Mano seneliui buvo beveik 100 metų…ir aš iš jo vis dar mokausi

…o Betygalos kapinėse po dideliu ažuolu guli mano senelis…

Juozas Laurynas.

Išgyvenęs beveik 100 metų… Ir visus juos taip, kaip pats suprato ir kaip norėjo.

Prisimenu jį aukštą, bet kiek sulinkusį, didelėmis rankomis ir su šypsena. Tik jis taip mokėdavo šypsotis. Net kai pykdavo.

Prisimenu jį kaip žmogų, iš kurio mokiausi. Tada dar to nežinojau, bet kuo toliau tuo labiau suprantu, kad taip buvo.

Jis buvo stiprus. Liko sodyboje kai beveik visus aplink sukėlė iš vienkiemių į gyvenvietę ir kai buldozeriais perkasinėjo kelius į jo sodybą.

Jis pirko arklį po 1990-ųjų nes norėjo arti savo žemę. Tada dar nežinojo, kad atsiimti ją prireiks kelerių metų. Bet net tada nesiskundė ir neprašė pagalbos, tik kartais riebiai lietuviškai nusikeikdavo.

Jis nieko nežemino, iš nieko nesityčiodavo, būdavo šalia, kai reikėdavo pagalbos. Jis užjausdavo, bet nebūtinai tai darydavo žodžiais.

Jis tikėjo. Jau ne kartą ir ne vienam esu pasakojęs, kaip, berods, švęsdamas savo devyniasdešimtmetį iš už veidrodžio nugarėlės ištraukė 1928 metų originalius savo žemės nuosavybės dokumentus ir pasakė „Aš žinojau, kad sulauksiu“.

Jis nieko nesakydavo du kartus. Būdavo ištars – reikia šiaudų atnešti, reikia karves pagirdyti… Neišgirsdavai (ar praleisdavai pro ausis), ir žiūrėk jau semia vandenį iš šulinio ar linguoja su doklu į daržinę.

Pamenu jį su beveik niekada neužgęstančia cigarete lūpose iš raudono „Primos“ pokelio palinkusį prie VEF’o ir ieškantį „Amerikos balso“ ar „Vatikano radijo“, skaitantį „Valstiečių laikraštį“ ar „Tiesą“. Savo statytame mediniame name, kurį supo 8 hektarai kolūkine tapusia jo nuosavos žemės.

Ar plikomis rankomis kopinėjantį medų. Ir kartais sugrįžtantį ir pasakantį: Bitės šiandien piktos. Atrodė, jog jam visiškai natūralu, kad ir bitės kartais gali būti blogos nuotaikos:)

Ir ta šypsena. Net kai būdavo piktas, atrodydavo šypsosi…

O kai išeidavo pjauti šieno pažadinęs… pabudęs rasdavai ant stalo kumpio, duonos, o jis jau seniai mojuodavo dalgiu… Nuėjus ir atsistojus šalia būdavo gėda, bet niekada net menkiausio priekaišto neišgirsdavai. Tik pabaigus pasakydavo: Gerai šiandien padirbėjom…

Jam visi buvo lygus. Nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, statuso, intelekto ar fizinių savybių. Jis visiems buvo toks pat.

Jis nieko nesmerkdavo, į nieką nežiūrėjo su panieka, jis atleisdavo klaidas.

Jis buvo stiprus, nes gyveno.

Apsidairykite aplinkui, ar šiandien dar daug tokių matote?

Tų, kurie nesiskundžia, kad jų nesupranta, kad juos visi skriaudžia, kad visi aplink jiems neteisingi?

Tų, kurie nežiūri į visus aplinkinius kaip į trokštančius tau vien blogo ir nesistengia būtinai surasti pačią blogiausią kiekvieno sutikto savybę.

Turinčių svajonių, bet niekada nedrįstančių pagalvoti, kad jas būtų galima pabandyti įgyvendinti?

Norinčių bet bijančių. Kad nesupras, kad ne taip pagalvos, kad pasijuoks…Kad bus sunku

Ieškančių kaltų ir atsakingų už savo nesėkmes. Ir negalinčių susitaikyti su kitų sėkmėmis. Lyg tai jie dėl visko būtų kalti.

O dirbančių ir mylinčių tai, ką daro?

Galinčių padėti, padedančių ir nieko neprašančių už tai mainais.

Nuolat neieškančių už ko pasislėpti, į ką atsiremti, tačiau galinčių pasakyti ačiū, kai kas nors juos užstoja.

Gyvenančių taip, kaip jie supranta ir kaip jiems atrodo esant teisinga. Tačiau ne kitų sąskaita.

Stiprių, tačiau savo jėgą naudojančių sau, o ne prieš kitus.

Mano senelis toks buvo.

Man kartais sakydavo, kad aš į jį panašus. Bent jau išvaizda:)

Žinau, kad toks kaip jis nebūsiu. Nes jis toks buvo vienas.

Bet žinau ir tai, kad gyvensiu taip, kaip aš pats suprantu. Net jei kam nors dėl to kartais skaudės.

Ką gali žinoti, gal ir pats dar būsiu seneliu…

O iki tol vis dar bandysiu mokytis iš savo senelio.

(46 balsų, vidurkis: 4,57 iš 5)
Loading...
  • Anonimas

    Tai patį senelis „esantis nuo žemės“ gal ir mokino, kad „nugalėti“ tame šiame, „pastatyti savo“ – nėra savo ego vystymas ar didelis gyvenimo svarbis…

    …kartais tokią šypseną užfiksuoja net mirusieji…

  • Anonimas

    Gerai, kad myli savo senelį, ir aš myliu tavo senelį ir savo, kurį dabar įdėmiai apžiūrėjau nuotraukoj, nes neteko matytis, ir žinau, kad jis du kar buvo Amerikoje, dirbo anglių kasykloje ir grįžęs nusipirko žemės ir miško, ir, kad glostydavo medžius, bet ne kirsdavo…; gėrėjausi jo įdėmiu, tiesiu atviru žvilgsniu ir nuostabiais užraitytais ūsais. Gerai, kai kas nors prisimena savo senelį ir, kaip ne keista, visi pasidarome ne vieniši, tai yra lyg tai ir visi savi.
    Deja, vis tik bežiūrėdamas nuotraukas prisiminiau vieną šių dienų „partinę“ nuotrauką, kurioje vienas Kauno savivaldybės veikėjas svajingai žvelgia į tolį. Dabar jis saugiai sėdi Kauno savivaldybėje „savo“ departamente su plieninėmis, amžinai užrakintomis durimis, beldžiantis retkarčiais prabylančiomis sekretorės balsu.

  • Anonimas

    Mano senelis Kazys Pikutis guli Šventežerio kapinaitėse. Turiu vieną jo nuotrauką ir gausybę mano motinos prisiminimų savo širdyje. Manau, kad ir mano senelis kaip ir mano tėvai, kurių senai nebėra, kitus vertindavo ne šnekomis. Visi jie skaityti mokėjo, o rašydavo taip kaip aš mažas paišydavau. Dabar panašiai į juos mano sūnus bebaigiantis amžinai reformuojamą mokyklą rašo.

  • Skaitau apie Jusu seneli ir atrodo lyg rasytumet apie manaji :)
    Maniskis buvo nuostabus zmogus, mire pries 14 metu, teko but salia paskutinemis jo gyvenimo dienomis. Iki siu dienu zmones ji atsimena ir geru zodziu mini. Jis buvo gaisrininkas, gyvenom salia gaisrines, netoli teka ventos upe, ten visada kartu su juo zvejodavom, nuo ryto iki vakaro :) labai megdavo fotografuoti, viena kart pavarges uzmigo su fotoaparatu ant kaklo ir sulauke skambucio kad gaisras, ir isleke gaisro gesint su tuo fotoaparatu ant kaklo :) be galo mylejau ji, jis man pavyzdys koks turi buti zmogus, net nutariau pasikeisti i jo latviska pavarde, noriu issaugoti ja..
    Keistas tas pasaulis, senelis mire po veliniu, o dabar mociute mano tarp mirties ir gyvenimo, liudna labai

  • gražūs prisiminimai tinkamu metu.

  • Turint tokį senelį tikriausiai turit panašų tėvelį ir mamytę. Todėl žmonės ir sako kad Jūs panašus į senelį. Obuolys nuo obels netoli… Būkit visada panašus į senelį!

  • Anonimas

    Geras pasakojimas. Kiekvienas galėtume papasakoti apie savąjį, nebūtinai senelį. Anoji karta buvo kitokia. Tai mes jų žemėn atnešėm visokius helovinus, makdonaldus ir kitas nesąmones.

  • Erika, o man smalsu, ar išeitumėte su fotoaparatu ant kaklo į darbą… Užsimiršusi, nes darote tai, kas Jums patinka, nepaisant to, ką apie Jus kiti pagalvos? Ar bent pabandytumėtė:)

  • Anonimas

    Nežinau ar norėjai ką nors pravirkdyti, bet taip jau išėjo.
    Aš neaplankiau savo artimųjų kapų gal todėl šiandien man taip liūdna. Seneliai nepaliko man gilaus prisiminimo. Bet prieš dvidešimt metų netekau labai brangaus žmogaus ir pati dėl to esu kalta.
    Kartais gerai paverkti, bet kad ne visada palengvėja.

  • Anonimas

    Zinant mano issiblaskyma, fotoaparatas ant kaklo niekai palyginus :)) dabar kazkaip viskas ne taip
    ir isvis siais laikais i darba zmones kaip i katorga eina, o va senelis net laisvu metu daznai sededavo gaisrinej su vyrais :)

  • Anonimas

    Gal vienas esminių skirtumų tarp mūsų ir mūsų senelių kartų – požiūris į darbą. Juk ne visi seneliai darė tik tai, kas jiems „prie širdies“.

  • Anonimas

    mano senelis taip pat ruke raudona “Prima” :) ir kartais rukydamas pasakodova man idomiai Lietuvos istorija, tuo metu dar buvo uzdrausta mokyti istorijos.
    Turbut todel mokykloje istorija man buvo idomiausias dalykas

  • Anonimas

    Pagarba. Ir ačiū. Tiems, kam nepasakiau. Tik įdomu ar mūsų auginamų vaikų vaikai pasakys tą patį apie mus? Nors kartais ir skundžiamės, bet gyvenam pagal savo sąžinę. O tai jau daug. Juk ne kiekvienam duota tiek tvirtybės, kaip ąžuolui. Yra ir kitų medžių. Yra ir gėlių. Ir ne visiems lemta būti ąžuolais.

  • Anonimas

    Kodėl senelis? Kodėl ne tėvas?

    Todėl, kad senelis – tai jau kai turi patirties, išminties ir ramybės. Kai pagrindinės klaidos jau padarytos… Kai tikroji kova už save ir už savo šeimą jau praeityje.

    Esi ramus, išgrynintas. Žinai, kas tavęs laukia (- mirtis). Tada gali būti anūkams mokytojas ir draugas.

    Neišeitų tokiu būti dabar, kai tau 30, 40 ar 50… Tokiam santykiui reikia amžiaus ir anūkų…

  • Gražūs prisiminimai. Tikrai yra ko pasimokyti iš senelio.

  • Pats geriausias Tavo komentaras, Artūrai. Ačiū.

  • liuks įrašas!

  • Anonimas

    Šį rytą, po beveik nemiegotos nakties, atlėkiau į darbą be galo patenkintas savimi. Pasidariau arbatos ir besileisdamas į kiemelį susileisti rytinio cigaro smagiai masčiau sau apie kai kuriuos skolegas, kokie jie yra žąsyčiai, proto našlaičiai beigi beraščiai ir atsilikeliai. Po pirmo dūmo staiga prisiminiau iš savo vakarykščių skaitinių: „Jam visi buvo lygus. Nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, statuso, intelekto ar fizinių savybių. Jis visiems buvo toks pat. Jis nieko nesmerkdavo, į nieką nežiūrėjo su panieka, jis atleisdavo klaidas.“ Juk niekinantis gyvena niekingame, o nuolankus,- pažemintame pasaulyje. Išmintingas gi, gyvena išmintingame pasaulyje. Gražu. Geros dienos!

    Pagarbiai,
    MB

  • Ačiū, Aidai. Nedažnai…:)

    Ir visiems ačiū už gerus žodžius.

    Mano senelis irgi pasakytų ačiū:)

  • Anonimas

    Kas tai? Minoriniai Vėlinių akordai? Atsitraukimas į praeitį pavargus nuo kasdienių grumtynų realiame laike?
    Mano abu senoliai mirė nesulaukę septyniasdešimties. Nuo negalių, gautų per karą ir pokarį. Man liko gražūs vaikystės prisiminimai ir nuo metų išblukusios nuotraukos.
    Dabar, praėjus daugeliui metų, žvelgdamas į savo senolius žinau, kodėl aš ėjau per gyvenimą tokiu keliu, kodėl mano charakteris yra toks. Jie, senoliai, mane užkodavo, kaip turiu elgtis tam tikroje situacijoje, kabitis į gyvenimą, koks baisus jis beatrodytų.
    Aplankydamas su anūkėles, stengiuosi, kad tos valandos būtų šventė ir joms, ir man. Gal tai jų lepinimas, gal mano egoizmas, tačiau viliuose, kad šilti prisiminimai liks po manęs.

  • Artūrai, dažniau taip rašyk, tai dažniau ir girsiu :)

  • Anonimas

    Na va, o aš maniau, kad Aidui svetimas sentimentalumas, jis nepripažįsta paveldo (žmogiškojo ir pan.) :)

  • Anonimas

    Išties, tarsi mano senelis būtų:-) Irgi mirė beveik 100 metų sulaukęs, niekur neskubėdavo, keldavo su saule, vasarą per karščius po vinkšna nukrisdavo pokaičio, ir net 80-ties sulaukęs mindavo kas sekmadienį dviračiu į bažnyčią 6 km. O kai būdavo liūdna, pasiimdavo dūdą ir vienas pats sau grodavo (mat, buvo kaimo muzikantas). Ir niekada nieko nesmerkdavo, tik nemėgo tinginių:-))

  • Anonimas

    sensti Artūrai, sensti…

  • Anonimas

    Mano senelis mirė jaunas, o prosenelį asimenu puikiai, nugyveno 96 metus, mane mažą auklėjo. Buvo didelis ir stiprus, tik daug kentėjęs. Jo kapą prižiūriu ir dabar. O dėl vaikų, tai ir šiandien turiu tel. sūnaus žinutę: „Myliu tave Tėti“.
    Graudu, tikrai senstu.
    Ačiū Tau, Artūrai…

  • Anonimas

    Artūrai, bendražygi mano kurs ėjai su plakatais priešais prezidentūrą prieš LEO. Tai ir tu laimės kūdikis, nežinojau, štai iš kur tavo drsa …..Pasisekė mums, tavo senelis, o mano tėvas, Žmogaus pavyzdys man, kuriam visada norėjau prilygti ir neprilygsiu… Statybos inžinierius, sprendęs daugelio miestų statybos klausimus, niekada nesutikęs priimti paskyros mašinai, specpoliklinikos, niekda nestojęs į partiją, nes tokie buvo jo principai. O kai jau verste vertė, viską metė ir 20 metų statė namus savo rankomis ir augino nuostabius obuolius – paskutinį kartą jį mačiau įlipusį į medį genėt 84-ių… Dvi dienas prieš mirtį jau 10 dienų negėręs nė gurkšnio vandens glostė mus ir glostė, visus vaikus ir anūkus ir kalbėjo; kaip gerai, oj kaip gerai.

  • Anonimas

    Smagus senelis…Turėjo daug ŠVIESOS.Panašus buvo ir manasis – F.Ramoška.Betygala,Ilgižiai,Paliepiai…

  • Dalia

    Paskaičiau ir prisiminiau savo močiutės švogerį Jurgį Petrauską. Jis gyveno Šetkaimyje, švisios atminties žmogus buvo. „palinkusį prie VEF’o ir ieškantį “Amerikos balso” ar “Vatikano radijo”, skaitantį “Valstiečių laikraštį” ar “Tiesą”. Savo statytame mediniame name“.Mes jį „dedyte“ vadindavome. Tame kaime Meškauskai, Bankauskai ir Putrikienė(ji gyveno pirtelėje vieniša ir elgetaudavo) gyveno. Aš dabar užsiimu geneologijos modžio rašymu, tai gal kartais girdėjote apie Oną ir Jurgį Petrauskus?Jie turėjo vienintelę dukrą Kotryną(Kasyte vadindavom).Ji gyveno Arigaloje ir dirbo pašte. Būsiu labai dėkinga už menkiausią informaciją.

  • blahas

    omg :)

  • Pingback: “Lietuviška aplinka”: kiekvienam sava | Artūras Račas()