Artūras Račas

Jau kelintą dieną niekaip iš galvos neišeina prezidentės išsakytas teiginys apie „Visuomį“:

įdomi iniciatyva, tačiau visiškai nepritaikyta lietuviškai aplinkai.

Dar ir dabar tebegalvoju, ką prezidentė norėjo pasakyti…

Tikriausiai ne tai, ką kažkurioje radijo stotyje kalbėjo jos atstovas L.Balsys, aiškindamas, kad ta idėja yra negera dar ir todėl, kad artėja rinkimai.

Nes, mano supratimu, rinkimai neturėtų būti priežastimi atidėti valstybės turto valdymo reformą neapibrėžtai ateičiai ir toliau pasyviai stebėti, kaip kažkas naudoja tą valstybės turtą savo asmeninei kišenei papildyti.

Ypač turint galvoje tai, kad rinkimai Lietuvoje vyksta kas antrus metus…

Tačiau ne apie rinkimus aš.

Man labiausiai įstrigo ta prezidentės mintis apie „lietuvišką aplinką“.

Kas tai? Kuo ta aplinka skiriasi nuo, tarkim, Švedijos aplinkos? Na, gerai, skiriasi: mentalitetas, istorija, tradicija ir t.t.

Bet ar prezidentė nori pasakyti, kad tą aplinką reikia priimti, kaip kažką jau nebekeičiamo ir nepajudinamo? Kalbant paprasčiau – ar kalbėjimas apie „lietuvišką aplinką“ reiškia, kad reikia susitaikyti su tuo, kad „vogė ir vogs“ ir nieko čia nepadarysi?

O gal – leiskime vogti dar šiek tiek, nes artėja rinkimai? O po to – pažiūrėsime, kas laimės ir galvosime, ar leisime toliau vogti, ar bandysime pakeisti „lietuvišką aplinką“?

Klausimai, žinoma, visiškai retoriniai.

Kaip ir šiame tinklaraštyje užsimezgusi diskusija apie akcizų didinimo ryšį su kontrabanda: kai dauguma, galbūt patys rūkydami kontrabandines cigaretes, kaltina A.Kubilių ir I.Šimonytę dėl augančios kontrabandos. „Lietuviška aplinka“, mat, kalta…

Bet juk nėra kažkokios bendros „lietuviškos aplinkos“. Ją juk patys aplink save susikuriame. Kiekvienas pagal savo norus, poreikius ir galimybes.

Štai, šiandien pas mus svečiavosi būsima teisininkė – mano senelio brolio anūko dukra:)) Karolina.

Man pasirodė: visa į senelį.

Atvažiavo iš Raseinių ir susikūrė sau savo „lietuvišką aplinką“.

Mokosi ir gauna stipendiją. Dirba nuo pirmo kurso.

Praėjusią vasarą prašė pagalbos įsidarbinant ir, nors nepavyko iš pirmo karto, vėliau ją priėmė.

Šią vasarą dirbo JAV: pamatė daug ir dar užsidirbo.

Šiemet vėl mokosi ir dirba dviejuose darbuose. Ir vis dar gauna stipendiją už pažangumą.

Sako, kad universitetas, kuriame mokosi, galėtų duoti daugiau, tačiau pripažįsta, kad jis yra geras tuo,kad suteikia galimybę pasiimti, jei stengiesi pats.

Stebisi, jog šiemet atsirado pirmakursių (būsimų teisininkų), kurie prie iėjimo stovi ir gliaudo saulėgražas. Taip pat pstebi, kad, nepaisant to, jog studentų skaičius mokymo įstaigoje padidėjo beveik du kartus, skaitykloje besilankančių studentų skaičius išliko iš esmės toks pat kaip pernai.

Turi planų ateičiai: nori mokytis, nori studijuoti užsienyje ir nori ateityje dėstyti.

Tai – jos „lietuviška aplinka“.

Dar kitokią „lietuvišką aplinką“ susikūrė mūsų vyriausiasis. Prieš pusantro mėnesio nustebinęs pareikšdamas, jog nusprendė palydėti savo mokytis išvykstančią draugę į Daniją iripalikęs gana neblogą darbo vietą Lietuvoje, jis ką tik pranešė, kad susirado darbą Kopenhagoje. Vertinant lietuviškais mąsteliais – gana neblogą, apmokamą geriau, nei, pavyzdžiui, Seimo nario:)

Bet svarbiausia net ne atlyginimas. Svarbiausia tai, kad važiavo ne emigruoti, o būti kartu. Ir važiavo tikėdamas, kad jis gali ir kad jam pavyks.

Ir, prisipažinsiu, nors buvo neramu, širdies gilumoje beveik neabejojau, kad pavyks. Nes jis jau iki išvažiuodamas ten buvo susikūręs savo „lietuvišką aplinką“.

Beje, dėl tos pačios priežasties (nors ir šiek tiek neramu), bet beveik neabejoju, kad sugrįš. Būtent dėl tos „lietuviškos aplinkos“.

Ir man kažkodėl tai atrodo, kad tų dviejų jaunų žmonių „lietuviška aplinka“ yra kiek kitokia, nei ta, apie kurią kalba prezidentė.

Ir dėl to jaučiuosi gerai. 

Nes dar ne viskas prarasta.

(8 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)

Loading...