Mano seneliui buvo beveik 100 metų…ir aš iš jo vis dar mokausi
…o Betygalos kapinėse po dideliu ažuolu guli mano senelis…
Juozas Laurynas.
Išgyvenęs beveik 100 metų… Ir visus juos taip, kaip pats suprato ir kaip norėjo.
Prisimenu jį aukštą, bet kiek sulinkusį, didelėmis rankomis ir su šypsena. Tik jis taip mokėdavo šypsotis. Net kai pykdavo.
Prisimenu jį kaip žmogų, iš kurio mokiausi. Tada dar to nežinojau, bet kuo toliau tuo labiau suprantu, kad taip buvo.
Jis buvo stiprus. Liko sodyboje kai beveik visus aplink sukėlė iš vienkiemių į gyvenvietę ir kai buldozeriais perkasinėjo kelius į jo sodybą.
Jis pirko arklį po 1990-ųjų nes norėjo arti savo žemę. Tada dar nežinojo, kad atsiimti ją prireiks kelerių metų. Bet net tada nesiskundė ir neprašė pagalbos, tik kartais riebiai lietuviškai nusikeikdavo.
Jis nieko nežemino, iš nieko nesityčiodavo, būdavo šalia, kai reikėdavo pagalbos. Jis užjausdavo, bet nebūtinai tai darydavo žodžiais.
Jis tikėjo. Jau ne kartą ir ne vienam esu pasakojęs, kaip, berods, švęsdamas savo devyniasdešimtmetį iš už veidrodžio nugarėlės ištraukė 1928 metų originalius savo žemės nuosavybės dokumentus ir pasakė „Aš žinojau, kad sulauksiu“.
Jis nieko nesakydavo du kartus. Būdavo ištars – reikia šiaudų atnešti, reikia karves pagirdyti… Neišgirsdavai (ar praleisdavai pro ausis), ir žiūrėk jau semia vandenį iš šulinio ar linguoja su doklu į daržinę.
Pamenu jį su beveik niekada neužgęstančia cigarete lūpose iš raudono „Primos“ pokelio palinkusį prie VEF’o ir ieškantį „Amerikos balso“ ar „Vatikano radijo“, skaitantį „Valstiečių laikraštį“ ar „Tiesą“. Savo statytame mediniame name, kurį supo 8 hektarai kolūkine tapusia jo nuosavos žemės.
Ar plikomis rankomis kopinėjantį medų. Ir kartais sugrįžtantį ir pasakantį: Bitės šiandien piktos. Atrodė, jog jam visiškai natūralu, kad ir bitės kartais gali būti blogos nuotaikos:)
Ir ta šypsena. Net kai būdavo piktas, atrodydavo šypsosi…
O kai išeidavo pjauti šieno pažadinęs… pabudęs rasdavai ant stalo kumpio, duonos, o jis jau seniai mojuodavo dalgiu… Nuėjus ir atsistojus šalia būdavo gėda, bet niekada net menkiausio priekaišto neišgirsdavai. Tik pabaigus pasakydavo: Gerai šiandien padirbėjom…
Jam visi buvo lygus. Nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, statuso, intelekto ar fizinių savybių. Jis visiems buvo toks pat.
Jis nieko nesmerkdavo, į nieką nežiūrėjo su panieka, jis atleisdavo klaidas.
Jis buvo stiprus, nes gyveno.
Apsidairykite aplinkui, ar šiandien dar daug tokių matote?
Tų, kurie nesiskundžia, kad jų nesupranta, kad juos visi skriaudžia, kad visi aplink jiems neteisingi?
Tų, kurie nežiūri į visus aplinkinius kaip į trokštančius tau vien blogo ir nesistengia būtinai surasti pačią blogiausią kiekvieno sutikto savybę.
Turinčių svajonių, bet niekada nedrįstančių pagalvoti, kad jas būtų galima pabandyti įgyvendinti?
Norinčių bet bijančių. Kad nesupras, kad ne taip pagalvos, kad pasijuoks…Kad bus sunku
Ieškančių kaltų ir atsakingų už savo nesėkmes. Ir negalinčių susitaikyti su kitų sėkmėmis. Lyg tai jie dėl visko būtų kalti.
O dirbančių ir mylinčių tai, ką daro?
Galinčių padėti, padedančių ir nieko neprašančių už tai mainais.
Nuolat neieškančių už ko pasislėpti, į ką atsiremti, tačiau galinčių pasakyti ačiū, kai kas nors juos užstoja.
Gyvenančių taip, kaip jie supranta ir kaip jiems atrodo esant teisinga. Tačiau ne kitų sąskaita.
Stiprių, tačiau savo jėgą naudojančių sau, o ne prieš kitus.
Mano senelis toks buvo.
Man kartais sakydavo, kad aš į jį panašus. Bent jau išvaizda:)
Žinau, kad toks kaip jis nebūsiu. Nes jis toks buvo vienas.
Bet žinau ir tai, kad gyvensiu taip, kaip aš pats suprantu. Net jei kam nors dėl to kartais skaudės.
Ką gali žinoti, gal ir pats dar būsiu seneliu…
O iki tol vis dar bandysiu mokytis iš savo senelio.
(46 balsų, vidurkis: 4,57 iš 5)
Loading...
