėti stuburą.

Bet žiniasklaidos vyksmai man vis dar įdomūs. Todėl palikau trumpam bulves ir pupeles ir prisėdau prie kompo (R.Savukyno kurmiai čia manęs blokuoti negali ir net Audriukas Matonis iš VSD čia bejėgis).

Taigi: Monikos Garbačiauskaitės vadovaujama LRT atliko tyrimą. Ir išsiaiškino, kad per pastaruosius trejus metus valstybės įstaigos reklamai žiniasklaidoje ištaškė 50 mln. eurų.

Ot tai naujiena… Na, galbūt teksto autoriui Mindaugui Aušrai, kuris, spėju yra maždaug mano vidurinio sūnaus amžiaus ir nelabai ką išmano apie žiniasklaidą.

… Buvo, berods, 2009 metai. Rinkimus laimėjo konservatoriai ir atrodė, kad kas nors gali pasikeisti.

Pasiprašiau susitikimo su tuometiniu Ūkio ministri Dainiumi Kreiviu ir (V.Ramanauskaitė neleis sumeluoti) sakiau, kad pirmas dalykas, kurį reikia tvarkyti – viešinimo lėšų panaudojimą. D.Kreivys lingavo galvą, bet prasidėjo krizė ir žiniasklaida buvo reikalinga tik tam, kad paskelbtų, jog D.Grybauskaitė ir A.Kubilius nebus impotentais ir nesiderės su TVF (kiek tai mums visiems kainavo, dar niekas neskaičiavo).Latviai pasiderėjo ir todėl ten šiandien nekyla klausimo apie NT apmokestinimą.

Bet grįžkime prie žiniasklaidos ir LRT tyrimo.

Tas LRT „Tyrimų skyriaus“ berniukas Mindaugas Aušra vartoja terminą „komercinės žiniasklaidos priemonės“. Suprask, tos, kurios gali imti pinigus už reklamą, nes LRT negali.

Tas M.Aušra skaičiuoja valstybės institucijų išlaidas viešinimui nuo 2017 metų. Tikriausiai taip nurodė M.Garbačiauskaitė, kuri šiandien yra „nekomercinė“.

O bet tačiau ir iki 2017 metų valstybės institucijos negailėjo pinigų viešinimui.

Tada M.Garbačiauskaitė dar buvo „komercinė“ ir jos „krūtų portalas“ (atsiprašau, bet jis tikrai tosk buvo prie Monikos) sugebėdavo įsisavinti gana nemažą dalį tų pinigų.

Pati Monika, kai dar buvo komercinė ir kai M.Aušra dar tikriausiai vaikščiojo po stalu arba laikė egzaminą pas Ž.Pečiulį arba A.Vaišnį (nesistebiu, kad išlaikė) , bandė pristeisti iš manęs tūkstantėlį eurų, kai viešai kalbėjau apie nerealius pinigus, kuriuos ministerijos moka krūtų portalui, Nepavyko, nes argumentai kartais laimi prieš bukumą. (Rekomenduoju M.Aušrai ir kitiems „tyrėjams“ perskaityti teismo nutartį nuo iki, bet spėju, kad neskaitys, nes tyrėjai neskaiti. Jie rašo.)

D.Radzevičius ir jo „žurnalistų sąjunga“ tada manęs negynė. Bylinėjausi už savus.

Šiandien D.Radzevičius atsibudo ir kalba apie galimai korupcines schemas ir įstatyminę bazę. Labas rytas, pirmininke. O kur buvote, kai Aplinkos ministerija ir Žemės ūkio ministerija dalijo pinigus į kairę ir į dešinę? Tepėte sumuštinius senjorams, kurie už tamstą balsuoja pirmininko rinkimuose?

O bet tačiau, nepaisant Monikos posūkio nuo komercijos į visuomeniškumą (alga tai gera) ir D.Radzevičiaus praregėjimo (LŽS pirmininko rinkimai vėl artėja), problema tikrai egzistuoja.

Tačiau ji egzistuoja ne nuo 2017 metų, kaip „ištyrė“ LRT „tyrėjas“ M.Aušra. Problema egzistuoja nuo maždaug 2008-2009 metų, kai žiniasklaidos pajamos krito perpus ar net daugiau ir didžioji jos dalis nusprendė parsidavinėti. Labai gerai prisimenu tuos laikus ir labai gerai prisimenu, kaip sunku buvo atleidinėti žmones užuot neparsidavus. Nes, pavyzdžiui milijonas už grynas.lt galėjo leisti žmonių neatleisti.

Parsidavinėjimas tapo įpročiu. Jį įteisino vadinamosios žinaisklaidos „savireguliacijos institucijos“, paskelbusios, kad nepažymėta reklama yra etiškos žiniasklaidos požymis.

Parsidavinėjimą įteisino Seimas, nes daugumai jo narių iš tikrųjų nerūpi Lietuvos žiniasklaidos būsena. Jie galvoja tik apie būsimus rinkimus ir todėl leidžia siautėti E,Jakilaičiui, R.Miliūtei ir Monikai, Tikisi laimėti. O kai nepavyksta, vėl laukia savo šanso. Bet tik savo, negalvodami apie valstybę.

O valstybei (normaliai) reikia žiniasklaidos, kuri neparsiduoda, kuri nekeršija buvusiai „komercinei“ darbovietei. kuri nepropaguoja voveraičių politikos.

Valstybei (normaliai) reikia žiniasklaidos, kuri gali išsilaikyti ne todėl, kad vienos partijos politikai savo komentarus joje skelbia 10 kartų dažniau nei kitų partijų lyderiai, o vien dėl to, kad ji gali išlikti objektyvi ir nešališka, net tada, kai negauna ministerijų ar partijų pingų.

Valstybei (normaliai) reikia žiniasklaidos, kuri gali susivienyti ne tik tada kai voveraitės ir ulbinaitės bando pasinaudoti ja savo asmeniniams tikslams. Valstybei reikia žiniasklaidos, kuri geba susivienyti vardan žiniasklaidos pagrindinio tikslo, O jis paprastas – informuoti.

Su LŽS pirmininku D.Radzevičiumi to tikriausiai nepavyks pasiekti. Nes žmogus, nedirbęs žurnalistu, niekada nesupras, ką reiškia būti žurnalistu. Tikrąja to žodžio prasme. Bet, sumuštinius senjorams, kai ateis laikas, suteps gerai.

Šiaip jau LRT „tyrėjas“ M.Aušra padarė gerą darbą, Dar kartą priminė, kokia apgailėtina yra Lietuvos žiniasklaidos būklė. Jo bosė yra geriausias to įrodymas. Kaip ir A.Ramanauskas visuomeninės televizijos eteryje. Vertybių nepaslėpsi. Krūtų portalo filosofijos – taip pat.

Blogiausiai tai, kad tai niekam nerūpi. Net S.Malinauskui, kuris kažkada taip pat buvo „tyrėjas“, o šiandien yra skvernelio monika.

Tai tiek šiandien. Grįžtu prie bulvių ir pupelių. Bet dar grįšiu ir čia. Nes užknisa „tyrėjai“.

(10 balsų, vidurkis: 5,00 iš 5)

Loading...