LieTUvis 2009 – tai, kas liko neįvertinta: Ema Baužytė

Kaip ir žadėjau, pristatau dar vieną rašinių konkurso LieTUvis dalyvę – Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos vienuoliktokę Emą Baužytę.

Konkurso komisijos narių nuomonė dėl šio rašinio nesutapo ir Emos rašinys nepateko tarp penkių nugalėtojų, kurių rašinius galima rasti Visuomeninio Jaunimo Klubo puslapyje.

O man šis rašinys patiko – 22 balai iš 30 galimų. (Beje, vertinimo kriterijai buvo temos suvokimas, šaltinių naudojimas, žodynas, sakinio struktūra, įvairumas, nuomonės/požiūrio formulavimas ir kita.)

Siūlau ir Jums.

*******************************************************************************************************

 

Neregėta Lietuva. Kokią norėčiau, kad Lietuvą matytų pasaulis?

 

„Čia Lietuva, čia lietūs lyja“ – eilinį kartą tenka atsidusti, pasižiūrėjus pro langą. Lyg neturėtų debesys ką daugiau veikti, kaip tik pilti šlapią ir rūgštų lietų ant pastogėn beskubančių šviesiaplaukių lietuvaičių galvų. Ir vėl – gatvės bei žmonių veidai apsitraukia migla,  oras prisigeria drėgmės ir melancholijos – nieko naujo po saule. Kita vertus, lyja ar nelyja – gatvėmis vis vien slankioja rūškani veidai. Rodosi, kad iš prosenelių būtume paveldėję „rūpintojėlių“ geną, kažką, kas veide įrašo liūdesį. Panašios mintys turbūt apninka ne vien mane, šiltai sėdinčią namie, užsikrėtusią lietuvišku cinizmu, bet ir pirmą kartą miestų gatvėmis vaikščiojančius žilagalvius vokiečius, amerikiečius, ispanus ir visus kitus žmones, rankose benešančius žemėlapius ir fotoaparatus. Apmaudu, bet tokią Lietuvą mato pasaulis – sielvartaujančią, grubią ir cinišką. Tai supratęs norom nenorom imi kasytis pakaušį ir galvoti, kodėl šitas žalias ir nepaprastai gražus kraštas nuolat liūdnas, kodėl nuolat sielvartauja ir aimanuoja, kodėl taip dažnai nemoka šypsotis. Juk lietus, galų gale, ne pasiteisinimas…

Lietuvos vardui švenčiant savo tūkstantąjį gimtadienį, kylant vėliavoms, skambant himnams ir iškilmingoms, patoso kupinoms kalboms, šie klausimai dar aštriau ima skambėti galvoje. Kas gi šitaip iškraipė Lietuvos veidą, kokia istorinė atmintis taip suluošino ir kokią anksčiau Lietuvą matė pasaulis? Mes sakytume – galingą, stiprią, savarankišką ir narsią. Europa surauktų antakius – karingą, žiaurią ir grobuonišką. Juk ne veltui praminė mus „sausumos vikingais“. Žinoma, tada dar vargiai galėjome vadintis šalimi, tebuvome nevientisas genčių darinys. Tačiau ir valstybės kūrėjas Mindaugas toli gražu nebuvo geradėjas. Net ir tryliktame amžiuje humaniškomis nebuvo galima pavadinti brolžudystės, tokios aršios politikos aplinkinių šalių atžvilgiu ir manipuliacijos šiek tiek silpnesniais kunigaikščiais. Mes gi, jausdamiesi dėkingi Mindaugui už valstybės formavimą, pasistengėm per daug neakcentuoti šių smulkmenų ir vadinti jį didžiai nusipelniusiu valdovu – žodžiu, pateisinom. Vėliau jau rodėsi, kad užsienio politika modernėja, tapom pakantūs religijoms, kultūroms, kitataučiams. Visgi, iki pat keturiolikto amžiaus  pabaigos pasauliui buvom pagonys barbarai, ženkliai atsilikę nuo europietiškos kultūros. Dar ir dabar neretai išgirstame užsieniečius kalbant, jog Lietuvoje žmonės nemoka naudotis kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais. Pykstam išgirdę tokias kalbas, bet nesiteikiam nė mažumėle papykti ant savęs, kuomet ginkluoti akmenimis ir lazdomis stovime prie Seimo rūmų ir svaidydamiesi necenzūriškais lozungais reikalaujam kažko, ką patys vadinam teisybe. Barbariška? De facto!

Žinoma, ne visuomet buvome grėsmė pasauliui ir tikrai ne visuomet buvome laikomi šiek tiek atsilikusios kultūros šalimi. Apšvietos epochos metu sugebėjom bent šiek tiek prisivyti Europą ir netapti visiška periferija. Ar ilgam? Ne. Tik jau šį kartą kraštas įklimpo į kitą kraštutinumą. Iš karingos ir stiprios tautos tapom mažutėmis marionetėmis tai rusų, tai vokiečių, tai prancūzų rankose. Pamažu ėmė vertis didžiulės ilgai negyjančios žaizdos – kazokai išplėšdavo gyvenvietes ir žudydavo niekuo dėtus žmones, partizaninio karo metu, motinos stebėdavo sūnus, stojančius į priešingas barikadų puses ir kovojančius vieną prieš kitą, mergelės raudodavo dėl savo bernelių, berneliai dėl lietuviško žodžio draudimo. Lietuvai atėjo metas, kupinas sielvarto ir ašarų. Dabar šūkaujam ir mojuojam vėliavomis – atsikovojom laisvę, bet, sąmoningai ar ne, vis dar galim jausti iš paskos besivelkantį nuoskaudų šleifą. Pasaulis tuomet matė Lietuvą suluošintą ir kraujuojančią, šaukiančią pagalbos ir neišgirstą. Užsidėję pirmapradės stiprybės kaukę, einam sakydami – mes drąsūs ir didžiuojamės savo praeitimi, o tuo tarpu giliai, kažkur sielos užkaboriuose, vis dar diegia, vis dar nenumaldomai peršti.

Tokie jau mes, lietuviai, žmonės kurie kovojo, žmonės kurie žudė, plėšė ir grobė, vaikščiojo pakelta galva, kai tuo tarpu buvo niekinami. Kita vertus, esam tie patys, kuriuos menkino, laikė nereikalingais,  bet kurie kopė į Biliūniškąjį Laimės kalną ir pasiekė savo žiburį. Taigi pasaulis turėjo galimybę pamatyti Lietuvą visokią, tik dar niekad nematė besišypsančios. Tūkstantasis gimtadienis mus priverčia stabtelėti, apmąstyti praėjusį laiką, pasimokyti iš klaidų, prisiminti pergales ir atsisveikinti su praeitimi, pabandyti išsigydyti kai kurias jos paliktas žaizdas. Istorinė atmintis nėra tiesiog skambi, patriotizmą skatinanti frazė, tai giliai mumyse įsirėžęs temperamentas, savotiškas charakteris, krašto mentalitetas, išskirtinis požiūris į dalykus. Ar tik ne dėl jos gatvėse tiek daug rūškanų veidų ir liūdesio? Ar ne dėl jos taip stipriai jaučiamas ore tvyrantis sielvartas ir nuolatinis nepasitenkinimas? Gal šiais metais mums reikėtų prisiminti Vinco Kudirkos žodžius „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ bei imti jais vadovautis? Galgi reikėtų imti po truputį atleisti savo skriaudėjams, išsigydyti vis dar jautrius praeities randus ir pamažėl pradėti šypsotis. Pradžioj, žinoma, būtų sunku, bet pabandyti verta… Juk gal, tik gal, tuomet pasaulis pamatytų Lietuvą tokią, kokios dar niekad nematė – šviesią ir pakylėtą net lyjant, drąsią ir švelnią, taktišką, nuolankią, bet niekada neleidžiančią savęs žeminti.

(10 balsų, vidurkis: 4.10 iš 5)
Loading...
  • Straipsnis lyg ir sau išsikėlė tikslą pamokyti lietuvius optimizmo… bet skaitydamas tik permečiau akimis, nes jau nebegaliu – kaip atsibodo tos kalbos apie l i e t u v i š k ą cinizmą, susiraukimą ir visą`kitą. Ir dar – tenka pakalbėti su tais turistaujančiais užsieniečiais – nė velnio jie nelaiko mūsų paniurėliais. Mes patys pirma save nuosekliai apibūdiname kaip niurzgas, pakalbam apie pirmavimą savižudybėmis ir visą kitą, o po to kažką veblename panašaus į randų užsigydymą, kančią, atlaiumą ir dar apie beprotiškai sunkiai šypsenai įtempiamus skruostų raumenis. Nežinau kaip kitiems dabar, bet man asmeniškai sunkiausias metas tas vadinamas „pakilimo laikotarpis“, kai teko dirbti indų plovėju Anglijoje, o grįžus į Lietuvą niekaip nesuprasdavau iš kur pas mūsų žmones tokie brangūs daiktai. Ryt nereikia į darbą, galima prabėgti krosiuką, sukirsti kepsnį išgerti bokalą naminio nefiltruoto alaus, paskaityti įdomią knygą. Bet kuriuo atveju pasistengsių didžiąją dalį dienos praleisti išsišiepęs – tikiuosi niekas nesupyks, jei man tai visai nesunkiai gausis?

    • Pocket

      Būtent. Kiek galima joti ant to paties, dažnai savo vardo nebepateisinančio LIETUVIŠKO CINIZMO asilo? Kiek galima kartoti kad mes liudnojo vaizdo riteriai.

      Galbūt atvirkščiai – mes tokie permatomi kaip popierius, ir tokie atvirai tyri, kad mums tiesiog neišeina šypsotis, kai pečius našta užspaudus. Prieš metus žmonės šypsojosi daugiau. Ir jie tikrai nepamiršo kaip tai daryti, ir mielai tai daro ir shendien. Progai pasitaikius. Tik, kogero, progu mažiau.

      Tada kyla natūralus klausimas. Ar dirbtinė šypsena geriau už naturalų rūpestį? Panašus į tą ar geriau valdovų rūmų gelžbetoninis spindesys ar akmeninė jų pamatų autentika. Kaip sakoma – skonio reikalas.

      Taigi iš panelės rašinio išmetus visa jungiantį Liūdnojo Vaizdo Lietuvio portreto motyvą, skaitytojui liktų mokykloje istorijos pamokoje išdėstytų temų santrauka. Beabejo viskas pagardinta: vakarykščiu tv reportažu apie akmenis ir seimą, interpretacijos rašymui iškaltu Biliūno žiburišku laimės ieškojimo KODU ir lotynišku žodeliu, kuris DE FACTO demonstruoja autorės išprusimą ir tinkamumą būti prizininkų tarpe.

      Kaip sakoma pasigedau racionalaus grūdo.

      • lai lai lai

        grūdo nerasta ir Jūsų mintyse… daug klaidų ir nesupratimas, kad šypsena yra ir kultūros dalis. Nereikia demonstruoti laimės ar nelaimės. Reikia būti kultūringu, maloniu aplinkiniams, kas daugeliui suvokiama, kaip kaukė, apsimestimas ar kažkas tokio nepasiekiamo ir neįgyvendinamo.
        Ir dabar vis spjaudotės ir purslojatės, net nesuvokdami apie ką iš viso kalbate. Kalba vardan kalbos??? Kad pasipuikuoti pačiam prieš save – va, kaip parašiau??? Narciziškumas lenda per visus plyšius:)

  • Pocket

    Ir dar. Labiausiai užstrigusi eilutė: „mergelės raudodavo dėl savo bernelių, berneliai dėl lietuviško žodžio draudimo“.

    Manau tokia mintis prasiveržusi iš merginos pasamonės verta ir gilesnės analizės. Labiau nepatyręs skaitytojas iškarto pagalvos, kad 17 merginos dažnai vadovaujasi sava patirtimi, ir ar tik čia nebus tas atvejis kai ją vargšę belaukiančią ir beraudančią kažkas dėl neuždraustojo FHM paliko? :)

    Kita vertus, čia nemažas puntukas į vyrų daržą. Koks šaltumas. Koks abejingumas. Koks atgalinio ryšio nebuvimas: Ji tau savo ašarą, o tu savaja raides lape nulieji. Galbūt čia ir slypi didesnė problema už tą stačiokišką emocijų (dažniausiai neigiamų) demonstravimą. Gal už viską labiau mums reikia to tarpusavio ryšio ir paramos? Toks adamkiškai retorinis klausimas nuėjimo valandą.

  • lai lai lai

    Taigi labai gražus ir teisingas rašinys. O p. kreivarankis savo komentaru dar kartą tai patvirtino – kol nepaniurzgi nors truputį, nusišypsoti nepavyks:) Toks įprastas ritualas: pirmiau sugadinti aplinkiniams nuotaiką, o paskui paklausti, ko visi tokie nepatenkinti, ar atsitiko kas…
    Bet ne apie tai norėjau parašyti. Įsivaizdavau, kad kiti rašiniai bus gerokai prastesni, tačiau perskaičius šį, maloniai nustebau… Šaunus mūsų jaunimas.

    • Žinot, ko gero Jūs teisus dėl mano reakcijos. Paniurzgėjau… Bet man rašinys tiesiog nelabai patiko. Skaičiau vakar vėlai vakare ir kažkaip po pirmos patraipos jau kilo mintis – eik miegoti, na kiek galima skaityti apie tą patį. Na ir kiek galima rašyti apie tą patį ir taip pat. Tiesiog nuotaika mano buvo gana nebloga vakar, o skaitydamas šį rašinėlį pajutau, kad jisai man ją gadina, o kai apačioje paskaičiau pasiūlymą „pamiršus praeities randus, po truputį pradėti šypsotis…“… Taip ir užgriuvo mane prieš miega visos per tą tūkstantį metų mus užgriuvusios negandos, net susierzinau…
      Rašinys šiaip jau sunku pasakyti ar geras ar blogas, nes čia viską lemtia kontekstas – jei geresnių nėra tuomet tas geriausias. Logiška.
      Šiaip protinga abiturientė, nors tikrai įdomu…negi įdomesnio niekas nieko nebuvo parašęs? Manau Fredis be reikalo puola ant jos, nes tai kaip ji mato mūsų istoriją nėra neteisinga, bet vistiek – viskas jau kažkur girdėta ir pabodę.

  • „Visgi, iki pat keturiolikto amžiaus pabaigos pasauliui buvom pagonys barbarai, ženkliai atsilikę nuo europietiškos kultūros“ – sakinys kalbos „perlas“.
    Dėl nemokėjimo naudotis kompiuteriais ir mobiliaisioas telefonais – švelniai nusišnekėta, pagal mobiliojo ryšio sklaidą esame vieni pirmųjų pasaulyje, o mamų ir tėčių vienas didžiausių rūpesčių kaip atplėšti savo atžalas nuo kompiuterių, kad jie užsiimtų kažkuo kitu, o esminė, nuolat pasikartojanti klaida yra ši – „…partizaninio karo metu, motinos stebėdavo sūnus, stojančius į priešingas barikadų puses ir kovojančius vieną prieš kitą, mergelės raudodavo dėl savo bernelių, berneliai dėl lietuviško žodžio draudimo.“ Nebuvo šeimose jokių barikadų ir stojimų į priešingas barikadų puses, koloboravo pavieniai išgamos, degradavę, skundikai, pavyduoliai darbštesniems. Kažin kodėl nuolat kartojama ši akivaizdžiai melaginga netiesa? Vėl norisi paklausti – kas mokė šią mokinę istorijos?

    • lai lai lai

      Tai buvo ar nebuvo? Nebuvo, bet buvo?:) O gal buvo, bet naudingiau, kad nebuvo? Tai kaip?

  • taisau žodį – kolaboravo ;)

  • Rytis

    O man patiko, ypač paskutinė pastraipa.

  • „Galgi reikėtų imti po truputį atleisti savo skriaudėjams, išsigydyti vis dar jautrius praeities randus ir pamažėl pradėti šypsotis. Pradžioj, žinoma, būtų sunku, bet pabandyti verta… Juk gal, tik gal, tuomet pasaulis pamatytų Lietuvą tokią, kokios dar niekad nematė – šviesią ir pakylėtą net lyjant, drąsią ir švelnią, taktišką, nuolankią, bet niekada neleidžiančią savęs žeminti“.
    Mėgstu logiką, todėl paklauskime kas tie skriaudėjai ?
    Mano kuklia nuomone tai komunistų partijos veikėjai, kolaborantai.
    Jiems jau seniai atleista, rinkome ir į Prezidentus, ir į vyriausybės vadovus, ir į Seimo pirmininkus.
    Norėjo mokinė pamoralizuoti, sugėdinti, bet kaip visada tokiais atvejais gaunasi – pro šalį…

    • Ne taip svarbu, kas skriaudėjai, svarbiau, ką jie mum paliko. O paliko nelabai, ką gero – baudžiauninko ir tarybinį mentalitetą, vis tik žiauriai ilgą laiką buvom „kažkieno įtakoj“, ir tas kažkas toli gražu niekuomet nešvytėjo išmintim. Kas tai yra ir koks tas mentalitetas yra aprašyta ir rimtų ekspertų, pvz. Dainius Pūras dažnai apie tai rašo. „Atleisti“ interpretuočiau, kaip (pa)gijimą nuo to ir tapimą laisvesniais, vakarietiškesniais, atviresniais ir dėl to sveikesniais žmonėmis. Gal „pagijimą“ ne paskirų žmonių lygiu, o jų bendrija – visuomene.

      Tikrai siūlyčiau į meninį kūrinuką žiūrėti kažkaip kitaip – su visumos pajutimu ir mažesniu technokratiškumu :)

      • lai lai lai

        pritariu sofalovai.

  • Matotaupa

    Man patiko. Patiko pats mąstymo stilius, sugebėjimas pažvelgti į įvairius istorinius įvykius ir sugebėjimas juos interpretuoti. Tiesa, kai kur yra daromos per daug apibendrinančios ir krypstančios į kraštutinumus išvados, bet tai normalu, kai žmogus nori išreikšti savo nuomonę. Gal netgi akcentuoti kai kurias vietas.
    Pritariu Artūrui, ji tikrai nusipelnė aukšto įvertinimo.

  • J.naivusis

    Jaunoji panelė teisingai akcentuoja mūsų veidų rūškanumą. Panašu, jog tai gali tapti srereotipu, kaip kad mes vardijam estus lėtapėdžiais.
    Nors viskas parašyta lyg ir teisingai, bet kažkaip neuždega.

    Matyt, pats dėl to kaltas ir esu :), nes jei sugebėčiau- pats parašyčiau geriau- kad užsidegtų ir Ema. O jai dar viskas prieš akis, belieka palinkėti sėkmės.

  • Erikas

    Puikus darbas. Kas patiko:
    „…. kokią anksčiau Lietuvą matė pasaulis? Mes sakytume – galingą, stiprią, savarankišką ir narsią. Europa surauktų antakius – karingą, žiaurią ir grobuonišką.“

    Ir apie Mindaugą toliau gerai parašyta.
    „Net ir tryliktame amžiuje humaniškomis nebuvo galima pavadinti brolžudystės, tokios aršios politikos aplinkinių šalių atžvilgiu ir manipuliacijos šiek tiek silpnesniais kunigaikščiais.“

    Taip ir buvo. O visų lauktos liepos 6-osios šventės tebuvo tik kabinetuose sėdinčių strategų dirbtinai sukurtos.
    Faktai kodėl nešvęst:
    – Mindaugas, reik suprast buvo isteriškas grobuonis. Tokius dabar vadiname banditais ir galvažudžiais.
    – kita iš 5-o puslapio sutapusi/priderinta šventė buvo 1000 metų kai paskerdėm Brunoną (skaityt Kvedlinburgo analus).

    Malonu, kad Ema Baužytė nepabūgo ir muilo į konkursą nesinešė, o parašė tai, kas patriotiškai musiteikusioms davatkoms buvo per daug šventvagiška skaityt ir teigiamai įvertint.

  • Dar dėl tų atleidimų skriaudėjams…
    Nežinau nė vieno, kuris nepadavė pareiškimo atsiimti žemę, kitą nusavintą, pavogtą nuosavybę, kaip ir nežnau nė vieno skriaudėjo, kuris būtų atlyginęs žalą.
    Tuščiažodžiavimas, proginis rašinėlis, realybėje vyksta tikras, realus gyvenimas. Šypsosi atgavę, atsiėmę turėtą žemę/nuosavybę turintys geras profesijas, nesuvargę, laimingi žmonės, o rūškani – nelaimėliai.

    • Rytis

      Jei skriaudėjai yra Rusija, kaip TSRS palikimo perėmėja, tai jai mes toli gražu neatleidome. Pakanka paklausyti vieno partijos garbės pirmininko minčių… Daug žinau jaunu žmonių, kuriems Rusija ir rusai asocijuojasi su blogio ašimi, nors pačių rusų jie nepažysta, rusiškai moka tik keiktis ir t.t… Apie Rusiją ir rusus masto tik jiems pateiktomis klišėmis…

    • romas

      Fredi, pats kalbi kaip tikras materialistas. Laimingas yra ne tas, kuris daugiau turi, o tas kuriam visko užtenka. Labai, tarp kitko, teisingas rašinys. Nebūtina visą laiką save lyginti su kitais ir galvoti, kad esi nuskriaustas. Galimai esi apdovanotas kitu turtu – pvz. sveikata arba bent jau sveikais dantimis :) Visada galima paieškoti pagrindo džiaugtis gyvenimu, o jei šypsosies, padarysi gerą darbą kitam, nes mažų mažiausiai nesugadinsi svetimo džiaugsmo :)

  • Romai, mokinė moko atleisti savo skriaudėjams, visas straipsnis pamautas ant ašies – mes rūškani, neišsilavinę, barbarai, vieni kitus žudėme, kariavome priešingose barikadų pusėse, reziume – šypsokumės, atleiskime savo skraidėjams, paminėta V.Kudirkos giesmės posmo eilutė „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“.
    Taip viskas suvelta, kad net sunku ką ir bepasakyti, bandau identifikuoti tą skriaudėją, kur jis išgaravo, visus įsipareigojimus už skriaudėją prisiėmė valstybė, skriaudą patyrę užpuoplė valstybę, visaip ją dergia, spjaudosi, aimanuoja…
    Ai, vienu žodžiu – šypsokimės, negadinkime sau ir kitiems nuotaikos…

    • J.naivusis

      Fredis* aiškiai bent du kartus vyresnis už Emą, tad lyg ir pareiga būtų ne užsipulti moksleivę , bet ir duoti konstruktyvios kritikos- pavyzdžiui parašyti savąsias tezes rašinėliui tema:

      Neregėta Lietuva. Kokią norėčiau, kad Lietuvą matytų pasaulis?

      • bandau analizuoti kaip sugebu, padarykit geriau, nepretenduoju į tiesą, atkreipiu dėmesį į nuolat pasikartojančias klaidas, man apskritai labai keista, kad moksleiviai taip mato „tūkstantmetį“, šablonų, senų nuvalkiotų štampų/stereotipų retransliavimas, kaip pasakytų mdxacuk,
        Kokią norėčiau, kad Lietuvą matytų pasaulis? – tokią kokia esame, truputėlį apsitvarkiusią. Nuolat kartoti, kad buvome barbarais – neskoninga, kitos tautos praėjo lygiai tokį pat kelią.

        • J.naivusis

          Mano rašinyje būtų dvi tezės:
          *mes paskutinieji Europos pagonys- vos prieš šešis šimtus metų garbinome mišką.
          *vargu ar dabar Europoje yra labiau prišnerkštų miškų, gal Rusijoje. Bet gi mūsų miškuose labiausiai prišiukšlinta per pastaruosius du dešimtmečius.

          Tada klausimai:
          Kodėl?
          Kad baudžiauninkų ainiai net savo žemėje gali būti tik kumečiais?
          Tas prakeiktas nuolankumas?
          KGB, MOSAD ar Maskvos ranka?
          Negi tik šlubas vokietis su automatu padarytų mums net ne tvarką, o tikrų tikriausią ordnungą?
          Kur mūsuose daugiau tų šiukšlių – miškuose, galvose, širdyse?

          Kodėl? Kodėl?

          Atsakymų neturiu, gal nebent koks gudruolis parašytų. Tik klausti reiktų ne taip „švelniai“, o nuožmiau- kaip per tortūras…

          • To ir trūksta moksleivių darbuose – originalaus požiūrio kampo, kad viską papaskotų savais žodžiais, ne numuilinomis klišėmis, kas priverstų nusišypsoti, aiktelti iš nuostabos dėl originalumo, kad norėtųsi diskutuoti.
            Būkime geručiai, gyvenkime draugiškai ir šypsokymės viską užbaigiant žodžiais „Vienybė težydi“ – tokio darbo net nevertinčiau ir mesčiau į šiukšlyną. Tarp kitko niekur nesulaukiau tiek keiksmų į savo pusę kaip čia, kuriems žodžiai „Vienybė Težydi“ labai patinka (man irgi). Gal apsimetinėja, dviveidystė?

          • J.naivusis

            P.S. Gal kiek pagelbėtų tokia visuotinė MOKSLEIVIŲ ir GIMNAZISTŲ akcija:

            IŠVALYKIME MŪSŲ MIŠKUS, KURIUOS PRIŠNERKŠTĖ MŪSŲ TĖVAI IR SENELIAI !!!
            Nes jie to net nesupranta…

          • Fredis*

            Tarp kitko, būtų lengva diskutuoti apie tuos prišnerkštus per paskutinį dešimtmetį miškus, galima būtų pasiremti šaltiniais, darbais, straipsniais http://www.alfa.lt/straipsnis/10280024/?Gamtos.idile.ar.ekologine.katastrofa.=2009-07-05_08-02
            pirmykštėje visuomenėje miškai, vandens telkiniai buvo švaresni, bet gal todėl, kad buvo mažiau intensyvi žmonių ūkinė veikla.

          • mdxacuk

            Šitą Fredžio nuorodą vertėtų persiskaityti čia užeinančiam A.G., kitur dar pristatančiam Ekologu ir laikančiam save dideliu ekologinio ūkio entuziastu. Bet tuo pačiu inirtingai garbinančiam tarybinius melioracijos ir žemės ūkio ministrus J. Veličką ir M. Grigaliūną. Abudu jie beveik po 30 metų reguliavo kolchozų ūkį ir politiką, ir tikriausiai nerastum Lietuvoj labiau prisidėjusių prie Lietuvos kraštovaizdžio košmariško sudarkymo.

          • J.naivusis

            Fredžio nuoroda į alfą apie gamtą tiesiog klasiškai iliustruoja :

            Nes jie to net nesupranta…

            O gaila, reiškia ir kiti taipogi … Todėl ir neišvengiamai artėja kitokia – Trečioji LR.

  • lai lai lai

    kai žmogaus galvoje viskas susijaukę, jis nepajėgus klausytis ir išgirsti tai, kas jam sakoma, skaityti ir perskaityti taip, kaip parašyta, o ne kaip jam pasirodė…
    …isi saldainiai šlykščiai saldūs, vanduo per daug šlapias, seselė per švelniai kalbėjo, per daug manimi rūpinosi – nepasitikiu ja… visos Fredžio analizes paremtos tokia nuostata.

    • mdxacuk

      Toks įspūdis, kad Fredis kai kam čia yra mūsų Landsbergis, ant kurio visi karia savo tikras ir menamas skriaudas bei depresijas. Ką padarysi, ne visiems patinka glostymas prieš plauką.

      • lai lai lai

        suprantu, kad vakar nepaskaitėte paskutinio Fredžio komentaro… šiandien būtumėte gerokai atsargesnis advokatas:)
        irgi mat…palyginote Dievo dovaną su kiaušiniene…

        • Bet juk kiaušinienė tam tikra prasme irgi yra Dievo dovana.
          :)

          • lai lai lai

            tam tikra prasme – taip:))
            turėjau šiek tiek kitką galvoje. Žinau, kad supratote teisingai:)

    • Matotaupa

      Pritariu lai lai lai nuomonei.
      Dar pridurčiau, kad Fredzio pamastymai nepanašūs į pramingą analizę, o į kažkokį šablonų rinkinį pavadinimu „Kaip išdėstyti savo siaurą nuomonę, nesuprantant supančio pasaulio“.

  • A.G.

    Svarbiausiai, kad jaunimas, skirtingai nei Vilniaus „docentai ir kiti profesoriai“, jau nekalbant apie Kauno pamiškių „didvyrius“ – tiksliai susigaudo.
    Svarbu, kad tas dvidešimtmetį užsitesęs totalus melas, nusėdo, taip ir nesužeidęs jauno žmogaus, kaip ir patys melagiai dugnan – juk lengvas daiktas sukūryje iškeltas į paviršių, kaip mat prisisotinęs drėgmės, nugrimsta amžiams, kur jam jau ir yra tikroji vieta.

  • mdxacuk

    Vakar prie Donaros barojan rašiau apie jaunimo stereotipus. Šiandien tas įspūdis dar stipresnis. Lietuvos mokykloj dar nuo tarybimių laikų intensyviai kultivuojamas toks žanras kaip interpretacija. Rašiau ir aš tų interretacijų krūvas, tiktai anuomet jos buvo kitaip vadinamos. Nežinau, ar egzistuoja interpretacijos vakarietiškų tradicijų mokyklose, ar egzistavo prieškario Lietuvoj. Tikriausiai pedagoginiu požiūriu jos kam nors naudingos. Bet iš kitos pusės neišvengiamai užmauna žmogui ant akių neperregimą štampų maišą, kurio paskui ne taip lengva ir atsikratyt. Absoliuti dauguma interpretacijų būna viso labo valdiškų vadovėlinių klišių kratiniai, rašomi netgi nebandžius skaityt pačių šaltinių. Tai šitas kūrinėlis, deja, man primena kažkokią lietuviškos žiniasklaidos interpretaciją be jokių autorės individualumo apraiškų. Anksčiau rašiau, kad tai tikriausiai natūralu, turint galvoje autorių amžių. Bet vistiek labai krinta į akis ir bent jau man daro slegiantį įspūdį.

    • A.G.

      Nieko baisaus, kol neatsvertos psiaudopatriotinės klišės… džiugu, vienok, kad jos neužkabino jaunimo jausmų, skirtingai nei pvz. garbius žmones (o gal pastovias marionetes) ir panašaus kalibro sluoksnį…

  • A.G.

    Yra, deja, Lietuvoje ir kita Lietuva. Žr. pvz. nuorodoje (jei leis blogo šeimininkas) pvz. 5 komentarą… ir čia ne delfis dar: http://www.lrytas.lt/?id=12473834731246687145&view=9&p=2
    Diferencijuojasi Lietuva, deja.
    Ir beriedėjančios pakalnėn sniego gniūšties tempu, pagalvotum, jei ne šių rašinių jaunimas…

  • lietuvaitis

    Moksleivės rašinys teisingas, bet…
    Visos pastraipos, išskyrus paskutinę, persmelktos to lietuviško cinizmo, įžvelgia tik blogą ir t.t.
    Kai man penkis kart pakartoja: blogai, bloga, nevykėliai, pasmerkta šalis, cinikai, beviltiška. Taip ir imi matyti aplink tik blogą.
    Galbūt reiktų metus, du ar penkis panešioti rožinius akinius, gal po tiek laiko žūtų tie visi „lietuviški“ genai ir toliau tauta galėtų vystytis su šypsenomis veiduose :)

  • gato

    Pritariu tiems, kuriems ne itin patiko čia skelbti rašiniai. Autorė pasigenda šypsenų, bet kodėl pati nesišypso savo rašinyje? Kritikuoti visada lengviausia. Žymiai sunkiau yra įdomiai ir nesaldžiai pateikti gražius dalykus. Rašinių konkursas kaip suprantu ir buvo organizuotas pilietiškumo skatinimo tikslu, o ne tam, kad parodyti jog karalius nuogas. Visi mato, kad yra daugybė blogų dalykų Lietuvoje, niekas to neneigia ir joks čia originalumas tą kartoti. Ta amžina lietuvių saviplaka ir pagarbos sau ir šaliai neturėjimas ir yra didžiausia šalies rykštė. Va kai patys Lietuvos kritikai pradės keistis, įžiūrėti ir puoselėti gražius dalykus, tada ir turėsime geresnę Lietuvą. Ateitis priklauso nuo mūsų pačių, ypatingai nuo tokių jaunų žmonių, kurie ir dalyvavo konkurse. Liūdna, kad jaunimas labiau nori matyti purvą, o ne gėrį ir grožį, kurio tikrai daug Lietuvoje.

    • Matotaupa

      Dar lengviau ir paprasciau yra kritikuoti kritikavima.

    • Rimantas

      O man tapo smaslu, ar tikrai jau taip jaunimas tą purvą mato ar tik rašo taip, žinodamas, kad tai bus gerai vertinama?

    • lai lai lai

      gato rašo:
      „Pritariu tiems, kuriems ne itin patiko čia skelbti rašiniai. Autorė pasigenda šypsenų, bet kodėl pati nesišypso savo rašinyje?“
      Atsakau:
      stebėkite aplinką.
      Pradėkite nuo savęs. Kas iš komentatorių šiandien padovanojo Emai šypseną? Gal aš akla, tačiau Jūsų šypsenų nemačiau…
      Stebėkite toliau: jei nesišypsome praeiviams, pšnekovams, tai šeimose juo labiau to nedarome – juk savi – kam stengtis būti maloniais…
      Eikime dar toliau: mokykla – jei neaprėksi vaikų, argi jie supras, ką norėjau pasakyti??? Šypsotis? Gal aš jiems koks juokdarys? Užeikime į biudžetinę įstaigą – ar jauną, ar seną vienodai pasiųs…į kitą kabinetą…
      Keliaukime toliau – gydymo įstaigos, aukštosios mokyklos, savivaldybės, seimas… KUR SUTIKO JUS SU ŠYPSENA? AR MATĖ EMA ŠYPSENĄ? AR ŽINO EMA, KAD ŠYPSENA YRA RAKTAS Į GRAŽESNĮ PASAULĮ? AR MES JAI PARODĖME TĄ KELIĄ?
      Stebiuosi, kaip kaltindami merginos rašinį klišėmis, patys jomis dar nepaspringote? Kreipiuosi į visus „klišininkus“. Kaip iš š. išlipęs gali kvepėti rožių aliejumi? Visi iškišę galvas šaukiate: tai aš kvepiu, aš …aš kvepiu rožių aliejumi! Bet kvapas tai neatitinka pavadinimo, mielieji…
      Norite kito kampo rašiny? Tai kad pastatėte jaunimą į vieną ir tą patį kampą, kuriame patys stovite…:) Tikitės, kad jaunimas jame išmuš langą, bet atimate įrankius, norite, kad matytų kitaip, bet išduriate akis, norite, kad jums šypsotųsi, bet už šypseną čia pat nubaudžiate…
      gato toliau rašo:
      “ Liūdna, kad jaunimas labiau nori matyti purvą, o ne gėrį ir grožį, kurio tikrai daug Lietuvoje“…
      Kad tą gėrį pamatyti, tenka labai daug purvo nukasti…
      Noriu paklausti, kas to purvo tiek prinešė??? Jaunimas? Kūdikiai? NE… Bet išvalyti teks jiems. O kad nuolankiau jie tai atliktų ir nematytų purvo nešančiųjų, patrypkim šiandien jiems dar ant galvų purvinomis savo klumpėmis…
      Klišės klišės klišės… jos išgelbės nuo atsakomybės… Neapsiriksi – kaltink klišėmis…

  • Rimantas

    Na, nors vienas pliusas: po visų šitų barbarų, genčių ir nuolaknkumo išsitraukiau jau apdulkėjusią G. Beresnevčiaus „Ant laiko ašmenų“ ir dar sykį paskanavau jo „Barbarais“, „Tarpulaikiu“ ir „Nacionalinio charakterio bruožais“.

  • Jonas Žvelgaitis

    Atsiprašau gerbiamos autorės, tačiau kategoriškai nesutinku beveik nei su vienu jos parašytu žodžiu. Nepriimtinas tas visko neigimas, visko nuvertinimas. Net Vinco Kudirkos žodžius kad šviesa ir tiesa mus lydėtų pacitavusi tesugeba parašyti: „pabandyti verta“. Nenorėčiau, kad tokiems žmonėms priklausytų Lietuvos likimas, net jos gyvenamos gatvės likimas. Aš labai nuoširdžiai linkiu, kad savo šeimoje, kurią tikriausiai rašinėlio autorė kažkada sukurs, vadovautųsi absoliučiai priešingomis nuostatomis ir nuotaikomis.

    Lyginant su pirmuoju – šis gerokai silpnestis ir sakinio bei žodžio lipdymo prasme. Pirmame rašinėlyje labai imponuoja švelnus humoras, šiek tiek satyros – tokia forma pasakyti rimtus dalykus yra žymiai sunkiau.

    Tačiau jei tema buvo LietTUvis 2009 (Neregėta Lietuva. Kokią norėčiau, kad Lietuvą matytų pasaulis?), teigiu, kad nei vienas rašinėlis neatsakė į temą. Ir net atvirkščiai, tai yra antiteminiai rašiniai. Ir nežinau: jei komisija taip atrinko, tada PROBLEMA, JEI tokios dabartinių moksleivių nuotaikos – tada TRAGEDIJA.

  • A.G.

    Dar kartą.
    Mokiniai šie, kurių rašiniai čia paskelbti – šaunuoliai.
    Kas kita dalis komentatorių, kurie nori tuos jaunus daigelius…
    Matome, kad tų daigelių nepaveikė 20 metų totaus psiaudo… melas, nepaveiks ir to psiaudo melo aukos, kurios čia komentuoja.
    Iš tiesų bėda Lietuvoje ne rašinių autoriai, kurie atlaikė kaip minėjau totalų melą, bet tų 20 metų melo klišių aukos.
    Va kol jos bus, kol kumečių ainiai čia po kojomis painiosis – Lietuvoje nieko gero nelauk.

  • Viskas čia gerai, mielas, gražus rašinukas. Kam nepatiko ir kas kabinėjasi – tai apie tokius šita moksleivė ir rašė :)

  • gato

    Šiaip tai rašiniai priduoti konkursui, t.y. vertinimui. Tai nėra ko stebėtis ar piktintis, kad žmonės vertina :)Ir kaip teisingai pastebėjo Jonas Žvelgaitis, rašinėlis neatsakė į temą „Neregėta Lietuva. Kokią norėčiau, kad Lietuvą matytų pasaulis?“ O temos suvokimas buvo vienas iš vertinimo kriterijų…
    Bet kokiu atveju moksleiviai šaunuoliai bent jau dėl dalyvavimo. Šypsausi ir jiems ir jums :)