Artūras Račas

Laimos Lavastės kūrinys „Mes.Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“ yra vienas iš  šlykščiausių ir bukiausių tekstų, kuriuos man teko pastaruoju metu skaityti.  Bet esu pažadėjęs recenziją, tad tai ir darau.

Šiaip jau geriausiai šio teksto atsiradimą ir visą jo esmę paaiškina štai ši citata (129 psl.):

„Patenkinti moterį seksualiai svarbu 30-49 metų lietuviams vyrams. Tad iš to galima daryti išvadą, kad tipiška lietuvė pakankamai gauna tik 20 metų – tarp 20-ies ir 40-ies metų amžiaus. Ir vyrai mano, kad tiek gana?“

Šis asmeninės nevilties šūksnis, mano supratimu, ir yra atsakymas į visus klausimus, kurie normaliam žmogui gali kilti skaitant L.Lavastės kūrinį (vadinti tai knyga nelabai apsiverčia liežuvis).

Aš suprantu, kad būna moterų, kurioms nepasiseka su vyrais, kaip ir būna vyrų, kuriems nepasiseka su moterimis. Taip pat būna vyrų ir moterų, kuriems nepasiseka su vaikais, darbu, mokslu, karjera, investicijomis, automobiliu, gyvenamąja vieta, kaimynais, atostogomis, drabužiais, plaukų ar akių spalva, ūgiu ir dar daugeliu dalykų.

L.Lavastei, panašu, nepasisekė su viskuo. Nes tik labai nelaimingas, žiauriai gyvenimu nusivylęs, viskuo nepatenkintas ir visiems pavydintis žmogus, gali matyti aplinką taip, kaip ją mato L.Lavaste savo kūrinyje. Nebent iš tiesų, kaip pati L.Lavaste, teigia, kūrinys užgimė tuo momentu, kai ji nukrito nuo dviračio.

Pradinėje, „istorinėje“, to kūrinio dalyje L.Lavastė dar bando pajuokauti. Juokauja ji, tiesa, taip, kad susidaro įspūdis, kad labiausiai L.Lavastei gėda, kad ji yra lietuvė ir kad jos kaukolės dėžės talpa yra mažesnė nei vidutiniškai lietuvių vyrų (39 psl.). Ir tikriausiai todėl konstatuoja, kad ji, būdama lietuvė, atsiprašau, „verta šūdo“ (41 psl.)

Bandymui pajuokauti galima priskirti ir L.Lavastės knygoje minimą Mindaugo žmoną Mortą, kuri „garsėjo kaip politinių įvykių dalyvė“, taip jau XIII amžiuje sudarydama prielaidas XXI amžiuje atsirasti pirmajai prezidentei moteriai (43 psl.).

Vėliau juokai tampa banalūs: ypač buka yra vedama paralelė tarp Gedimino dukters Aldonos ištekinimo į Lenkiją ir Lietuvos-Lenkijos santykių, kuriuos sugadino… D.Grybauskaitė, „apskundusi Varšuvą JAV prezidentui B.Obamai“ (46 psl.).

Čia būtina pažymėti, kad L.Lavaste savo kūrinyje demonstruoja, kaip jai sunku susitaikyti, kad be lietuvių, Lietuvoje gyvena ir kitos tautos, turinčios kitas tradicijas ir kartais net kitokias, nei L.Lavastės vertybes. Tai dar vadinama homofobija, kuri L.Lavastės kūrinyje bandoma maskuoti J.Jankevičiaus tipo „humoru“:

• Rusės žmonos – karštesnio kraujo nei lietuvės (49 psl.)
• Jei išdavikas Jogaila būtų nubaustas mirtimi, šiandien mums nebūtų reikėję sukti galvos dėl lenkiškų pavardžių rašybos ar numinėti lentelių su lenkiškais gatvių pavadinimais Šalčininkų rajone (50 psl.)
• Ona buvo tikra lietuvė, atsidavusi vyrui (51 psl.) (įdomu, ar už tai „gavo ir po 50-ies?)
• Žemaičiai pailgesnio veido nei apskritaveidžiai lietuviai, nes yra gavę mažiau slavų rasės įtakos. Tai yra, reta kuri žemaitė suguldavo su kaimynais slavais (57 psl.)
• Ne už kalnų diena, kai lietuvius pagal ES instrukcijas darys du tos pačios lyties asmenys (du tėtukai ir dvi mamytės) moksliniu techniniu būdu (62 psl)
• Romų integracijos  į darbo rinką projektui buvo skirta 1 mln. 836 tūkst. 506 litai. Ir tai dėl penkių čigonų? (73 psl.)

Grįžtant prie kūrinio, didžiausios „įdomybės“ prasideda nuo 67 psl. esančio skyrelio „Koks yra lietuvis ir kas jis?“ Nemanau, kad verta daug cituoti, tačiau L.Lavaste tikrai įdėjo daug pastangų, bandydama surinkti visą š, kurį Lietuvoje galima rasti. Beje, neretai net klastodama duomenis ir jais manipuliuodama.

Kur daugiausia lauko tualetų ES? Žinoma, Lietuvoje. Kiek Lietuvoje žmonių, kuriems nepriimtini homoseksualūs santykiai? Pasak L.Lavastės, 82,6 procento. Kiek nepritaria abortams? Pasak L.Lavastės – 59,9 proc. (Iš kur tokie duomenys, L.Lavaste nepaaiškina, bet aš drįsčiau spėti, kad ji apklausė save). (67 psl.)

Ji taip pat nepaaiškina, kada ir kur buvo daryta „apklausa“, pagal kurią „net 47 proc. lietuvių mano, kad gėjus reikia gydyti, nes jie gali būti pedofilai“ (71 psl). Bet jos pačios požiūris į gėjus labai „tolerantiškas“: „yra švarūs, išvalytomis panagėmis, kvepiantys, tvarkingi, mandagūs, nemuša savo moterų, bent jau vien dėl to, kad jų neturi“…“šiaip gėjai nedaug kuo skiriasi nuo kitų žmonių“. (72 psl.)

Bet L.Lavaste žino, kad „mūsų „Snoras“ į bedugnę nusitempė Latvijos „Kraj banka“, nors latviai mūsų prašė to nedaryti“ .

Ji taip pat žino, kad britai sunaudoja daugiau tualetinio popieriaus nei lietuviai ir klausia (atsiprašau): „ką britai valgo, kad tiek daug šika?“ ir turi tinkamą versiją: „Jei kiekvienas lietuvis iš viešųjų vietų pasiima nors po vieną ritinėlį tualetinio popieriaus, kaip buvo įpratę Lietuvoje, žiūrėk, ir prireikia britui tų 10 ritinėlių per mėnesį (77 psl.). (Prisipažinsiu, man labai smalsu, kiek L.Lavaste savo namuose turi sukaupusi tualetinio popieriaus ritinėlių iš viešų vietų).

Ir dar ji žino, kad mūsų emigravo daugiau milijonas, nes tikrasis skaičius slepiamas (89 psl), 2011 – 83 000 (nors iš tiesų, tai 53 863, bet tikriausiai tikrasis skaičius irgi slepiamas), like kokie 2 milijonai (82 psl.), kurie vėliau pavirsta į maždaug 2,4 mln. (87 psl.). Pensijoms išmokėti per metus jai reikia 4 mlrd. litų (nors iš tiesų tai 8 mlrd.) 2011 metais ES paramos Lietuva, pagal ją, gavo 3,1 mlrd. (nors iš tiesų – beveik 7 mlrd.). Šiaip tai suprantama – žmogui, kuris nesinaudoja kompiuteriu, surasti faktus ir skaičius sunku. O gal tai tik dėl to, kad L.Lavastei apskritai sunku su skaičiais. Todėl kitų blėnių net necituosiu. Nebent dar vieną „perlą“: emigracijos mastai Lietuvoje 5-6 kartus viršija pasaulio vidurkį“ (93 psl.)

Nuo 78 psl. L.Lavastės kūrinys yra iš esmės plagiatas. Ten viskas nurašyta iš „Lietuvos ryto“ 5 puslapio. L.Lavastė pristato tai, kaip Lietuvos kasdienybę ir vienintelis dalykas, kuris gali būti įdomus tai, ar be 5 puslapio L.Lavastė dar iš viso ką nors skaito.

Nebent kokio A.Paleckio atsišaukimus, nes banko paskola jai reiškia patekimą į vergovę, o gerai Lietuvoje gyvena tik 50 elitui priklausančių žmonių plius 141 Seimo narys ir dar gyvenantys Turniškių draustinyje arba Nugalėtojų gatvėje Valakampiuose (87 psl.).

L.Lavastės kūrinyje taip pat yra asmeninių prisipažinimų ir išgyvenimų (tiesa, ji vietoj „aš“ nežinia kodėl naudoja „mes“. Gal čia dėl per didelio susireikšminimo): „mes dažnai elgiamės kaip kiaulės, riejamės kaip kiaulės, spiegiame kaip pjaunamos kiaulės, valgome kaip kiaulės. (106 psl.)

Ji pasako ko ji  (jos) kitiems pavydi: „žemės sklypo, didesnio namo, pinigų, darbo vietos, žalesnės žolės, piktesnio šuns, narystės partijoje, premijų ir apdovanojimų, nuotraukos žurnale, didesnės pensijos (pati L.Lavastė sakosi gaus tik 780 litų), ir geresnės vietos kapinėse“ (144 psl.)

Ji užduoda ir klausimų: „Kodėl vyrai tapo šūdžiais?“ (128 psl.) Tiesa, neatsako, bet galbūt todėl, kad labai maža dalis moterų Lietuvoje yra lavastės?

Ir viską tikriausiai vainikuoja L.Lavastės aprašymas, kaip prasideda jos įprastinė diena (146 psl.):

Lietuvio rytas. Mergos kurvos, boba gyvatė, vaikai banditai, valdžia neduoda, teisėjai iškrypėliai, gydytojai kyšininkai, seimūnai vagys, politikai melagiai, darbdavys idiotas, visi kiti likę pedofilai ir komunistai.

Visai nenuostabu, kad po daugelio metų tokių rytų, vieną vakarą nukritus nuo dviračio, gimsta tokie kūriniai.

Laima Lavastė „Mes. Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“, Vilnius, 2012, „Tyto alba“, 176 psl. 34,99 Lt.

P.S. L.Lavastės kūrinyje pastebima ir kitų žymių Lietuvos autorių įtaka, apie kurią liudija semantinės prasmės terminai „storašiknė“, „glūpi“, „žurnaliūga“, „tičiojiesi“.

(18 balsų, vidurkis: 4,94 iš 5)

Loading...