Artūras Račas

Aš suprantu, kad remiantis vienu konkrečiu pavyzdžiu nederėtų daryti apibendrinančių išvadų. Juo labiau, kai tas pavyzdys susijęs su asmenine patirtimi ir, be jokios abejonės, veikiamas emocijų bei nemažos dalies subjektyvumo.

Nepaisant to,  mano išvada yra tokia – Lietuvos teismų sistema yra visiškai neefektyvi, netenkina Lietuvos gyventojų poreikio, nepaiso viešojo intereso ir yra visiškai išsigimusi.

Tokią išvadą aš pats sau pasidariau po šiandien įvykusio teismo posėdžio, kuriame buvo nagrinėjams mano ieškinys LRT dėl atsisakymo pateikti informaciją, būtiną LRT tarybos nario funkcijoms vykdyti.

Šioje vietoje tikriausiai iš karto susilauksiu teisės žinovų ir šiaip visų galų ekspertų paniekinimo ar net kaltinimų žeminant trečiosios valdžios autoritetą, man tikriausiai taip pat bus priminta, kad esu viso labo niekingas „žurnaliūga“, neturintis jokios teisės, o juo labiau – reikiamos kompetencijos, spręsti ar teismas dirba tinkamai ir teisingai.

Tebūnie. Iš anksto priimu visą kritiką kaip pagrįstą ir teisingą. Tačiau tai niekaip nekeičia mano išvados – Lietuvos teismų sistema sunkiai serga ir dėl prasidėjusių komplikacijų jau yra išsigimusi.

Žinau, kad mano ieškinys LRT yra labai menka problema, palyginusi su dauguma kitų problemų, kurias kiti Lietuvos piliečiai sprendžia teismuose. Sprendimas šioje byloje iš esmės tikriausiai nepakeis nei mano, nei LRT administracijos vadovų gyvenimo, jis greičiausiai neturės įtakos ir jokių kitų su šia byla tiesiogiai nesusijusių žmonių gyvenimui ar jų darbui. Tačiau juk taip yra ne visose bylose – nemažai jų sprendžia klausimus, tiesiogiai lemiančius Lietuvos piliečių  finansinius, šeimos ar darbo reikalus. Tai yra, daugeliu atveju nuo teismų darbo kokybės tiesiogiai priklauso proceso dalyvių gyvenimo kokybė, neretai ir jų ateitis. Ir jeigu ir visais kitais atvejais bylos nagrinėjamos pagal panašų scenarijų kaip mano pateiktas ieškinys (aš nuoširdžiai norėčiau tikėti, kad taip nėra ir kad man paprasčiausiai nepasisekė ir todėl mano atvejis yra visiška išimtis iš taisyklės), tada Lietuvos teismų sistema yra ne tik ydinga iš pašaknų, bet ir kenkianti Lietuvos valstybei ir jos ateičiai.

Nes tik ydingoje, visiškai kvailoje arba specialiai teisingumui nevykdyti sukurtoje sistemoje tokio paprasto ieškinio, kaip manasis, nagrinėjimas gali vykti taip, kaip jis dabar vyksta.

Tik visiškai išsigimusioje teismų sistemoje pateikus ieškinį, vienas teisėjas gali atsisakyti jį priimti, o pateikus jį iš naujo – kitas teisėjas jį priima. Bet tik tam, kad pakvietęs į parengiamąjį posėdį praneštų, kad jam kilo abejonių dėl ieškinio teismingumo ir kad tas abejones turėtų išsklaidyti specialioji teisėjų kolegija.

Abejonių sklaidymas (skaičiuojant nuo pirmojo ieškinio pateikimo balandžio 21 dieną iki liepos 15 dienos, kai gavau pranešimą apie specialiosios teisėjų koelgijos sprendimą) užtruko beveik tris mėnesius. Ar tai sveikos ir normalios teismų sistemos požymis? Ypač turint galvoje, kad abiejų teisėjų keltos abejonės nepasitvirtino? Mano supratimu – tikrai ne. Nes tik nesveikoje ir išsigimusioje sistemoje teisėjas gali sau leisti abejoti akivaizdžiais dalykais ir tik supuvusioje sistemoje tos abejonės gali trukti tris mėnesius.

Ir tik sunkiai sergančioje teismų sistemoje tas abejones gali lydėti pasityčiojimas iš proceso dalyvių, kai jie darbo metu pakviečiami atvykti į posėdį tik tam, kad jam būtų pranešta, kad teisėjas abejoja. Teisėjas, žinoma, tam turi teisę, tačiau ar normalioje ir neišsigimusioje  sistemoje neturėtų vyrauti sveikas protas, kuris reikalautų nerengti jokio posėdžio, o tiesiog iš karto kreiptis į kolegiją apie tai pranešant proceso dalyviams. Juk būtų ir pigiau ir parasčiau: tiek pačiam teismui, tiek byloje dalyvaujančioms šalims.

Sveiku protu taip pat sunku paaiškinti, kodėl išsklaidžius abejones dėl teismingumo parengiamajam posėdžiui surengti reikia dar keturių mėnesių.

Ypač sunku tai paaiškinti, jei galvoji, kad teismams taip pat turi galioti Lietuvos įstatymai. O vienas jų – Civilinio proceso kodeksas gana aiškiai sako, kad „Teismas imasi šiame Kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias
procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą“ (7 str.) ir kartu, sakyčiau, įsakmiai nurodo, kad Teismas privalo rūpintis, kad civilinė byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, nebūtų vilkinamas bylos išnagrinėjimas, turi siekti, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį.“ (72 str.)

Septyni mėnesiai nuo ieškinio pateikimo iki parengiamojo posėdžio ir yra tas kuo trumpesnis laikas? Ir tai nėra vilkinimas? Jei atsakymai į šiuos klausimus yra teigiami, tai ar yra prasmės dar klausti, ar sistema neišsigimusi?

Bet klausti, matyt, reikia, net ir žinant, kad atsakymų juk niekas nepateiks.

Nes septyni mėnesiai „kuo trumpesnio laiko“, pasirodo, anaiptol nėra riba.

Išsigimusioje teismų sistemoje parengiamasis teismo posėdis, pasirodo, yra rengiamas tik tam, kad šalys galėtų sužinoti, kad įvyks bylos nagrinėjimas iš esmės. Pasirodo – taip pat per kuo trpesnį laiką – tai yra, 2012 metų vasario 8 dieną. Tai yra, dar po trijų mėnesių.

Neišsigimusioje ir viešajam interesui bei piliečiams tarnaujančioje teismų sistemoje  teismas gal atsižvelgtų į tai, jog „tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nėra reikalingi, šalių sutikimu teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio“ (232 str.).

Bet Lietuvos teismų sistemoje paaiškėjus, kad šalys nesutinka sudaryti taikos sutarties ir teismui nepareikalavus atlikti jokių papildomų pasirengimo bylai veiksmų ar naujų įrodymų, šalių niekas net nepaklausia, ar jos sutinka, kad byla būtų nagrinėjama iš esmės. Kadangi sistema išsigimusi, kas jau čia beprisimins jau anksčiau minėtą CPK nuorodą apie būtinybę stengtis išnagrinėti bylą per vieną posėdį.

Sunkiai sergančioje ir išsigimusioje sistemoje pakanka 20 minučių parengiamojo posėdžio (po kurio, beje, nėra kitų suplanuotų posėdžių), kad būtų galima priimti sprendimą dėl kito posėdžio po trijų mėnesių. Nes šiai sistemai visiškai nerūpi, kad atvykimas į posėdį ir išvykimas iš jo proceso šalims užima dvigubai daugiau laiko nei pats posėdis. Ir kam gali rūpėti, kad po tų 20 minučių bendra atrodytų visiškai paprasto ieškinio nagrinėjimo trukmė išauga iki beveik 10 mėnesių.

Bandau įsivaizduoti, kaip yra nagrinėjamos sudėtingesnės bylos. Tos, kuriose reikia apklausti liudytojus, išklausyti ekspertus, įvertinti daiktinius įrodymus ar gauti papildomų duomenų. Bandau ir nepavyksta, nes man paprasčiausiai trūksta fantazijos, o sveikas protas kužda, kad taip būti negali. Tačiau tie kuždesiai atrodo šiek tiek paranojiški, nes aš juk žinau, kad visa tai ne fantazija, o tikrovė, su kuria man netyčia teko susidurti.

Nesigailiu dėl to, tačiau kaip Lietuvos pilietis jaučiausi žiauriai blogai. Nes niekada neįsivaizdavau, kokia yra Lietuvos teismų realybė ir tikiausiai niekada iki galo nesuprasdavau ir neužjausdavau žmonių, kuriems su ta makabriška realybe teko ar tenka susidurti.

Šiandien visus juos labai užjaučiu.

P.S. Protu suvokiu, kad šis įrašas ne visiškai atitinka sveiko proto reikalavimus, nes jis tikriausiai niekaip neprisidės prie greitesnio mano ieškinio nagrinėjimo ir teigiamo sprendimo byloje. Sveikas protas tikriausiai reikalautų palaukti, kol teismas priims sprendimą ir tik tada jau lieti emocijas. Tikriausiai taip, bet juk tada iš esmės pripažinčiau, kad Lietuvos teismų sistemos išsigimimą priimu kaip natūralią būseną, kuri mane tenkina. O taip tikrai nėra.

(10 balsų, vidurkis: 4,60 iš 5)

Loading...