Kaip pamatyti šešėlį?
Savairaštis 15min 2012 05 18
*******************************************
Šios savaitės pradžioje vėl buvau Vilniaus oro uoste. Sakau vėl, nes nuo paskutinio apsilankymo buvo prabėgę nemažai laiko.
Pirmas dalykas, kuris krito į akis jau grįžus namo, tai didžiulė lenta su taksi tarifais, skelbiančiais, kad įsėdimo ir kelionės kilometro kaina – 5 litai. Kartu parskridęs senas pažįstamas paaiškino, kad tai jokia naujiena, tad tikriausiai man tiesiog trūksta pastabumo. Bet ir aš, ir mano senas pažįstamas užsisakėme taksi vos išlipę iš lėktuvo, nes net tais laikais, kai lenta su tarifais ant oro uosto pastato sienos dar nekabėjo, visi žinojo, kad taip yra pigiau ir paprasčiau.
Jau įlipęs į taksi pagalvojau, kad galbūt būtent taksi Vilniaus oro uoste yra ta riba, kurią peržengus būtų galima pasakyti, kad Lietuvoje pagaliau įvyko esminiai pokyčiai.
Tą ribą galima peržengti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kaip Stokholme, kur kelionei iš oro uosto yra nustatytas maksimalus tarifas ir kur taksi konkuruoja siūldami keliasdešimties kronų nuolaidą. Vilniuje, atsižvelgiant į dabartinius taksi tarifus ir atstumą tarp miesto centro ir uosto tas maksimalus tarifas galėtų būti 30-40 litų. Neabejoju, kad norinčių vežti keleivius už tokią sumą tikrai niekada nepritrūktų, o Vilnius pagaliau nebebūtų stebuklų miestu užsieniečiams, kurie niekaip negali suprasti, kodėl iš oro uosto iki viešbučio juos veža už 70 litų, o štai iš viešbučio iki oro uosto – už 26.
Važiuodamas taksi paprastai stengiuosi šnektelėti su vairuotojais – paklausti, kaip sekasi, ar pragyvena, kada daugiausiai klientų. Ne visi linkę bendrauti, bet šį kartą žmogus pasitaikė kalbantis. Paklausiau, kaip einasi po tų garsiųjų ir plačiai išreklamuotų policijos ir mokesčių inspekcijos patikrinimų ir kratų.
Atsakymas kiek nustebino: niekas nepasikeitė. Tiesa, vėliau sekė paaiškinimas – liepė visiems pasiimti verslo liudijimus, turėsime patys mokėti “Sodrai” ir, kaip ir anksčiau, duoklę už užsakymus. Tik dabar net minimalaus atlyginimo nemokės. O visi pinigai plauks ten pat, kur ir anksčiau.
Neklausiau, kur tie pinigai plaukė anksčiau, bet spėju, kad ne į biudžetą.
Bet iš išsikalbėjusio vairuotojo dar išgirdau prakeiksmus valdžios adresu, kad ši verčia žibuokles pardavinėjančias močiutes deklaruoti savo pajamas, tačiau kažkodėl nenori, kad tas pajamas deklaruotų tie, kurie gyvena iš taksi vairuotojų uždirbamų pajamų.
Bandžiau prieštarauti, sakydamas, kad tos vasario mėnesio plačiai nuskambėjusios akcijos būtent ir turėjo tokį tikslą, tačiau buvau nužvelgtas žvilgsniu, kokio susilaukia vaikai, paklausę, kur gandrai palieka vaikus tuo metų laiku, kai kopūstai dar neužaugę.
Tuo mūsų pokalbis iš esmės ir baigėsi, o už kelionę nuo oro uosto iki namų sumokėjau įprastus 26 litus, tai yra, maždaug tris kartus mažiau nei būčiau mokėjęs pagal “oficialius” Vilniaus oro uosto taksi tarifus.
Tikriausiai ilgainiui būčiau pamiršęs šią kelionę ir pokalbį su taksi vairuotoju, jei šią savaitę nebūčiau žiniasklaidoje pamatęs nuotraukos, kurioje finansų ministrė I.Šimonytė bando įbrukti skrajutę apie šešėlį taksi vairuotojui.
Tada pagalvojau – geriau jau ministrė, kartu su skrajutes dalijusiu premjeru ir kitais ministrais būtų įsėdusi į tą taksi ir sukdama ratą Gedimino prospektu, pabandžiusi tikrovėje išsiaiškinti, ar Lietuvoje yra vietos šešėliui.
Nes važinėjant tarnybiniu automobiliu jo dažniausiai nesimato.
(7 balsų, vidurkis: 4,43 iš 5)
Loading...
