Kovo 11-osios gėda ir viltis

Savaitraštis 15min 2013 03 15

***************

Vaizdą, kurį mačiau šių metų kovo 11-osios popietę Vilniuje, tikriausiai prisiminsiu visą savo likusį gyvenimą. Ir priežastis labai paprasta – per pastaruosius dvidešimt trejus Lietuvos nepriklausomybės metus vargu ar buvau matęs ką nors gėdingesnio.

Stebėjau, kaip į Gedimino prospektą lėtai įvažiuoja, berods, keturi policijos automobiliai, bandydami manevruoti tarp kažkokias nuotraukas demnstruojančių stendų, kurių kiekvieną saugo po du policininkus. Žiūrėjau į įkandin tų automobilių einančią minią žmonių, laikančių rankose trispalves ir bandančią sutilpti ant dešiniojo Gedimino prospekto šaligatvio. Girdėjau, kaip tie žmonės staiga pradeda skanduoti “Lietuva” ir man buvo tiesiog gėda.

Gėda dėl to, kad visa savo esybe staiga suvokiau, kad stebiu, kiap valstybė, vos prieš 23 metus, tapusi nepriklausoma, bando iš žmonių atimti tai, ką tie žmonės valstybei davė – laisvę.

Dar didesnė gėda pėmė suvokus, kad tai aš pats, kartu su tais, ant dešiniojo Gedimino prospekto šaligatvio bandančiais sutilpti tūkstančiais žmonių ir šimtais tūkstančių kurių tuo metu Gedimino prospekte nebuvo, esu dėl to kaltas. Nes valstybė šiandien yra tokia, kokią mes ją per dvidešimt trejus sukūrėme. Savo veiksmais ar abejingu neveikimu.

Juk tai mes kas ketverius metus išsirenkame Seimą, kuris priėmė įstatymą, nustatantį, kada ir kur mes galime švęsti Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tai mes kas penkerius metus renkame prezidentą ar prezidentę, vienas kurių tą Seimo priimtą įstatymą palaimino. Pagaliau tai mes patys pasistengėme, kad Vilniaus meru šiandien būtų asmuo, nuteistas už kyšininkavimą, perleisdami tam kyšininkui savo prigimtinę teisę būti laisvais ir už mus nuspręsti, kaip mes švęsime savo laisvę.

Kai kurie iš mūsų tai darė sąmoningai, kiti jiems padėdavo nedarydami nieko. Bet iš esmės už tą 2013 metų Kovo 11-osios gėdą esame atsakingi visi. Nes visus tuos dvidešimt trejus metus mes lėtai, bet užtikrintai judėjome šios istorinės gėdos link. Ir ji labai simbloiškai realizavosi toje ant dešiniojo Gedimino prospekto šaligatvio bandančioje sutilpti minioje, kurios priekyje ėjo Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius – vienintelis iš visų signatarų, kuriam savo kailiu teko patirti, kas yra nelaisvė jau nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Ar galima įsivaizduoti ką nors dar gėdingesio?

Man sunkiai pavyksta, bet gal tai tik dėl to, kad neturiu fantazijos?

O gal nieko gėdingesnio nei A.Zuoko pastangos (tikriausiai palaimintos iš aukščiau) kovo 11-ąją sukurti valdžios Potiomkino kaimą Gedimino prospekte būti jau nebegali?

Ir gal būtent todėl šių metų kovo 11-oji tapo ne tik gėdos, bet kartu ir vilties diena. Vilties, kad mes nebenorime būti tie po A.Zuoko ar kieno nors kito nesvarbu kur pastatytus Potiomkino kaimus varinėjami baudžiauninkai, nes mes žinome, kad nei Gedimino prospektas, nei Kovo 11-oji nėra ir niekada nebus nei A.Zuoko, nei A.Butkevičiaus ir net nei D.Grybauskaitės nuosavybė. Visa tai yra mūsų. Kaip ir teisė savo valstybės šventes švęsti taip, kaip mes norime.

Tą pirmadienį Gedimino prospekte keli tūkstančiai žmonių labai aiškiai pareiškė, kad jie – ne baudžiauninkai ir kad Nepriklausomybės atkūrimo dieną jie minės taip, kaip nori jie patys. Policijai pakako sveiko proto ir nuovokos tą pareiškimą išgirsti.

Aš tikiuosi, kad vien šventėmis viskas nesibaigs.

(8 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)
Loading...