Gyvenimas nuostabus: ačiū Skandinavijos bankui

Nusipjoviau žolę.

Nukarpiau gyvatvorę.

Šiek tiek žemės darbų.

Ir, sėdint terasoje bei dairantis aplink, pagalvojau: galėčiau kaip koks susireikšminęs storas avigalvis ar durna pelė pasakyti: „duskit pavyduoliai“.

Bet tai būtų nenuoširdu. Todėl sakau: ačiū Skandinavijos bankui, nes prieš dešimt metų priėmiau patį geriausią gyvenime sprendimą. Kuriuo iki šiol visi labai džiaugiamės.

Gyvenimas nuostabus.

 

(3 balsų, vidurkis: 3,67 iš 5)
Loading...
  • stogas

    Butu ponas uZkalnis pasigyrtu, kokia skandinavijos banko marza, koks bankas, kiek laiko mokesit, kiek kvadratu ar yra vyno rusys ar turtingi kaimynai, kiek metru iki maximos… kitaip neprestizas.

  • NiekurNeiva

    Visais laikais buvo du tikro džentelmeno verti užsiėmimai – Darbas ir darbas.
    Tinka ir „Gražus kaip pavasaris, bagotas kaip ruduo“…

  • Kestutis

    Artūrai, kadangi pavyduolių – pilnos pakampės, o nuotraukos labai sultingos, tai tamystos pareiškimą „duskit, pavyduoliai“ visi puikiai suprastų ir atleistų :)

    • mielas Andriau, eik ir pabučiuok storą sėdynę. Ir negrįšk.

  • Totorius tau mielas, bet ne aš. Kiek skolingas? Kiek dar liko mokėti?

    • stogas

      Pabludai…

    • Kestutis

      Gerbiamas Andriau, neteršk eterio vardan savo saito žinomumo. Kvailas ir apgailėtinas metodas.

  • Aš neteršiu. Aš šaipausi. Ar Artūras Račas gali patvirtinti, kad neturi skolų šiuo atvėju?

    • Julius

      Panašu, kad nešaipaisi, o dūsti iš pavydo. Apgailėtina.

    • Kas čia dabar? Kada čia dundukai sugalvojo, kad aš turiu jiems kažką tvirtinti ar kažką neigti? Gal atsipeikėkit mielas drauge, kaip mėgdavo sakyti tokia nelegalios reklamos pardavėja Laila.

  • bang

    Cigaretės užsirūkymo trūksta.

  • kestutis d

    Neišeina džiaugtis gražiomis nuotraukomis. Blogas pernelyg įsivažiavęs į kitą pusę. Duskit pavidolei – čia tinka. Nes būtent prieš dešimt metų buvo tas ‘auksinis’ momentas, kuris praturtino tam tikrą piliečių sluoksnį. Tuo metu ką tik buvo besibaigianti Rusijos sukelta krizė. (Tuo metu, nors gal kiek ir vėliau, Grybauskaitė buvo finansų ministrė ir kovojo su bandymais didinti biudžeto deficitą, ir draskėsi net dėl keliasdešimties milijonų skylės. Net užvažiavo pačiam Brazauskui, kuris lengva ranka kažkam pažadėjo padidinti išmokas, o ji aiškiai pasakė – nieko nežinau, pinigų nėra). Butas blokiniame name iki to meto dar kainavo apie 10 000 dolerių. Tačiau nelabai daug kas turėjo tiek pinigų. Dar visai neseniai, Rusijos krizės įkarštyje, paprastas vidutinis pilietis net neįsivaizdavo, kas yra banko paskola ir palūkanos, nes dar 1998 metais pusmetinės palūkanos buvo žvėriškos, metinių tada išvis niekas neskaičiavo, ir apie paskolas individualiam vartojimui nebuvo net kalbos. Tačiau būtent apie tą laiką, prieš dešimt metų, padėtis pradėjo normalizuotis. Palūkanos stabilizavosi. Maržos vis dar buvo didelės (šių laikų supratimu, tiksliai neatsimenu – kokie net 3 procentai), tačiau bankai jau leisdavo paimti paskolą gyvenamam būstui įsigyti. Žinoma, tai sau galėjo leisti tik maža dalis žmonių. Tam nereikėjo būti milijonieriumi. Užteko būti aukštesnio rango vadybininku, uždirbančiam gerokai daugiau nei dauguma (tuo metu – gal kiek daugiau nei 1500 Lt į rankas? bet čia tik spėju). Butai vis dar buvo pigūs. Ir aukštesniosios grandies vadybininkai pradėjo pirkti butus paskolų pagalba. Tai buvo pirmas toks masiškesnis reiškinys atkurtos Lietuvos istorijoje. Ir tada prasidėjo – butų kainos pradėjo kilti. Tuo pačiu pajudėjo ir ekonominis augimas. Taip pat prie to prisidėjo ir bankai, kurie pajuto ateinančius pinigus ir pradėjo tarpusavyje varžytis vis mažindami barjerus ir reikalavimus žmonėms, norintiems paimti paskolas, bei atitinkamai mažindami savo maržas (finale prieš pat krizę – iki mažiau nei vieno procento). Čia pat suklestėjo statybų verslas, kadangi buvo reikalingi butai, kurių iki to praktiškai niekas nestatė. Vis daugiau žmonių pradėjo užsidirbti daugiau, kad galėtų paimti paskolą butui. Ypač daug užsidirbdavo statybininkai, tačiau per juos kliuvo ir kitiems sektoriams, kadangi net paprastą juodadarbį nusisamdyti buvo sunku – visi išėjo į statybas. Per trumpą laiką – per kokius šešis metus, vidutinis atlyginimas šoktelėjo dvigubai. Tuo pačiu šoktelėjo ir butų kainos, bet gerokai daugiau (atitinkamai ir infliacija – benzino kainos nuo to meto išaugo bent porą, jei ne trejetą, kartų). Statistinis vidutinis Lietuvos pilietis sužinojo, kas yra paskola, palūkanos, marža, bei atostogos užsienyje (tai nebuvo visapusis mokslas – pilnesnis supratimas apie paskolų ypatybes atėjo krizės metais). Galima sakyti, kad iš tikrųjų laimėjo visi, nes dar prieš dvylika metų butas ir paskola jam didžiąjai daugumai buvo visiškas miražas, tuo tarpu dabar – siekiamybė (nors ir neišeina iš karto pasiekti). Daugiausia iš to laimėjo tie aukštesnės kategorijos vadybininkai, kuriems tuo metu – būtent prieš dešimt metų – užteko atlyginimo įsigyti nekilnojamo turto, kurio vertė išaugo kelis kartus, tuo tarpu kai pačios paskolos lyginamoji dalis jų atlyginime irgi sumažėjo kelis kartus. Plius, bumo metais, buvo galima sėkmingai numušti maržą pagrasinus bankui perfinansuoti paskolą išeinant pas kitą banką su mažesne maržą.
    Todėl visai suprantamas Artūro geras jausmas, kad taip sėkmingai susiklostė tuo metu atrodęs toks rizikingas sprendimas.

    • Stogas

      Patikslinsiu, po Rusijos krizes , pirmasis bankas dalines busto paskolas buvo SEB’as. Bet banko marzos buvo „auksines’- tik 6% doleriais. (Plius Libor, tada dar 6%)… patirtiss :)

  • Auksinis kardas

    Galima pamanyti, kad tai, kas vyko prieš 10 metų, gali būti argumentu dalykams, vykusiems prieš 5 metus…

    Netinka sėkme, labiau išskirtine, matuoti visuotinus dėsningumus. Be to, tik sutapimas, kad šiuo atveju bankas buvo skandinaviškas. Ir kituose tuo metu sąlygos buvę panašios, kai kuriuose gal net geresnės.

  • Būtent – gyvenimas gražus, nepaisant to, kas dedasi aplinkui. Kaip pasakytų A.Lincoln „most folks are about as happy as they make their minds to be“.

    Tiesa, smulkus klausimas iš kalbinio taško (aš ne žurnalistas) – kodėl „Nusipjoviau žolę. Nukarpiau gyvatvorę.“ Gal geriau „nusikarpiau gyvatvorę?“ ;)))

  • Audra

    Pareinu namo, užsikaičiu kavos, už sienos kaimynai daro remontą, už lango nesavais balsais žviegia vaikai. O, aš geriu kavą ir galvoju-ačiū Dievui ir Skandinavijos bankams, kad už tokias palūkanas neėmiau paskolos. Sprokit, pavyduoliai. Aš niekam neskolinga.

  • Fredis*

    Apie sekmadienį pjaunamą žolę patylėsiu, geros kaiminystės gyvenvietėse tokio reiškinio nėra, o ir kitu aspektu pademonstruotas siauras požiūris: dėkoti reikia patiems sau, savo tėvams ir seneliams, kad praėjusio šimtmečio pabaigoje pradėjome judėti, bruzdėti ir išsiveržėme į laisvąją rinką, kurioje kiekvienas galime daryti savarankiškus sprendimus.

    • Stogas

      Jo jo, sekmadieni reik melstis..

  • Baisuoklis

    Sekmadienio ryta pjauti zole nera pats geriausias laikas tam. Nes tirsta rasa ir pjovykle prastai kerta slapia zole…

  • Taškas

    ‘Europa eina į pabaigą. Su malonumu. Sanatorija, į kurią ji pavirto, nėra šviesios ateities ženklas. Ji, ko gero, įsitikinusi, kad jeigu ji nieko pernelyg nelies ir nekibins, nejudins pusiausvyros, jai Kinija, Islamas, Rusija leis nusibaigti patogiam fotelyje su viskio stiklu rankoje.“
    Apžvalgininkas Gintaras Beresnevičius

  • lina

    smagu :)

  • Rytis I

    Bankas irgi galėtų tarti „ačiū“. O tačiau ne poniškas tai reikalas…

  • Makmerfis

    nors tiesiai į „Stilių“ ar „Žmones“ dėk :)

    • O į „Žmonių istorijas“ tiktų?

      • Makmerfis

        na, čia p. M. Adomėnas turėtų savo atskirąją nuomonę. Girdėjau, leis Nr.2, gal dar spėsit? :)

  • Fredis*

    Dabar kažkodėl nutilo kalbos apie ketvirtąją valdžią, kuri prižiūri ir revizuoja trijų pirmųjų veiklą ir sprendimus. Po teksto parašymo, kuris iliustruotas gėlytėmis ir obuoliais, gali būti drąsiau eiti peržiūrėti sutartis su banku. Radijo laidoje l „Litas prie lito“ vis aiškinama, kad žmonės, pasirašę sutartis su bankais, kasmet eitų į paskolą suteikusią instituciją ir nesivaržytų reikalauti geresnių sutarties sąlygų. Ir sakyti: „O kitame banke yra mažesnis procentas…“

  • leokadija

    mano bičiulis sako: vos tik išsitari „esu laimingas“, iškart nuo likimo gauni per galvą… Tai nieko blogo nelinkėdama primenu šią išmintį visiems rašytojams „duskit pavyduoliai“ stiliuku.

  • Debilai

    Atleiskite ponai, bet Jūs debilai. Man gaila čia praleisto laiko.

    • Tik toks dundukas kaip tamsta gali pirmiausia praleisti laiką, o paskui pasakyti, kad jam jo gaila. Bet džiugu, kad laikas neparėjo veltui ir bent šį tą supratote.

  • che

    Po tokiu straipsneliu bankas racui palukanas nurasys visai che,Tai va komentatorius kestutis d gerai pastebejo kad kas paeme paskola pries desimt metu papuole i laiminga traukini o kas pame pries 4 metus liko ant puodo su nuvertejusiu turtu ir skola.Aisku ieskot kaltu velu, bet kuo tai ne siuolaikine baudziava,visi prisieme paskolu tampa savo padeties ikaitais ir banku, bei savo darbdaviu baudziauninkais,is tokio piliecio nesitikek kad jis drasiai reiks sav politine pozicija,tokiam terupi tyliai pratupeti niekur nesikisti, kad gink dieve neisspirtu is darbo ir netektu kraustytis i gatve su vaikais.

    • Rytis I

      Prieš dešimt ir daugiau metų gauti paskolą buvo žymiai sunkiau. Tai būdavo tikri kryžiaus keliai, kurie tęsėsi mėnesiais. Palūkanos – visiškai kitokios nei kokiais 2007 m. Nieko gero šiaip jau… Nebent tai, kad berods 40-čiai metelių nieks neskaičiavo o rizikas vertino labai realiai. Man šiaip išvis nesuprantama, kodėl finansinė politika su laiku taip deformavosi….

  • Artūrai, A.Greitai labai patiko jūsų įrašas ir jis parašė jums laišką:

    Račai, klausyk, bybeli. Žinau, kad skaitai vistiek.

    Šūde menkas, klausyk. Kai cituoji ką nors, cituok be kalbajobizmų. Andrius: „duskit pavidolei“. Išmok tą, šunie jobanas.

    Supistas jobanas debile, chujovesnis už Tomkų (iš kurio karmūškės patsai keletą metų nachlėblinai),
    kai dedi savo bobiškas gėlyčių fotkes, pasistenk, kad žmonės galvotų, kad tai ne tavo darbas. Ir dar – niekada nedėk šuns vietoj savęs, nes žmonės vistiek nepatikės. Žurnalistinis avigani, dabar gerai pagalvok, ką tavo apsiblaususios akutės perskaitė. Išsišnirpšk į savo juliausjanonio manyšką, parašyk kokį biezdarišką feljetoniuką ir eik numik.

    Gyvenimas nuostabus, jobana boba.

    • GIGA

      Prasimušė ligoniai…..

    • mielas skaitytojai, visos fantazijos turi turėti ribas. Maniškė turi. Ir joje netelpa galimybė, kad net labiausiai nukvankusi pelė, gyvenanti didžiausioje srutų duobėje ir mintanti „intelektualų“ suvirškintu maistu, galėtų sau leisti ką nors panašaus. Todėl nepykite, bet tamstos komentaras bus pašalintas, nes tai tikriausiai tik tamstos fanatzijos (gerokai lakesnės už mano) vaisius.

      • dėl viso pikto pasitikrinau google: nei visas „laiškas“, nei atskiros jo dalys neduoda jokių rezultatų. Tad man belieka konstatuoti, kad tamstos fantazija tikrai beribė. Su kuo tamstą ir sveikinu.

        • Genijus

          Artūrai, jūs klystate. A. Ramanausko tekstas yra Užkalnio facebooke po įrašu apie tai, kaip jūs džiaugiatės savo „sodiba“.
          Aš irgi netikėjau… :)

    • mielas skaitytojau, atsiprašau…

  • Mauras

    Pavadinimas ir tekstas provokuojantis. Reakcija iš nukentėjusio nuo to paties skandinavijos banko ir susikūrusio ne gėlių darželį su sodu, o problemą, gali būti neadekvati, ir todėl nestebina, nors ir nepateisinama. Retorinis klausimas : ar AR viešai didžiuotųsi savo išmintingu sprendimu ir dėkotų bankui, jei tai nebūtų laikoma sėkme kitų bendrapiliečių ne tokių sėkmių fone? Liaudies išminties nepriminsiu.