Artūras Račas

Savaitraštis 15min 2012 09 21

******************************

Kai naujasis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis šią savaitę pristatinėjo LPK pasiūlymus politinėms partijoms, viena iš labiausiai akcentuojamų problemų buvo emigracija ir su ja susijusios darbo jėgos trūkumo, visuomenės senėjimo, “Sodros” surinkimo problemos.

Jei gerai pamenu, R.Dargio pateiktose prognozėse Lietuva per ateinančius 20 metų gali susitraukti iki 2,7 mln. gyventojų, tai yra daugiau nei penktadaliu lyginant su nepriklausomybės laikotarpio pradžia. Ir tai – vos kiek daugiau nei per 40 metų, kurie vastybei, istoriškai žiūrint, sutikite, nėra labai ilgas laikotarpis.

Ta prasme – ir niekam turbūt tai jau nėra paslaptis – esame nykstanti valstybė. Senėjanti ir pamažu mirštanti.

Bet, prisipažinsiu, minėtuose LPK pasūlymuose politinėms partijoms mane labiausiai sukrėtė ne prognozuojamas Lietuvos gyventojų skaičius. Na, bent jau dėl tos paprastos priežasties, kad tų prognozių išsipildymo galiu ir nesulaukti.

Kur kas labiau sukrečiantys man pasirodė R.Dargio pasisakymai apie tai, kad LPK pasisako prieš progresinius pajamų mokesčius, kurių šalininkas aš iš esmės visą laiką buvau. Iš tiesų, tai sukrėtė ne pati mintis, nes ji nėra nauja, o Lietuvoje tikriausiai apskritai nėra realių progresinių mokesčių šalininkų. Čia nekalbu apie politikų priešrinkimes kalbas, kurios niekada netampa realybe.

Sukrečiantys buvo skaičiai, kuriuos R.Dargis pateikė kaip argumentą, kodėl Lietuvai nereikia progresinių mokesčių.

O tie skaičiai tokie (“Sodros” 2012 metų vasario 28 dienos duomenys): daugiau nei 5000 litų atlyginimo Lietuvoje gauna 1,8 procento dirbančiųjų, daugiau nei 6000 – 1,3 proc., daugiau nei 7000 – 0,9 proc., daugiau nei 10 000 – 0,2 procento. Tai – sumos “ant popieriaus”, tad norėdami įsivaizduoti realias pajamas, turėtume jas sumažinti kiek daugiau nei penktadaliu.

Kodėl jie sukrečiantys? Ogi todėl, kad jie sako, jog Lietuva pamažu evoliucionuoja Afrikos link. Čia iš esmės nėra viduriniosios klasės arba ji nyksta sparčiau nei pati Lietuva.

Žinoma, tuos beveik 5 proc., kurių “popierinis” atlyginimas viršija 5000 litų, būtų galima išauginti pridėjus prie jų tuos, kurių atlyginimas iki mokesčių viršija 3000 litų (8,4 proc.) ir tuos, kurie uždirba nuo 4000 iki 5000 litų (3,6 proc.). Nors šiaip jau vargu ar kokie 2400 litų “į rankas” gyvenant, pavyzdžiui, Vilniuje leidžia jaustis vidutine klase, tai yra, turėti būstą, automobilį, mokėti už vaikų mokslą, o vasarą atostogauti ne namie.

Lietuva, teatleis man kalbininkai už šį žodį, plebsėja, joje daugėja varguomenės, tikrąja šio žodžio prasme, o varguomenė, savo ruožtu, gamina tamsuomenę. Pastaroji, kaip teisingai pastebėjo R.Dargis, niekada nekuria valstybių. Aš dar pridurčiau, kad tamsuomenė sugeba jas griauti.

Galbūt būtų galima ramintis tuo, kad iš tikrųjų uždirbančių daugiau nei penkis ar keturis tūkstančius litų Lietuvoje yra gerokai daugiau, nei rodo oficiali statistika. Tai tiesa, tačiau ar tie 47 proc., kurie kaip parodė neseniai paskelbtas tyrimas, yra pasirengę gauti atlyginimą vokelyje, gali būti priskirti prie valstybė kuriančios šviesuomenės arba “aristokratų” kaip išsireiškė R.Dargis?

Vargu bau. Ir tikriausiai būtent todėl, klausimas kaip atkurti vidutinę klasę taip skatinant ir šviesuomenės gausėjimą turėtų būti pagrindinis Lietuvos darbotvarkėje.

Antraip valstybė išnyks anskčiau nei mes išmirsime ar emigruosime.

(5 balsų, vidurkis: 4,20 iš 5)

Loading...