Kodėl dauguma lieka savo kiemo herojais?…

… Vakar dar kartą pažiūrėjau „Simone“ su Al Pačino, o po to dar perskaičiau Igno įrašą, kuriame jis bando aiškintis, kur yra riba skirianti tuos, apie kuriuos kalba masės žmonių, ir tuos, kurie taip ir lieka savo kiemo herojais.

Ignas lyg ir bando pats atsakyti:

„Esmė tame, kad tai galima pritaikyti bene visose gyvenimo srityse, bet vis dažniau pastebiu mūsų šalyje tai, jog šaknis pas mus įleidę konkrečios asmenybės ir juos išjudinti… Turi būti žiauriai kietas, gudrus ir pan. Ir vistiek to neužteks. Nes nu Lietuva turi vieną psichologą, vieną sociologą, porą politiką išmanančių tipų, penkis humoristus, tris blogerius, dainininką ir dainininkę, dizainerį, DG… Plius tie patys žmonės kartais atlieka kelis vaidmenis:).

…Bet tas atsakymas man atrodo kažkoks… ne visai tikras… Lyg ir su maža pavydo gaidele, lyg ir su kažkokia pašaipėle… ar net nuoskauda…

Bet juk taip ir yra. Mažai tų, įleidusių šaknis Lietuvoje.

Ir ne apie charizmą ir paksismą reikėtų kalbėti, o apie tai, ką pats Ignas pamini, tačiau lyg tarp kitko..

Apie asmenybes. Tos, kurios kietos, gudrios ir panašiai, tačiau asmenybės.

Tos, kurios nesižvalgo į kitus, o tiesiog daro tai, ką nori daryti ir ką išmano. Arba – bent jau deda daug pastangų, kad išmanytų arba darytų geriau už kitus.

Tokių tikrai nėra daug.

Ir visai ne todėl, kad negalėtų. O todėl, kad dažnai paprasčiausiai tingi, pritrūksta valios, pavargsta laukti pripažinimo ir nueina lengviausiu keliu.

O tas kelias niekur nenuveda…

Tada kaltina kitus…nes nesupranta, kad pats taip pasirinko.

Minėjau „Simone“ – man iš šio filmo liko viena mintis: galima daryti tai, ką moki, kuo tiki ir nesidairyti kaskart bandant įsitikinti, ar pataikei.

O galima daryti tai, kas galbūt patiks kitiems. Ir daryti viską prieš tai apsidairius.

Pastaruoju atveju šlovė ir pripažinimas gali ateiti greičiau. Bet, kaip taisyklė, ji ir truks gerokai trumpiau.

Vien todėl, kad tie 4 milimetrai taip ir bus likę neįveikti, o pasilypėti nebus ant ko..

Žinot, kokia yra dažniausia klaida?

Klausti, ką jie daro geriau už mane ir kodėl jie yra geresnis nei aš?

Giedrė iš „Empti“ gerai pataria – reikia klausti: ar aš jau užaugau, ar jau viską pasieksiu, ar jau sugebėsiu pasakyti tiesą tiesiai į akis.

Ar jau sugebėsiu liesti tai, kas aštru ir tai, kas aukštai…

Dar pridėčiau: ar galėsiu tai daryti kantriai, nuosekliai, kasdien, kartais gal net be atlygio, rizikuodamas, bet tikėdamas…

Jei ne, tai nėra čia ko veršlenti, kad kas nors nesupranta…:)

P.S. Beje, Ignas visa netyčia labai įdomiai išvardijo, kur Lietuvoje yra daugiausiai kietų ir gudrių: Lietuva turi vieną psichologą, vieną sociologą, porą politiką išmanančių tipų, penkis humoristus, tris blogerius, dainininką ir dainininkę, dizainerį, DG…

Išvada?

Negali būti psichologu ar daininku – būk humoristu…:)

(16 balsų, vidurkis: 4.44 iš 5)
Loading...
  • mantas

    Kazkaip garbanotai sikart.

    • J. naivus

      Pendelis tiems, kurių net 5.

      • mantas

        m?

        • J. naivus

          humoristams, tik nežinia ar su kabutėmis ar be.
          m? – ???

  • Norėčiau apie šiek tiek kitą aspektą pakalbėti. Ką tik viename naujienų portale mačiau tokio vienintelio Lietuvoje etiketo žinovo veidą, kuris, nors tai visai nesvarbu, jau ne pirmą kadenciją yra ir Seimo narys. Dar turime ir psichologų, kurie, nors tai visai nesvarbu, būna arba išrinkti politikai, arba politinio pasitikėjimo postuose. Ir t.t.

    Žiniasklaidoje jie tiesiog būna nepakeičiamais ekspertais.

  • praeinant

    „Bet juk taip ir yra. Mažai tų, įleidusių šaknis Lietuvoje.“

    O gal galima daryti prielaidą, jog skambėjimas medijose tėra šaknelė, o visos šaknys yra kažkur kitur…:)

    • A.G.

      Pastebėjau, žmogus skirtingas yra iš trijų distancijų, bet tik retas liaudyje pripažintas yra toks pats iš artimos, kaip iš tolimos.
      O kaip dažnai nuvilia, kai toje artimoje pamatai žmogų, kuris blusą į marijampolę nuvarytų už centą ar dar blogiau…
      Ir atvirkščiai tautoje nekenčiamas (kitiems – genijos) – toje artimojoje yra nuostabus žmogus.
      Ech…
      O gražių žmonių yra, ir labai daug – tik viešoje erdvėje jų dauguma tų blogųjų, bet jei juos liaudis myli, tai tegul ir egzistuoja…

  • A.G.

    Gerai patardavo vienas daininkas kitiems pradedantiems: niekada neklausk kaip padainavai, pats gerai žinai kaip.

  • Slyvanosis

    Jaunojo Verderio kančios: kuriuo keliu pasukti, kad išsiveržčiau iš „kiemo“. Bet gi „kiemo“ pripažinimas jau sąlygoja pasitikėjimą – lyg ir neblogai man sekasi…
    Ne visuomet giliausią šaknį įleidę yra čempionai. Gal gi jųjų kiemas praplėstas iki populiarių klubų arealo? Saloninių ekspertų šlovė – džiovintų lauro lapų vainikėlis. Pripažinimas nelygu prisipažinimui sau – taip, aš pakilau dar 0,16 colio, rytoj turiu įveikti dar tiek pat… Aišku, jei esi savikritiškas ir bandai plėti kiemo ribas.
    Tačiau, jei nuspręsi būti šeštuoju humoristu, ketvirtuoju blogeriu arba trečiuoju broliu neištyręs paklausos, gali atsidurti ant „Humanos“ kabyklos.

  • Benedikta Vaivadaitė

    Sakoma, kad savame kieme pranašu nebūsi.. Tai lyg ir gerai tapti savo kiemo herojumi, o juo likti – dar geriau. O šiaip viskas priklauso nuo to, ko pats žmogus siekia, kokios jo vertybės. Jei žmogui aktualus pripažinimas, tai tikrai jis jo ir sieks.

    Man žavesni tie vadinamieji savo kiemo herojai, kurie tiesiog daro tai, kas jiems patinka, ką išmano ir negalvoja kaip įtikti didesniam kiemui ar visam rajonui. Svarbiausia, kad pats gerai jaustumeisi gyvendamas savo gyvenimą ir matytum, kad gera gyventi ir šalia esantiems…

    • J. naivus

      Kiemų daug, Olimpas vienas, ten vietos nedaug.
      Kai kurie besiveržiantys į jį juokina, nors ir nepretenduoja į humoristus. Tai- banalybės.

      Rimtesnė tema- pats Olimpas, tiksliau, ką tokiu vadiname.

      • Benedikta Vaivadaitė

        Kiekvienam savas Olimpas, svarbu kopti į savąjį :)

  • Juozas

    O gal kiti visai nenori būti herojais ? Pavyzdžiui man neblogai sekasi asmeniniame gyvenime ir nemanau, kad kažkam bus geriau, jeigu mane parodys per televizorių.

  • Siūlau kiekvieną įrašą pabaigti kokia nors replika apie humoro klubą. Žmonėms tai patinka.

    • Pauliau, ačiū už pasiūlymą. bandysiu atsižvelgti, jei jums tai taip patinka:)

  • Toliau vyniojant temą link jos logiškos apoteozės: negali tapti nei psichologu ar dainininku, nei tuo labiau humoristu – dirbk žurnalistu arba rašyk blogą :))

    • Taigi tai ir darom, Aidai… O kai kas sugeba ir tai, ir tai… Pavydžiu:) Bet baltai:)

      • Ir dar visiškai paskutinis: o jeigu neišeina nei tai, nei tai, nei netgi tai: einam į Seimą. Nėra geresnės vietos keturiems metams paslėpti kūrybinę impotenciją :)

  • Nėra gersenių nei blogesnių..yra tik turintys daugiau pažinčių:). o, jei rimtai, tai graži Empti dainos interpretacija.

  • Pingback: Lyga.lt BLOGas » Ar gyvename vidutinybių visuomenėje?()

  • Karolis

    Atsiprašau, bet šio straipsnio pavadinime skiltyje „Galbūt vieni iš geresnių“ pastebėjau klaidelę.