Neįvykusi revoliucija

Revoliucija Lietuvoje neįvyko. Nepaisant to, kad viršūnės nebegali, o apačios nebenori, sukilimas numalšintas. Partinę sistemą ir partijų grietinėlę išgelbėjo Lietuvos partijų partija – konservatoriai.

Irena Degutienė, prieš penkerius metus „gelbėjusi“ Lietuvą, kai iškilo grėsmė, jog gali būti nepasirašyti susitarimai su JAV bendrove „Williams“ dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo, trečiadienį vakare išgelbėjo partijas nuo rinkėjų.

Konservatorių frakcijos vardu pasiūliusi padaryti pertrauką kandidatų reitingų skaičiavimą keičiančias Seimo rinkimų įstatymo pataisų svarstyme, I.Degutienė iš esmės palaidojo paskutines viltis, kad tos pataisos gali būti taikomos spalio 10 dieną.

Kartu ji išsaugojo labai dideles galimybes patekti į naujos kadencijos Seimą, nes jos numeris konservatorių sąraše (ketvirtas) iš esmės garantuoja jai parlamentaro algą ateinantiems ketveriems metams jei tik konservatoriai peržengs 5 procentų barjerą.

Bet vargu ar Ireną galima apkaltinti savanaudiškumu: ne vien apie save juk galvojo. Nepriėmus pataisų, kurios leistų rinkėjams spręsti, kas vienoje ar kitoje partijoje labiau vertas tapti Tautos Išrinktuoju, ramūs gali būti ir jos partijos kolegos Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Jurgis Razma, Povilas Jakučionis, Audronius Ažubalis ir gal dar Ramūnas Garbaravičius.

Taip pat – Petras Auštrevičius, Artūras Zuokas, Kęstutis Glaveckas, Eligijus Masiulis, Vytautas Bogušis, Algis Čaplikas bei Gintaras Steponavičius. Jie, tiesa, jau kitame – Liberalų ir Centro sąjungos – sąraše, bet ar tai ką nors keičia?

Ramiai laukti rinkimų nesižvalgydami į Darbo biržą ir vogčia nepirkdami „Alio reklamos“ galės ir Česlovas Juršėnas, Artūras Paulauskas, Milda Petrauskienė, Vilija Blinkevičiūtė ir beveik visi jos kolegos ministrai. Jie visi taip pat sąrašo pradžioje.

Ramūs galime būti ir mes visi: po rinkimų įsijungę televiziją ar radiją nepatirsime šoko, nes „Spaudos klube“, „Laisvame žodyje“, „Dienos temoje“ ar V.Žuko studijoje matysime iki skausmo pažįstamus veidus ir klausysime jau mintinai žinomų frazių. Net jei rinkimus laimės kiti.

Gal taip ir geriau – juk visi jie tokie artimi ir savi, beveik kaip šeimos nariai. Žinome apie juos viską – ką valgo, ką geria, kada perka naujas sukneles ir kostiumus, kokiuose priėmimuose lankosi, kokiais maršrutais rytais bėgioja, kada šunis vedžioja, kokius namus ar automobilius perka. Žinome, kaip dėl mūsų stengiasi ir balsus už Šilumos įstatymo pataisas „Rubicon“ prašymu Seime organizuoja, kaip tiesioginės paramos prašo ar dėl laiškelių ne taip balsuojantiems „vaiduokliams“ tariasi.

Juos išrinkus, staigmenų nebūtų – viskas liktų taip, kaip buvę. O stabilumas, kaip sakė, dar Adolfas Šleževičius, viena iš didžiausių vertybių.

Ir buvo teisus – pasiėmė indėlį iš bankrutuojančio banko ir nenukentėjo. Nes niekas nenorėjo klibinti valstybės pamatų ir griauti stabilumo. Todėl nenukentėjo ir kiti be eilės savo indėlius atsiėmę – vieni jų dabar dirba ambasadoriais, kiti – kandidatuoja į Seimą.

Nijolė Steiblienė, visai Lietuvai pranešusi apie Adolfo išdaigas, šiandien vaikščioja po teismus ir rinkimų sąraše įrašyta 48-uoju numeriu, kuris anaiptol negarantuoja ramios ateities. Net tuo atveju, jei visi balsuojantys už sąrašą, ją įrašytų pirmuoju numeriu. Nes partinė demokratija stipresnė už paprastąją, o partinis reitingas 20 kartų vertingesnis už rinkėjo nuomonę.

O gal ir gerai, kad partinėse apačiose brendęs sukilimas pralaimėjo. Juk jei būtų priešingai, naujos kadencijos Seime galbūt būtų buvę dar daugiau naujų veidų nei dabartiniame 2000-ųjų rudenį.

Panašiai, kaip kad buvo 1990-aisiais. Kai Tauta spjovė į partinius reitingus ir rinko iki tol beveik nežinomus muzikantus, inžinierius, mokslininkus, menininkus bei kitus valstybės valdymo patirties neturinčius, dažnai net nepartinius asmenis.

Kai kas tada irgi agitavo už stabilumą, siūlė eiti žingsnis po žingsnio, tačiau tie, rinkti ne pagal partinį sąrašą, norėjo permainų.

Tada revoliucija įvyko. Tikriausiai todėl, kad visi buvo jai pribrendę – tiek partinės viršūnės, kurios nebegalėjo, tiek partinės apačios, kurios nebenorėjo, tiek visi mes, kurie slapčia tikėjome.

Istorija įrodė, kad tada buvo verta paaukoti stabilumą vardan permainų, ir kad, iš pirmo žvilgsnio, drastiški sprendimai kartais duoda geresnių rezultatų nei neryžtingas trypčiojimas vietoje.

Sunku pasakyti, ar šiandienę situaciją galima lyginti su buvusia prieš keturiolika su puse metų ir ar stabilumas šiandien didesnė vertybė už galimas permainas.

Tačiau stebina viena aplinkybė – trečiadienį Seime prieš naujuosius revoliucionierius susivienijo tie, kurie 1990-aisiais buvo skirtingose stovyklose. Jie šiandien permainų nenori, jiems reikia stabilumo.

Viskas priklauso nuo mūsų pačių.

(3 balsų, vidurkis: 3.67 iš 5)
Loading...