Įkaitai
Užderėjo šiemet Lietuvoje skandalų. Nespėjame susigaudyti, kuo baigėsi prieš tai buvęs, kas buvo kaltas, o kas tik pakištas, žiūrėk – ir vėl nauja gandų, spėlionių ir slaptų sąrašų dozė.
Šį kartą – iš policijos vado Vytauto, kuris pašiurpino Lietuvą pranešęs, jog šį rudenį Seime sėdės „daktarų sėbrai, ir kad jam tik per stebuklą vis pavyksta išvengti mafijos kulkų.
Toliau – viskas pagal tą patį scenarijų: sąrašas yra, bet jis bus padėtas į seifą (tiesa, prieš tai keletas jo kopijų bus padalyta „teisingai“ žiniasklaidai), Seime sudaroma komisija, politikai sieja komisaro pareiškimus su rinkimais, o garbūs politologai protingai samprotauja apie tai, kad teisėsaugos institucijų vadovams nederėtų lįsti į televizijų ekranus.
Valdžios sluoksniuose vėl sumaištis ir visuotinė nuostaba. Net keista – juk turėjo jau įprasti, juo labiau, kad patys džiną iš butelio išleido.
Viskas juk prasidėjo nuo Mečio, kuris, kaip ir Vytautas pataliukais atslinkęs pas Seimo pirmininką Artūrą atnešė jam slaptą pažymą apie grėsmę nacionaliniam saugumui. Kas buvo toje labai slaptoje pažymoje visi žinome, nes prieš padedant ją į seifą kažkas nepatingėjo padaryti kelių kopijų.
Po to buvo Seimo komisija, slapta įrašytų pokalbių platinimas per spaudą ir televiziją bei garbių politologų komentarai. Tiesa, niekas tada nesistebėjo, kai Mečys lakstė po televizijas ir mielai dalijo interviu apie rusams dirbančias Lietuvos pilietes ir cigarečių kontrabandininkus, sukėlusius prezidentūros krizę.
Nors teismai iki šiol vargsta įrodinėdami Mečio pažymoje aprašytus ir Konstitucinio Teismo patvirtintus „nusikaltimus“, saugumo vadui tada niekas nesiūlė pasvarstyti apie galimybę toliau eiti savo pareigas. Tikriausiai todėl, kad jam dar iki pensijos buvo tolokai, išplatinęs visą turėtą operatyvinę medžiagą, šiandien Mečys ramiausiai kaitinasi po Ispanijos saule. Ir nors ir labai bijojo, nei Renata nei Anzoris jo ten savo glėbyje neuždusino.
Šventa vieta, kaip sakoma, ilgai tuščia nebūna. Mečiui savo pasirodymą Lietuvoje baigus, atėjo eilė Valentino benefisui. Iš pradžių – su žemgrobiais, po to su kyšininkais. Abiem atvejais (sutapimas gi) visa informacija iš pradžių patekdavo ant to paties Artūro stalo, o tik po to į Seimo komisijas. Žiniasklaida taip pat nelikdavo pamiršta – viskas, ką buvo surinkęs Valentinas, buvo rodoma, spausdinama ir komentuojama.
Reakcija į Valentino žygius, tiesa, buvo šiek tiek kitokia nei Mečio atveju. Kai kas pradėjo kalbėti apie teisę į privatumą, kai kas prisiminė žmogaus teises, dar kiti pradėjo prikaišioti nekompetenciją, nes faktų, įrodančių skelbiamas versijas vis pritrūkdavo.
Tačiau pakelti ranką prieš Valentiną ilgai buvo nesiryžtama, nes visi suprato, kad jis iš esmės daro tą patį, ką ir Mečys. Tik, atrodo, kitiems. Be to, niekas tikriausiai ir šiandien nežino, kiek įrašų ir sąrašų guli Valentino seifuose.
Vis dėlto, STT vadovui galų gale teko pasitraukti. Paradoksas, bet nepaisant visų jo nuodėmių, Valentinas, panašu, patrauks Mečio pramintu taku ir išvyks iš Lietuvos. Gal ne į Ispaniją, tačiau vis tiek – kur nors, kur šilčiau. Jei nors ne klimato, tai visom kitom prasmėm. Savo darbą jis padarė.
O jo vietą šiandien jau užėmė policijos vadovas, savo pasirodymą – ir vėl – pradėjęs nuo apsilankymo pas Artūrą Paulauską.
Nori nenori, bet tenka konstatuoti, kad politikai apsiskaičiavo. Vieną kartą neatsilaikę pagundai susidoroti su savo oponentais pasitelkdami į pagalbą neleistinas priemones, šiandien jie patys tapo savotiško šantažo aukomis ir įkaitais. Įveldami teisėsaugos institucijas į politinę kovą, tautos išrinktieji tikriausiai net nepagalvojo, jog patys gali tapti įrankiais tų institucijų vadovų žaidimuose.
Saugumiečiai, specialieji agentai, prokurorai, policininkai, panašu, jau suprato, ko iš jų tikisi politikai ir puikiausiai tuo naudojasi. Jie pasijuto nekontroliuojamai, nebaudžiami, tačiau visiems labai reikalingi, ir iš to pelnosi.
Tuo tarpu politikams belieka tik bejėgiškai skėsčioti rankomis ir tikėtis, kad jų pavardės nebus įtrauktos į kokį nors slaptą spaudoje skelbiamą sąrašą ir kad paštininkas ryte neatneš šaukimo apklausai pas prokurorą ar STT agentą.
Mašina užsukta ir ją labai sunku sustabdyti. Norėdami tai padaryti, politikai pirmiausia turėtų prisiminti, kad teisėsaugos institucijos turi būti kontroliuojamos. Ir baudžiamos už tai, ką daro ne pagal įstatymus. Tai yra, kažkas turėtų atsakyti už slaptos informacijos nutekinimą, kažkam turėtų kliūti nepagrįstų kaltinimų viešinimą.
Norėdami sustabdyti įsisukusį smagratį, politikai turėtų susitarti, jog teisėsaugos institucijų vadovai nebus laukiami svečiai partijų lyderių kabinetuose nepriklausomai nuo to, kokią informaciją jie beatneštų. Jie taip pat turėtų susitarti, jog bet kokios operatyvinės informacijos nutekinimas (nesvarbu – apie politikus, šiaip vagis ar eilinius piliečius) gresia posto praradimu. Norėdami išsivaduoti iš nelaisvės, į kurią savo pastangomis pateko, tautos išrinktieji turėtų aiškiai duoti suprasti agentams ir prokurorams, kad jų darbo rezultatus turi vertinti teismai, o ne žiniasklaida ar partijos.
Klausimas, ar politikai dar pajėgūs tai padaryti ir ar to nori. Atsakymas į pirmą klausimo dalį slypi „Rubicon“ ir Vilniaus mero rinkimų bylose, o antroji klausimo dalis susijusi su politikų gebėjimu racionaliai mąstyti. Mat gali būti, kad daugumą jų tikisi, kad slaptuose sąrašuose yra tik jų oponentų pavardės ir linkę atleisti prokurorams, policininkams ir specialiesiems agentams jų nuodėmes vardan pergalės rinkimuose.
Naivuoliai – nesupranta, kad uždarius vilką ir ėriukus viename garde, kada nors ir meiliausią avinėlį ištiks jo brolių likimas.
Šiaip jau negaila būtų, tačiau bėda ta, kad garde nelikus avinų, vilkas gali imtis žmonių. Tada jau kentėsime visi.
(Dar neįvertinta)
Loading...
