Kalėdos – kodėl trūksta fantazijos?
Vis kalba apie krizę, siūlo taupyti, galvoti apie ta, kas bus rytoj, mažinti vartojimą ir panašiai. Statistika lyg ir rodo, kad žmonės visus šiuos perspėjimus girdi, tačiau artėjant Kalėdoms, atrodo, visi pamažu grįžta prie savo įpročių.
Vakar buvau „Panoramoje“ – turėdamas tą patį tikslą:) Ir man pasirodė, kad nepaisant to, ką skelbia apklausos, dovanų šiemet bus ne ką mažiau nei pernai ar užpernai.
Ir nereikia aiškinti, kad kalėdinės dovanas tai supuvusių Vakarų išmislas. Pamenu pats visada bėgdavau pirmą Kalėdų dieną prie eglės namuose ir pamenu, koks jausmas apimdavo radus prie tokio seno berods poroloninio Senio Šalčio (tada juos taip vadindavo) dėžučių maišelių ir saldainių. Ir tas jausmas būdavo toks pat tikinti, kad dovanas atneša Senis Šaltis ir jau sužinojus, kad jo nėra…
Lygiai toks pat jausmas apima ir dabar kai kiekvienas tavo vaikas Kalėdų rytą atsikelia kokią septintą valandą, verčia tave iš lovos, sukelia namuose didžiausią triukšmą ir džiaugiasi tuo, ką jam, mamai ir tėčiui atnešė Kalėdų Senis. Jie visi tikėjo, po to visi sužinojo, tačiau šventė Kalėdų rytą ir toliau ateina į namus.
Tai – geroji Kalėdų pusė.
Tačiau šiemet tikriausia pirmą kartą susidūriau su problema, kurios anksčiau nebuvo. Trūksta fantazijos, nebežinau, ko kiti tikisi iš Kalėdų Senio…
Galvoji, galvoji ir nieko nesugalvoji. Tačiau į galva lenda įkyri mintis: fantazijos trūksta todėl, kad per daug gerai gyvenam.
Įspūdis toks, kad visi viską turim. Na, ne tiesiogine prasme, nes iš tiesų tai turint atliekamą milijoną, gal ir rastum ką gero su juo nuveikti:) Na, bent jau paskolas panaikintum ir kreditines korteles pripildytum…
Tačiau gyvenimas tikrai pasidarė geresnis ir daugeliui dalykų jau nebereikia laukti Kalėdų, nebereikia rašyti laiškų Seniui ir tikėtis, kad jo maiše atsiras vietos tam, apie ką svajojai jei ne visus metus, tai bent keletą mėnesių.
O kai to nebėra, reikia daugiau fantazijos. Tam, kad bent jau maloniai nustebintum, nes išpildyti didžiausias svajones darosi vis sunkiau ir sunkiau.
Gali būti, žinoma, kad tas geresnio gyvenimo jausmas kiek apgaulingas. Gali būti, kad kurdamas tą „geresnį“ gyvenimą, taip įsitrauki, kad tiesiog nebelieka laiko (o kartais gal ir jėgų) pafantazuoti, pagalvoti, kas gi galėtų būti tas mažas stebuklas, kuris priverstų Kalėdų rytą nusišypsoti… Nes kartais gal pradeda atrodyti, kad šypsotis turėtum kasdien.
Ir iš dalies tai tikriausiai tiesa – ypač jei pradedi lyginti savo ir savo vaikų Kalėdas.
Sakykit, ką norit, bet gyvenam šimtą kartų geriau. Net jei kartais ir per Kalėdas nebūnam tokie laimingi. Bet gal tai ir yra kaina, kurią sumokam?
(7 balsų, vidurkis: 4,43 iš 5)
Loading...
