Konstitucija: 43 straipsnis
Kaip ir sakiau, kol kas susilaikau nuo velionio A.Brazausko vaidmens ir vietos Lietuvos istorijoje aptarimo.
Įdėmiai skaitau, sužinau daug naujų dalykų, surandu daug naujų požiūrių į istoriją, kuris mane kartais nustebina…
Bet gal taip ir turi būti.
Juk ne kasdien miršta paskutinis LTSR LKP CK pirmasis sekretorius, tapęs pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu…
Priminiau A.Brazausko pareigas todėl, jog, prisipažinsiu, visada būdavo nejauku matyti kadrus, kuriuose jis užfiksuotas klūpantis bažnyčioje ar besižegnojantis. Panašiai jaučiuosi ir šiomis dienomis, kai televizijos diena iš dienos rodo, kaip „A.Brazauskas grąžino Vilnaus Katedrą tikintiesiems“.
Šia prasme Č.Juršėnas man visada būdavo mielesnis:)
Nejauku man ir dabar, kai girdžiu prezidentę ir kitus rimtus žmones svarstant apie Lietuvos Bažnyčios padarytą klaidą ir bažnyčios hierarchų sąžinę.
Nejauku todėl, kad susidaro įspūdis, jog kai kas pamiršta, kas koks yra Lietuvos valstybės ir joje veikiančių religinių organizacijų santykis ir ką apie tai sako Lietuvos Konstitucija:
43 straipsnis
Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.
Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.
Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Lietuvoje nėra valstybinės religijos.
Tiems, kas moka skaityti, mano supratimu, neturėtų kilti jokių klausimų dėl Lietuvos katalikų bažnyčios sprendimo aukoti mišias už A.Brazauską be jo karsto Vilniaus Katedroje.
Kalbos apie tai, kad „žmogiška ir etiška“ reikalauti, kad būtų vykdoma paskutinė velionio valia, mano supratimu yra visiška nesąmonė. Ir, beje, iš dalies atspindi A.Brazausko ir jo gerbėjų požiūrį į valstybę, visuomenę bei jų tarpusavio santykį. Taip pat ir į etiką.
Gal Valdovų rūmai Lietuvoje ir bus kada nors užbaigti, tačiau valdovų laikai, laimei, jau negrįžtamai baigėsi.
Kita vertus, kilusios diskusijos taip pat liudija apie nesveiką valstybės ir Lietuvos katalikų bažnyčios santykį. Nesveiką ta prasme, kad valdžia visada stengėsi pasinaudoti Katalikų Bažnyčios įtaka savo naudai, o Bažnyčia dažnai tam norui nesipriešindavo. Nes žinojo, kad už tai bus atlyginta. Ir būdavo.
Tačiau naivu buvo galvoti, kad atlyginimo už paslaugas visada norės tik Bažnyčia…
Visada juk ateina laikas mokėti už tai, ką gauni.
Tas laikas atėjo su A.Brazausko mirtimi.
Gera pamoka visiems. Ir galbūt gera paskata šiek tiek kitaip pažiūrėti į valstybės ir bažnyčios santykį.
Gal tikrai geriau tegul bažnyčia (ir ne tik katalikų) laisvai say tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus. Ten, kur joms tai priklauso daryti: maldos namuose, religinėse mokylose, vienuolynuose. Tačiau ne Seime, valstybinėse mokyklose ar ginekologų kabinetuose.
O valstybė gal tegul tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstituciją), kuri bažnyčiai jokio kito vaidmens, išskyrus tikinčiųjų sielų ganymą, nenumato.
Tie, kurie tiki tuo vaidmeniu, ir bus išganyti.
(33 balsų, vidurkis: 4,58 iš 5)
Loading...
