Kovo 11-osios paminklai
… E.Jakilaitis sekmadienio vakarą suraukta kakta piktinosi, kad dabartinė valdžia per Kovo 11-osios minėjimą Seime neperskaitė Algirdo Brazausko sveikinimo laiško.
Jei kas pasakytų, galvočiau – juokauja. Bet pats mačiau.
L.Pečeliūnienė Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga siūlo statyti paminklą ir ant jo užkelti A.Brazauską, nes be jo V.Landsbergis tada, prieš 20 metų, „būtų nieko nepadaręs“.
Jei nežinočiau, kad tai ta pati L.Pečeliūnienė, kuri dar prieš penkerius metus rašė, kad A.Brazauskas su sovietine nomenklatūra, jei būtų išstumti iš valdžios, būtų „garantuotai“ tapęs penktaja kolona prieš nepriklausomybę, nepatikėčiau savo akimis.
Tačiau parašyta juodu ant balto.
O dar tas šleikščiai jausmingas filmukas per Lietuvos televiziją, parodytas Kovo 11-ąją? „Liudijimai“ vadinosi.
Liudijo pats A.Brazauskas: apie tai, kaip visą Lietuvą statė ir apie tai kaip už visą tautą asmeniškai buvo atsakingas. Net į Baltijos kelią dėl tos atsakomybės negalėjo išeiti, nes reikėjo eismą reguliuoti, kad kokia avarija neįvyktų.
Toks geras, toks teisingas, taip Lietuva rūpinosi…
Ir toks pamaldus, asmeniškai su V.Sladkevičiumi ir K.Vasiliausku draugavo. Todėl ir Katedrą tikintiesiems grąžino. Gaila, tik kad filmo kūrėjos nepklausė, kodėl ją „grąžinti“ reikėjo…
Beje, LTV, nors ir dar negirdėjusi L.Pečeliūnienės pasiūlymo, jį įgyvendino.
Nepriklausomybės 20-mečio proga ant paminklo užkėlė abudu: V.Landsbergį ir A.Brazauską.
Kaip du lygiaverčius Kovo 11-osios simbolius.
(Jei kas nematė, tai pirmasis viską pasakojo sakydamas „mes“, o antrasis visą laiką sakė „aš“).
LTV šia prasme tikrai elgėsi kaip visuomeninė televizija. Ji atspindėjo visuomenės nuotaikas. Tas, kurios Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga ragino susitaikyti su sovietmečius ir priimti jį kaip savą. Nes sovietmečio vaizdinys kaip svetimo, kaip blogio, kaip okupacijos, visko nepaaiškina. (O tikriausiai kaip savo, gėrio ir savanoriškos integracijos viską iš karto paaiškintų).
Iš dalies tiesa, nes kurti filmus apie dar gyvus herojus ir statyti jiems paminklus yra pats tikriausias sovietmečio palikimas.
Kaip žmogus galiu užjausti A.Brazauską dėl sunkios ligos, bet ar tikrai tai yra pakankamas pagrindas perrašyti vos dvidešimties metų senumo istoriją?
Juk pakanka vien atsiversti 1990 Kovo 11-osios stenogramas (jos visiems viešai prieinamos), jas įdėmiai paskaityti ir dar kartą savęs paklausti: ar tikrai būtume turėję Kovo 11-ąją, jei Aukščiausiosios Tarybos pirmininku būtų išrinktas A.Brazauskas?
Aš drįsčiau tvirtinti, kad ne.
Todėl priešingai nei I.Degutienė, nemanau, kad A.Brazausko reikia atsiprašinėti.
Greičiau jau turėtų būti priešingai.
Būtų gerai, kad nors per kitus 20 metų tai suvoktume.
(18 balsų, vidurkis: 3,94 iš 5)
Loading...
