Artūras Račas

2006 metų rudenį rašiau komentarą, kuriame klausiau, kodėl norime apsimesti kvailiais.

Tame komentare stebėjausi, kodėl niekas nereaguoja į viešai paskelbtą informaciją apie tai, kad prezidento Valdo Adamkaus pralaimėtų 2004 metų rinkimų skolas padengė Viktoras Uspaskichas.

Tiesa, ne pats asmeniškai, o padalijęs pinigus savo įmonių darbuotojams, kurie per kelias 2003 metų vasario mėnesio dienas dosniai „suaukojo“ beveik pusę milijono litų V.Adamkaus fondui.

Ši informacija tada buvo paskelbta „Respublikoje“, bei Lietuvos televizijoje, tačiau jokios reakcijos nebuvo. Mat V.Adamkus tada buvo didžiausias moralinis autoritetas Lietuvoje, kuriuo niekam nebuvo leidžiama abejoti, o jau apie kokius nors tikrinimus net kalbos negalėjo būti. Net jei visiems viskas buvo aišku.

Prabėgo pusantrų metų ir V.Adamkaus rinkimų skolų istorija vėl atsidūrė Lietuvos laikraščių puslapiuose. Šį kartą, užmaršties dulkes nuo „nešvarių“ V.Adamkaus fondo pinigų nupūtė „Lietuvos žinios“.

Priminė ne tik tai, kad dabartiniam prezidentui po keletą ar kelioliką tūkstančių „aukojo“ žmonės, tuo metu gaudavę minimalų atlyginimą, bet ir pabandė paaiškino, kodėl jie tai darė.

Pasirodo, tai galėjo būti mokestis. Mokestis už V.Adamkaus dekretą, kuriuo prezidentas, V.Uspaskicho prašymu, išimties tvarka suteikė Lietuvos pilietybę Rusijos piliečiui Mansurui Sadekovui.

Atsiskaityti buvo skubama – prašymą suteikti M.Sadekovui pilietybę V.Adamkus gavo 2003 metų vasario 18 dieną, o dekretas dėl pilietybės suteikimo buvo pasirašytas vasario 24-ąją, tai yra likus vos dviems dienoms iki rinkimus laimėjusio Rolando Pakso inauguracijos.
Trūkstami pinigai v.Adamkaus fondą pasiekė vasario 18-19 bei vasario 25-28 dienomis (iš pradžių avansas, o po to – atlyginimas).

V.Adamkus rinkimų skolą padengė, tačiau visada neigė pinigus gavęs iš V.Uspaskicho. Jo atsakymas į visus žurnalistų klausimus tuomet buvo vienodas: nieko nežinau, nieko negirdėjau, niekam nesu įsipareigojęs.

Kadangi jis tuomet buvo didžiausias Lietuvos moralinis autoritetas, to visiškai pakako. Kas gi būtų drįsęs suabejoti, jog V.Adamkus, nors ir pralaimėjęs prezidento rinkimus, sako netiesą?

Juo labiau, kad ir pralaimėjimas buvo trumpalaikis – jau po metų V.Adamkus vėl dalyvavo rinkimuose ir sugrįžo į Daukanto aikštės rūmus.

Jei kas neprisimena – priminsiu: neeiliniai prezidento rinkimai 2004 metų vasarą buvo surengti po to, kai R.Paksas apkaltos būdu buvo pašalintas iš prezidento posto. Jei kas neprisimena kodėl, taip pat galiu priminti: iš esmės dėl to, kad, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstituciją, suteikė pilietybę verslininkui Jurijui Borisovui, kuris per prezidento rinkimus paaukojo būsimam prezidentui 1 mln. litų.

Buvo, tiesa, ir kitų kaltinimų: dėl spaudimo verslininkams, valstybės paslapties išdavimo, tačiau visus juos vėliau panaikino Lietuvos teismai.

Esmės tai, žinoma, nekeičia: suteikdamas pilietybę J.Borisovui R.Paksas tikrai pažeidė galiojančius įstatymus ir už tai buvo nubaustas. Ar bausmė buvo adekvati padarytam nusikaltimui, galima ginčytis, tačiau tai nieko nepakeis.

Šiandien daug svarbesnis klausimas yra kitas: ar Lietuva tikrai yra demokratinė valstybė ir ar joje prieš įstatymus lygūs visi?

Jei atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, tada natūraliai turi kilti klausimas, kada Seime bus pradėtas tyrimas dėl to, ar Konstitucijos ir galiojančių įstatymų nepažeidė dabartinis prezidentas V.Adamkus.

„Lietuvos žinios“ rašo, kad prezidentūra, nors ir labai prašoma, nepateikė atsakymo, ar prieš V.Adamkui pasirašant dekretą dėl Lietuvos pilietybės suteikimo S.Mansurovui, tam pritarė Pilietybės komisija. Savo nenorą pateikti šią informaciją prezidentūros klerkai argumentavo tuo, jog archyve, kura laikomi dokumentai…. vyksta remontas.

Tuo galima būtų patikėti, tačiau tikėti reikėtų ir tuo, kad pagal 2003 metų oficialius pranešimus, Pilietybės komisiją prieš baigiantis V.Adamkaus kadencijai, paskutinį kartą buvo susirinkusi tik vasario 6 dieną. Tai yra, porą savaičių iki buvo gautas V.Uspaskicho prašymas suteikti Lietuvos pilietybę S.Mansurovui. Kuris, beje iki tol Lietuvą tebuvo aplankęs vos du kartus.

Nežinau, kaip Jums, bet man, šiandien, kaip ir prieš pusantrų metų, visiškai nesinori apsimetinėti kvailiu.

Priešingai, man labai norėtųsi, kad Lietuvoje net ir didžiausi moraliniai autoritetai atsakytų už padarytas klaidas lygiai taip pat, kaip ir „valstybininkų“ nemėgstami politikai.

Kalbant dar paprasčiau, manau, kad Lietuva turėtų pradėti rengtis antrąjam apkaltos procesui. Šį kartą – prieš Valdą Adamkų.

Nes man jau beveik nekyla abejonių, kad dabartinis prezidentas, kaip ir R.Paksas, neleistinai pasinaudojo savo galiomis ir pardavė Lietuvos pilietybę už pinigus.

Sumos, tiesa, šiek tiek skiriasi: J.Borisovo pilietybė kainavo 1 mln. litų, tuo tarpu S.Mansurovo pilietybė – perpus mažiau.

Ar tai ką nors iš esmės keičia? Mano supratimu – ne, tačiau aš, žinoma, galiu klysti ir geriausiai, kad galutinį sprendimą šiuo atveju, kaip ir tada, prieš penkerius metus, priimtų garbusis Konstitucinis Teismas.

Galbūt jis, atsižvelgdamas į dabartinio prezidento nuopelnus Lietuvai, nuspręs, kad bausmė už pilietybės pardavimą dabartiniam prezidentui gali būti švelnesnė nei R.Paksui – pavyzdžiui, draudimas dalyvauti politikoje ne iki gyvos galvos, o tik iki V.Adamkui sukaks 100 metų. O gal tik iki 90-ojo jubiliejaus. Juk žmogus tiek gero nuveikė Lietuvos labui.

Tačiau nenubaustas jis juk negali likti. Ir jei pažeidė Konstituciją ir įstatymus, turi būti pašalintas iš prezidento posto. Juk pagal tą pačią Konstituciją įstatymai Lietuvoje galioja visiems vienodai – tiek R.Paksui, tiek V.Adamkui?

O gal aš klystu? Gal V.Adamkus Lietuvoje yra už įstatymo ribų?

(1 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)

Loading...