Artūras Račas

Dažnai sakoma, kad žiniasklaidos darbas Lietuvoje darosi beveik beprasmis. Kaip to šuns – loji užspringdamas, o karavanas kaip ėjo, taip ir eina toliau.

Visą laiką maniau kitaip ir iki šiol esu įsitikinęs, kad žurnalistų darbas labai svarbus. Kad jie iš tiesų gali labai prisidėti prie pokyčių ir atlikti sarginio šuns vaidmenį. Tiesa, su išlyga, kad tas šuo loja ne tik tada, kai išgirsta šeimininko komandą „balsas“, bet ir pajutęs realų pavojų ar tiesiog perspėdamas.

Todėl visada labai džiaugiuosi, kai pasitaiko proga įsitikinti, kad taip manydamas neklystu. Kai straipsnis spaudoje, reportažas per radiją ar televiziją ką nors pakeičia, kam nors padeda, sustabdo ką nors bloga ar pradeda ką nors gera.

Tiesa, taip atsitinka ne taip jau dažnai, ypač pastaruoju metu, bet dėl to tikriausiai kalti mes patys – žurnalistai.

Dalis mūsų jau seniai atprato loti ne pagal komandą ir burną praveria tik tada, kai šeimininkas numeta skanesnį kaulą. Kartais, net jausdami, kaip visa oda pašiurpsta nuo neteisybės ir melo, jie tyli, nes žino, kad prasižioję ne tik kad patys negalės parsitempti į būdą išsvajoto kaulo, bet ir atims iš šeimininko galimybę gauti visą karvę ar kupranugarį. Tiesa, kartais pagal šeimininko komandą jie gali aploti ir visiškai to nenusipelniusį objektą, pavyzdžiui, kokią ramiai sau tupinčią kanarėlę ar betoninį stulpą, į kurį girtas grįždamas namo atsitrenkė pats šeimininkas.

Kiti primena man mano kaimynų šunį Aiva. Ji – priešingai nei laukiantieji kaulo – loja visada, ant visų ir bet kokia proga. Dieną ir naktį, gavusi kaulą ir norėdama ėsti, tiek einant pro šalį gerai pažįstamiems kaimynams, tiek pamačiusi visiškai svetimus žmones.

Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir gerai, bet iš tiesų Aiva jau nebe sarginis šuo. Problema ta, kad jau nebegali pasitikėti: išgirdęs įnirtingą lojimą vidurnaktį išeini į kiemą, o ten tepamatai katę arba tiesiog pilnatį. Po antro ar trečio karto, išgirdęs Aivą lojant, tiesiog numoji ranka ir į kiemą jau nebeeini. Nors beveik visad pagalvoji, kad galbūt reikėtų, gal šį kartą ji iš tiesų pajuto kažką negera…

Yra dar ir trečia kategorija – tai parodiniai šunys. Jie tokie beveik nepriklausomi, gražiai sušukuoti, su ordinais ir diplomais, jų nuotraukas galima rasti specializuotuose šunų žurnaluose – kartais net ant viršelių.

Jie kviečiami į parodas, ten jiems leidžiama viešai pademonstruoti savo gebėjimus, jie beveik visada šalia šeimininkų, kurie jais nuolat rūpinasi.

Nors ir vedžiojami už pavadėlio, šitie šunys laikosi labai išdidžiai ir mano esą geresni ir vertesni už tuos, kurie gyvena voljeruose ar tiesiog laisvai laksto prie namų aptvertose teritorijose.

Jie kartais net loja ir gali pademonstruoti, kaip reikia šokinėti per kliūtis, sulaikyti vagį ar nusikaltėlį. Tiesa, visa tai jie daro dažniausiai tik per parodas, nes realiame gyvenime jų niekas to neprašo daryti. Priešingai – tikriausiai net neleistų, nes kiltų grėsmė susipurvinti kailį ar, pavyzdžiui, susižeisti koją, nusilaužti dantį ar nusiplėšti ausį – tada jau sudie parodos ir visos tam skirtos investicijos.

Parodiniai šunys ir patys tai supranta, todėl didelės iniciatyvos ir nerodo. Gal kartais žiūrint į pilnatį ar užuodus svetimą ir negerą kvapą jiems ir atbunda šuniški instinktai, bet prisiminę šiltą vietą – pagalvėlę prie durų, tvieskiančius žibintus parodose ir visada laukiantį dubenį visaverčio su visais vitaminais ėdalo, jie tuos instinktus čia pat nuslopina. Pagaliau jie juk protingi, mato, kaip gyvena benamiai šunys, ir žino, kiek pastangų jiems reikia įdėti, norint išlikti.

Tai tiek apie šunis.

Gal kiek per daug, nes iš tiesų norėjau pasakyti, kad loti verta.

Pamenate, rašiau apie Vilniaus gatves ir beveik tris savaites viduryje kelio gulėjusį vadinamąjį bordiūrą? Tai va, prabėgus, berods, trims dienoms po to, kai Alfa.lt atsirado to bordiūro nuotraukos, atvažiavo kelininkai, užpylė duobę, sutvarkė kelkraštį ir sudėjo ne tik tą, bet ir kitus iškritusius bordiūrus į vietas.

Beje, prieš tai man dar paskambino vienas Vilniaus savivaldybės tarnautojas ir pranešė, kad jie žino problemą ir kad artimiausiu metu viskas bus sutvarkyta. Ir dar informavo, kiek pinigų šiemet numatyta Vilniaus biudžete keliams ir kiemams tvarkyti.

Viskas šiek tiek priminė sovietmetį – tada valdininkai irgi „reaguodavo į kritiką“, kuriai buvo skirtas toks specialus žurnalas „Šluota“. Tiesa, raportuojama būdavo ne „Šluotos“ žurnalistams ar redaktoriui, bet partijos komitetui.

Nepaisant to, jaučiuosi padaręs gerą darbą – juk ta gatve, ant kurios gulėjo bordiūras, ne tik mano šeima vaikus į mokyklą vežioja, bet ir dar keli tūkstančiai automobilių kasdien pravažiuoja.

Be to, prabėgus kelioms dienoms po komentaro Alfa.lt kelininkai net kelias didžiausias duobes Pylimėlių gatvėje, kuria aš ir dar keli šimtai žmonių kasdien važinėja į darbą ir atgal, užpylė.

Ir dar – koks sutapimas – netrukus po komentaro Vilniaus savivaldybės interneto puslapyje vėl pradėjo veikti pranešimų sistema, kurioje gyventojai gali registruoti miesto problemas. Iki tol daugiau nei pusę metų šis puslapis buvo tvarkomas.

Tiesa, įvažiavimas į E. Pliaterytės mokyklos, apie kurį taip pat rašiau, iki šiol taip ir nebuvo sutvarkytas. Nieko nuostabaus – savivaldybė į švietimo ir mokyklų problemas tikriausiai turi tokį patį požiūrį, kaip ir G. Kirkilo Vyriausybė. Šios problemos pradedamos spręsti tik tada, kai kyla gaisras – pradeda streikuoti mokytojai ar dėl kiaurų langų sušąla ir suserga pusė vaikų.

Kita vertus, galbūt trūksta ir šiek tiek privačios iniciatyvos. Pamenu, vienas skaitytojas, reaguodamas į aną mano komentarą, piktinosi, kad Račas štai savo gatve rūpinasi, o vargšai mokslininkai Visoriuose jau 18 metų klampoja per purvą ir niekas jiems nepadeda.

Mano atsakymas būtų labai paprastas. O ar nors vienas tų mokslininkų pajudino nors pirštą, kad padėtis pasikeistų? Prisimenant šunis, ar bent kiauktelėjo?

Jei ne, tai kaip gali tikėtis, kad šeimininkas pats supras, jog miršti iš bado ar troškulio ar kad esi susižeidęs koją?

Todėl jei nori, kad tave išgirstų, reikia loti.

(30 balsų, vidurkis: 4,53 iš 5)

Loading...