Labdara pagal konkursą

…“Air Baltic“ atidėjus reisą iš Rygos į Vilnių, yra gražaus laiko.

Su SEB internetinės bankininkystės sistemos gudrybėmis, atrodo,viską išsiaiškinau ir jei mano negeros spėlionės po savaitgalio pasitvirtins, būtinai jomis čia pasidalinsiu.

O kol lėktuvas atskris, dar šiek tiek įspūdžių iš šiandieninės kelionės.

Važiuodamas atgal klausiausi Lietuvos radijo. Laida „Išjunk televizorių“: laidos vedėja R.Miliūtė, dalyviai – E.Mildažytė, R.Bružas ir M.Laurinkus. Jau tikriausiai supratote – apie gegužės 1 dieną per Lietuvos televiziją rengiamą labdaros akciją Gruzijos vaikams paremti „Viena širdis“.

Tiesa, jau važiuojant pirmyn, E.Mildažytė per Lietuvos radiją apie tą akciją taip pat pasakojo, bet rytą laidoje nebuvo R.Bružo ir M.Laurinkaus.

Nors net jei būtų buvę – akcija graži ir prasminga, Gruzijos vaikams pagalba tikrai reikalinga.

Be to, akcija naujoviška. Turiu galvoje „žymius Lietuvos žmones“ (tarp jų – krūtų karalienę O.Pikul, savamokslį „dizainerį“ M.Petruškevičių, aiškiaregę P.Kelertienę bei itin homofobiškais pareiškimais pagarsėjusią F.Taunytę), Lietuvos televizijos didžiojoje studijoje, kuriems bus galima skambinti ir su jais kalbėti, taip paaukojant 10 litų. Bet tkriausiai normalu – juk LTV, kaip mėgsta pabrėžti generalinis direktorius yra visuomeninė, tai yra, atstovaujanti visai visuomenei, įskaitant ir pakraščius bei užribius.

Žmogiškai, žinoma, smalsu, kas – G.Nausėda ar O.Pikul – sulauks daugiau žiūrovų skambučių, tačiau svarbiausia, kad skambintų. Tegul net vien P.Kelertienei, kad ši ateitį išpranašautų (tik vaikus nuo neigiamo poveikio reikia apsaugoti), nes kaip paaiškino E.Mildažytė, jei net aiškiaregė neatsilieps, 10 litų vis tiek bus paaukota. Ir svarbiausias tikslas – surinkti kuo daugiau lėšų – bus pasiektas.

Bet iš tiesų tai labiausiai mane sudomino net ne šis naujoviškas, po Haičio tragedijos jau išbandytas lėšų rinkimo būdas.

Man įdomiausia buvo išgirsti, kaip gimė šios gražios labdaros akcijos idėja.

Pasirodo, jokios romantikos, vien politika. Tiksliau – konkursas, kurį paskelbė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija.

„Tą konkursą laimėjau aš“, – R.Miliūtės vedamoje laidoje sakė E.Mildažytė.

Ji, žinoma, buvo ne visai tiksli, nes konkursą, atrodo, laimėjo Viešoji įstaiga „Kiškių garbė“, kuriai E.Mildažytė vadovauja, tačiau tai esmės nekeičia, nes konkursas tikrai buvo.

Visi norintys šių metų pradžioje buvo kviečiami teikti paraiškas Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos projektams įgyvendinti šiose srityse ir valstybėse:

  • Valstybės institucijų gebėjimų stiprinimas Moldovoje ir Ukrainoje.
  • Parama regionų ir savivaldos institucijų vystymuisi Baltarusijoje, Gruzijoje, Ukrainoje (ypatingai Kryme).
  • Parama integracijai į ES didinant visuomenės informuotumą Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje.
  • Parama pilietinei visuomenei skatinant mokslinį, kultūrinį ir jaunimo bendradarbiavimą Baltarusijoje ir Ukrainoje.
  • Parama demokratiniams judėjimams ir iniciatyvoms Baltarusijoje.
  • Parama nuo karo nukentėjusiems Gruzijos gyventojams.
  • Lietuvos visuomenės informavimas ir švietimas apie vystomąjį bendradarbiavimą.

Labai tikėtina, kad būtent „Kiškių garbės“ pateiktas projektas buvo geriausias tarp visų pateiktų pagal priešpaskutinį punktą, todėl natūralu, kad jis ir laimėjo.

O laimėjęs tikriausiai ir gavo numatytą finansavimą, kuris šiemet negalėjo būti didesnis nei 150 000 litų.

Viskas skaidru ir teisinga. Tuo net neabejoju.

Tačiau vis tiek esu šiek tiek pasimetęs …

Juk anksčiau galvodavau, kad labdara – tai veiksmas, skatinamas vidinių įsitikinimų, užuojautos, gailesčio, solidarumo jausmo. Kad tai yra atidavimas, dalijimasis, aukojimas (materialinių vertybių, darbo, savo laiko) be jokio atlygio.

Mano mintyse labdara visada siejosi su spontaniškumu, iš vidaus kylančiu poreikiu kažkam padėti, ir niekada – su konkursu, projekto rašymu. Juo labiau – skaičiavimais už kiek aš galėčiau imtis labdaros.

Išgirdęs žodį „labdara“, kažkodėl pirmiausia visada pagalvodavau apie gerus žmones, religines organizacijas, savanorius, tačiau niekada – apie ministeriją, departamentą ar prezidentūrą. Su pastaraisiais man dažniau siejasi žodžiai „parama“, „išmoka“, „pašalpa“.

Tiek jau to.

Tikriausiai esu labai senamadiškas. Ir beviltiškai atsilikęs nuo visuomenės pažangos.

Bet ryt būtinai kam nors paskambinsiu. Tik dar nesugalvoju, kam.

(13 balsų, vidurkis: 4,38 iš 5)
Loading...