Artūras Račas

Kaip ir žadėjau, pristatau dar vieną rašinių konkurso LieTUvis dalyvę – Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos vienuoliktokę Emą Baužytę.

Konkurso komisijos narių nuomonė dėl šio rašinio nesutapo ir Emos rašinys nepateko tarp penkių nugalėtojų, kurių rašinius galima rasti Visuomeninio Jaunimo Klubo puslapyje.

O man šis rašinys patiko – 22 balai iš 30 galimų. (Beje, vertinimo kriterijai buvo temos suvokimas, šaltinių naudojimas, žodynas, sakinio struktūra, įvairumas, nuomonės/požiūrio formulavimas ir kita.)

Siūlau ir Jums.

*******************************************************************************************************

Neregėta Lietuva. Kokią norėčiau, kad Lietuvą matytų pasaulis?

„Čia Lietuva, čia lietūs lyja“ – eilinį kartą tenka atsidusti, pasižiūrėjus pro langą. Lyg neturėtų debesys ką daugiau veikti, kaip tik pilti šlapią ir rūgštų lietų ant pastogėn beskubančių šviesiaplaukių lietuvaičių galvų. Ir vėl – gatvės bei žmonių veidai apsitraukia migla,  oras prisigeria drėgmės ir melancholijos – nieko naujo po saule. Kita vertus, lyja ar nelyja – gatvėmis vis vien slankioja rūškani veidai. Rodosi, kad iš prosenelių būtume paveldėję „rūpintojėlių“ geną, kažką, kas veide įrašo liūdesį. Panašios mintys turbūt apninka ne vien mane, šiltai sėdinčią namie, užsikrėtusią lietuvišku cinizmu, bet ir pirmą kartą miestų gatvėmis vaikščiojančius žilagalvius vokiečius, amerikiečius, ispanus ir visus kitus žmones, rankose benešančius žemėlapius ir fotoaparatus. Apmaudu, bet tokią Lietuvą mato pasaulis – sielvartaujančią, grubią ir cinišką. Tai supratęs norom nenorom imi kasytis pakaušį ir galvoti, kodėl šitas žalias ir nepaprastai gražus kraštas nuolat liūdnas, kodėl nuolat sielvartauja ir aimanuoja, kodėl taip dažnai nemoka šypsotis. Juk lietus, galų gale, ne pasiteisinimas…

Lietuvos vardui švenčiant savo tūkstantąjį gimtadienį, kylant vėliavoms, skambant himnams ir iškilmingoms, patoso kupinoms kalboms, šie klausimai dar aštriau ima skambėti galvoje. Kas gi šitaip iškraipė Lietuvos veidą, kokia istorinė atmintis taip suluošino ir kokią anksčiau Lietuvą matė pasaulis? Mes sakytume – galingą, stiprią, savarankišką ir narsią. Europa surauktų antakius – karingą, žiaurią ir grobuonišką. Juk ne veltui praminė mus „sausumos vikingais“. Žinoma, tada dar vargiai galėjome vadintis šalimi, tebuvome nevientisas genčių darinys. Tačiau ir valstybės kūrėjas Mindaugas toli gražu nebuvo geradėjas. Net ir tryliktame amžiuje humaniškomis nebuvo galima pavadinti brolžudystės, tokios aršios politikos aplinkinių šalių atžvilgiu ir manipuliacijos šiek tiek silpnesniais kunigaikščiais. Mes gi, jausdamiesi dėkingi Mindaugui už valstybės formavimą, pasistengėm per daug neakcentuoti šių smulkmenų ir vadinti jį didžiai nusipelniusiu valdovu – žodžiu, pateisinom. Vėliau jau rodėsi, kad užsienio politika modernėja, tapom pakantūs religijoms, kultūroms, kitataučiams. Visgi, iki pat keturiolikto amžiaus  pabaigos pasauliui buvom pagonys barbarai, ženkliai atsilikę nuo europietiškos kultūros. Dar ir dabar neretai išgirstame užsieniečius kalbant, jog Lietuvoje žmonės nemoka naudotis kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais. Pykstam išgirdę tokias kalbas, bet nesiteikiam nė mažumėle papykti ant savęs, kuomet ginkluoti akmenimis ir lazdomis stovime prie Seimo rūmų ir svaidydamiesi necenzūriškais lozungais reikalaujam kažko, ką patys vadinam teisybe. Barbariška? De facto!

Žinoma, ne visuomet buvome grėsmė pasauliui ir tikrai ne visuomet buvome laikomi šiek tiek atsilikusios kultūros šalimi. Apšvietos epochos metu sugebėjom bent šiek tiek prisivyti Europą ir netapti visiška periferija. Ar ilgam? Ne. Tik jau šį kartą kraštas įklimpo į kitą kraštutinumą. Iš karingos ir stiprios tautos tapom mažutėmis marionetėmis tai rusų, tai vokiečių, tai prancūzų rankose. Pamažu ėmė vertis didžiulės ilgai negyjančios žaizdos – kazokai išplėšdavo gyvenvietes ir žudydavo niekuo dėtus žmones, partizaninio karo metu, motinos stebėdavo sūnus, stojančius į priešingas barikadų puses ir kovojančius vieną prieš kitą, mergelės raudodavo dėl savo bernelių, berneliai dėl lietuviško žodžio draudimo. Lietuvai atėjo metas, kupinas sielvarto ir ašarų. Dabar šūkaujam ir mojuojam vėliavomis – atsikovojom laisvę, bet, sąmoningai ar ne, vis dar galim jausti iš paskos besivelkantį nuoskaudų šleifą. Pasaulis tuomet matė Lietuvą suluošintą ir kraujuojančią, šaukiančią pagalbos ir neišgirstą. Užsidėję pirmapradės stiprybės kaukę, einam sakydami – mes drąsūs ir didžiuojamės savo praeitimi, o tuo tarpu giliai, kažkur sielos užkaboriuose, vis dar diegia, vis dar nenumaldomai peršti.

Tokie jau mes, lietuviai, žmonės kurie kovojo, žmonės kurie žudė, plėšė ir grobė, vaikščiojo pakelta galva, kai tuo tarpu buvo niekinami. Kita vertus, esam tie patys, kuriuos menkino, laikė nereikalingais,  bet kurie kopė į Biliūniškąjį Laimės kalną ir pasiekė savo žiburį. Taigi pasaulis turėjo galimybę pamatyti Lietuvą visokią, tik dar niekad nematė besišypsančios. Tūkstantasis gimtadienis mus priverčia stabtelėti, apmąstyti praėjusį laiką, pasimokyti iš klaidų, prisiminti pergales ir atsisveikinti su praeitimi, pabandyti išsigydyti kai kurias jos paliktas žaizdas. Istorinė atmintis nėra tiesiog skambi, patriotizmą skatinanti frazė, tai giliai mumyse įsirėžęs temperamentas, savotiškas charakteris, krašto mentalitetas, išskirtinis požiūris į dalykus. Ar tik ne dėl jos gatvėse tiek daug rūškanų veidų ir liūdesio? Ar ne dėl jos taip stipriai jaučiamas ore tvyrantis sielvartas ir nuolatinis nepasitenkinimas? Gal šiais metais mums reikėtų prisiminti Vinco Kudirkos žodžius „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ bei imti jais vadovautis? Galgi reikėtų imti po truputį atleisti savo skriaudėjams, išsigydyti vis dar jautrius praeities randus ir pamažėl pradėti šypsotis. Pradžioj, žinoma, būtų sunku, bet pabandyti verta… Juk gal, tik gal, tuomet pasaulis pamatytų Lietuvą tokią, kokios dar niekad nematė – šviesią ir pakylėtą net lyjant, drąsią ir švelnią, taktišką, nuolankią, bet niekada neleidžiančią savęs žeminti.

(10 balsų, vidurkis: 4,10 iš 5)

Loading...