M.Drunga manimi nusivylė… bet aš ir nevadinau jo homofobu..
Suprantu, kad diskusija apie toleranciją ir Tolerancijos žmogų gali atsibosti, bet… būkite tolerantiški:)
Siūlau dar vieną tekstą ta pačia tema – paties Lietuvos Tolerancijos žmogaus 2008 M.Drungos. Tekstą, kurio, anot paties M.Drungos, buvo skirtas man ir kurio jis vos neišmetė į šiukšlių dėžę. Ir tik S.Spurgos malonaus teksto dėka to nepadarė.
Aš leisiu sau šiek tiek nusistebėti, kad M.Drunga ketino man parengtą atsakymą nusiųsti į Bernardinus ar Akiračius užuot atsiuntęs jį man paštu arba kaip savo komentarą įdėjęs į šį tinklaraštį, bet šioje vietoje pabūsiu tolerantiškas: kas kitas jei ne pats M.Drunga turi nuspręsti, kur skelbti savo tekstus.
Svarbiausia, kad tekstas išliko ir nebuvo išmestas į šiukšlių dėžę.
P.S. Prieš pateikdamas šį tekstą jūsų akims, norėčiau atkreipti dėmesį, kad aš 1) niekada nevadinau M.Drungos homofobu (tai S.Spurga pavartojo šį terminą), 2) pateikiau kelias citatas iš M.Drungos teksto apie nelaimingus krikščionis homoseksualus, tačiau neišskyriau nė vienos, 3) aš puikiai supratau kontekstą, tačiau net tame kontekste M.Drungos požiūris į homoseksualus man neatrodo tolerantiškas, 4) aš negalėjau iškreipti M.Drungos minties, nes, priešingai nei S.Spurga, nesvaičiojau, ką M.Drunga galvoja, o tik jį citavau.
Ir aš visiškai nenusivyliau M.Drunga kaip žurnalistu, nors mano požiūris į homoseksualus šiek tiek skiraisi nuo M.Drungos požiūrio. Ir aš vis dar abejoju, ar M.Drunga gali būti vadinamas Lietuvos Tolerancijos žmogumi 2008.
Ir aš vis dar norėčiau sulaukti Sugiharos fondo valdybos pirmininko R.Garbaravičiaus atsakymo į mano laišką – bent jau tam, kad kitąmet renkant Lietuvos Tolerancijos žmogų, žaidimo taisyklės būtų aiškios ne tik S.Spurgai ir „Akiračių“ redakcijai, bet ir visiems Lietuvos žmonėms.
********************************************************************************************************
Tam tikri mano pasisakymai apie gėjus buvo Artūrui Račui priežastis trankiai suabejoti mano tinkamumu Tolerancijos žmogaus vardui gauti. Savo straipsnyje „Tolerancija lietuviškai… Sugihara vartosi karste“ jis rašo: „arba aš esu visiškas beprotis, arba tokie yra tie, kurie išrinko M. Drungą Tolerancijos žmogumi“.
Nemanau, kad mane išrinkusieji yra visiški bepročiai. Taip pat nemanau, kad toks yra A. Račas, greičiau jis tik kartais (pvz., šiuo atveju) susipyksta su savo protu. Kodėl taip sakau?
Iš visų minčių, kurias jis cituoja iš mano straipsnio bernardinams.lt („Apie kelias ydas“), jam labiausiai užkliuvo viena: „Nes jei Tolerancijos žmogumi gali būti M. Drunga, kuriam homoseksualūs potraukiai yra kryžius, kurį doram vyrui (ir tikriausiai moteriai) tenka vilkti, tai kodėl Tolerancijos žmogumi negali būti J. Imbrasas ar V. Tomkus?“
Manau, kad A. Račas mano užuominą apie kryžių išplėšia iš konteksto, kurio visai nesistengia suprasti. O aš labai aiškiai kalbėjau apie vieną amerikietį politiką, konservatorių ir krikščionį, kuris kankinosi dėl nežinojimo, kaip sutaikyti savo įsitikinimus ir vertybes su savo homoseksualiais potraukiais ir praktika. Teigiau, kad tai galima padaryti tik vienu būdu – pasilikti potraukius (jie kyla nekviečiami, jų negalima išrauti), bet mesti praktiką, t. y., neduoti jiems valios, nepasiduoti pagundai atlikti lytinį veiksmą.
O tai ir yra tasai kryžius, kurį tikintis ir nusidėti nenorintis homoseksualas krikščionis turi nešti, kaip iš tiesų (to straipsnyje nepaminėjau) jį neša kiekvienas vienuolis, vienuolė ir kunigas, nesvarbu, kokios lytinės orientacijos bebūtų: jis ar ji privalo likti skaistus (-i), negali turėti jokių lytinių santykių, jei nenori nusidėti. Ar tai išties ne kryžius?
Pastebėkite, jog nesakiau, kad kiekvienam doram homoseksualui jo lytiniai potraukiai turi būti kryžius. Toks jis gali būti tik tikinčiajam krikščioniui. Ir nesakiau, kad kiekvienas žmogus, tuo labiau homoseksualas, privalo priimti krikščionybę. Sakiau tik tiek, kad aš, nors ir dažnai nusidėdamas, ją priimu.
Kodėl A. Račas to nesuprato? Ir kodėl požiūris, kad doras krikščionis homoseksualas velka kryžių, turi būti laikomas „homofobišku“ ar netolerantišku? Galop, ką bendro turi mano pasisakymai su J. Imbraso veiksmais ir pareiškimais ar V. Tomkaus publicistika? Nežinau. Nors ir toliau laikau A. Račą esant vienu solidžiausių Lietuvos žurnalistų, šiuo atveju gerokai juo nusivyliau.
Beje, savo straipsnio pradžioje jis pats apie save teigė, jog „nemanau, kad esu tolerancijos pavyzdys, nes esu nacionalistas ir gan konservatyvių pažiūrų“. Tačiau visai ne šitos savybės trukdo A. Račui būti tolerancijos pavyzdžiu, o greičiau jo kartais demonstruojamas nemokėjimas įsiklausyti į kito balsą, nesugebėjimas to balso perteikti neiškreipus minties.