V.Muntianas: kodėl būtent dabar?
Vakar man paskambino senas kolega – savo laiku vienas geriausių Lietuvos žurnalistų, deja, aplinkybių priverstas mesti šį darbą.
Jo klausimas buvo labai paprastas: paaiškink, kas ten darosi su tuo Muntianu – visi kalba apie korupciją, kyšius, bet logikos visoje šioje istorijoje mažai. Kyšius juk dažniausia duoda pavaldiniai savo bosams, o šiuo atveju juk Muntianas bosas. Be to, tas, kuriam (turbūt jau reikėtų sakyti – buvęs) Seimo pirmininkas maloningai pasisiūlė sumokėti niekingus 2000 litukų, tų pinigų net nenorėjo imti.
Šiek tiek pasiginčijome: aš bandžiau aiškinti, kad pati istorija iš esmės aiški, kad yra davęs, yra ėmęs, sąskaitų faktūrų nėra, paties Muntiano paaiškinimai daugiau nei kvaili, todėl sumos dydis ir klausimas, kuris didesnis viršininkas, visiškai nesvarbūs. Mano kolega ne su viskuo sutiko, tačiau galų gale radome bendrą vardiklį: svarbiausia ne kiek ir kam, o kodėl būtent dabar?
Tikrojo atsakymo į šį klausimą nežinau, tačiau galiu paspėlioti.
Pirmiausia, pabandykime išsiaiškinti, kada gi įvyko draugiškas V.Muntiano ir V.Vizbaro pokalbis apie žemės darbus.
Tai nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nors apie šią istoriją praėjusią savaitę buvo rašyta labai daug. Jei netikite pavartykite spaudos puslapius ir nustebsite, jog datos iš esmės niekur neminimos.
Nesu tikras, ar pavyko ir man, nes sugebėjau rasti tik porą nuorodų, kad minėtas pokalbis vyko… 2007 liepą.
Kada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas – šiek tiek aiškiau – praėjusių metų gruodžio 11 dieną. Praėjus vos penkiems mėnesiams, nors pokalbis, kaip teigia visažinantis laikraštis buvo nufilmuotas, įgarsintas ir su subtitrais, o iki jo dar buvo keli mėnesiai telefoninio bendravimo, kuris, atrodo, taip pat buvo įamžintas skaitmeniniu formatu.
(Šioje vietoje leisiu sau mažą nukrypimą ir atkreipsiu dėmesį, kad V.Muntiano ir V.Vizbaro susitikimo įrašas buvo padarytas prabėgus maždaug mėnesiui po to, kai tuometinis STT vadovas P.Malakauskas persikėlė į “valstybininko” A.Pociaus gėdingai paliktą Valstybės saugumo departamentą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas prabėgus pusmečiui po šios Lietuvos istorijai gana svarbios datos).
Grįžtant prie V.Muntiano istorijos – informacija apie ją buvo paviešinta tik šio mėnesio pabaigoje, tai yra prabėgus maždaug 9 mėnesiams nuo tos dienos, kai STT lentynose atsidūrė dabar plačiai aprašinėjamas draugiško dviejų pareigūnų pokalbio įrašas.
Tiek truko išsiaškinti, apie ką kalbėjo V.Muntianas ir V.Vizbaras? Tiek laiko reikėjo pamatyti, kad popierėliai, kurių iš V.Muntiano nenorėjo priimti Kauno apskrities viršininko pavaduotojas iš tiesų buvo litai?
Taip gal galėjo būti, jei STT tuo metu būtų vadovavęs A.Pocius, P.Malakauskas ar M.Laurinkus. Tačiau jų tuo metu STT jau nebuvo.
Todėl daug lengviau patikėti, kad viskas jau seniai buvo aišku, tačiau reikėjo sulaukti tinkamo momento. Ir panašu, kad tas momentas atėjo.
Bandote spėlioti, kuo gi buvo ypatinga kovo 18, kai pirmą kartą pasirodė informacija apie bręstantį korupcijos skandalą? Be reikalo laužote galvas – ši data nėra niekuo ypatinga, lygiai tas pats galėjo atsitikti ir kovo 17-ąją ir kovo 19-ąją.
Kalbame ne apie konkrečią datą, o apie pamažu vykstantį procesą, kuris tiesiogiai susijęs su Seimo pirmininku.
Bet vėlgi – nesupraskite tiesiogiai – V.Muntianas čia taip pat niekuo dėtas, nes kalba eina apie Konstitucijoje numatytas Seimo pirmininko funkcijas ypatingose situacijose.
Pavyzdžiui, kai iš savo pareigų pasitraukia ar apkaltos būdu yra pašalinamas Lietuvos Respublikos prezidentas. Taip, tai nėra kasdienis dalykas, tačiau iš patirties jau žinome, kad kartais ima ir atsitinka.
O jei atsitiko kartą, gali ir pasikartoti, ar ne? Ypač kai viskas iš esmės kartojasi, o skiriasi tik sumos ir mokėjimo būdai: vienas davė milijoną, kitas – apie 400 tūkstančių, vienas davė avansu, o kitas mokėjo ir avansą ir atlyginimą. Visa kita labai panašu: prašymai ir argumentai juokingi, Pilietybės komisijos sprendimų nėra, sprendimai – nepagrįstai skuboti.
Vienu atveju, kaip žinome, visa tai baigėsi apkalta. Kodėl taip pat negali baigtis ir šį kartą? Juk iki V.Adamkaus kadencijos pabaigos dar daugiau nei metai – tiek laiko remontuoti archyvus, kuriuose turėtų būti laikomi M.Sadekovo pilietybės gavimo aplinkybes nušviečiantys dokumentai, tikriausiai nepavyks. Suklastoti tuos dokumentus taip pat gali būti sunku, tad atsakymus anksčiau ar vėliau reikės pateikti.
Nepaisant informacinės blokados, visų noro kišti galvą į smėlį bei įvaizdį palaikančių reitingų, tempti laiką bus vis sunkiau ir sunkiau, todėl reikia apsidrausti.
Tas draudimas yra Seimo pirmininko postas.
Reikalingas žmogus, kuris, atsitikus nelaimei, savo krūtine uždengtų ambrazūrą ir neleistų sugriūti visai piramidei.
V.Muntianas tam aiškiai netinka – puikiausias to įrodymas jo reakcija į kovo 18 paskelbtą informaciją. Kvailiau elgtis tikriausiai jau nebuvo galima… ir tokiam tikrai negali patikėti prezidentūros net trims mėnesiams.
Reikia patikimo, protingo, lojalaus, šiek tiek tuščiagarbio, bet valdomo ir galinčio vykdyti užduotis. Pavyzdžiui, tokio, kaip A.Paulauskas, kuris 2004-aisiais savo pagrindinę užduotį – neįleisti į Valstybės saugumo departamentą svetimo – kuo puikiausiai atliko (todėl nepaisant nieko, vis dar yra prisimenamas ir pamaloninamas).
Ar daug tokių matote? Aš, pavyzdžiui, vos kelis: I.Šiaulienė, Č.Juršėnas, A.Čaplikas, gal dar V.Karbauskis ar P.Auštrevičius.
Apsidairykite, gal matote dar ką nors?
(Dar neįvertinta)
Loading...
