Esu nustebęs ir pasimetęs. Bet labai labai ačiū…
Turbūt nieko negali būti geriau.
Sėdi sau Valmieroje, maistas labai skanus, kava puiki ir staiga gauni žinutę, kad esi inovatyvus interneto žurnalistas…
Bevalgant desertą (vietoj pyrago su karštomis vyšniomis kažkodėl tai atneša vyšnių ledų:) gauni antrą žinutę. Ji sako, kad esi „Novatoriškiausias metų žurnalistas 2008“.
Sakau labai nuoširdžiai – buvau pasimetęs… Net rankos šiek tiek drebėjo:)
Dabar sėdžiu su kolegomis ir vis dar galvoju: ar tikrai buvau vertas.
Atsakymo neturiu. Ir tikriausiai niekas neturi. Nes tai subjektyvu, tai nuomonė. Bet tai tas pats, ką nuo birželio nuolat darau. Ir man tai labai patinka.
Todėl dar kartą turiu pasakyti AČIŪ.
Aurimui, kurio dėka šis blogas atsirado. (Sako obuolys nuo obels netoli rieda, bet galiu pasakyti, kad tai netiesa: nuriedėjo taip toli, kad kartais net galvoji, ar iš viso tai obuolys…) Ir prie AČIŪ dar turiu pasakyti, kad labai didžiuojuosi.
Rasai – už supratimą, už kritiką, už pakantumą ir palaikymą. Nes blogas atima laiką iš jos. Bet jis nieko nekeičia iš esmės. Jis tik papildo. Ir kartais galbūt sulaiko nuo kalbėjimo apie tai, kas ne visiems įdomu:) Bet viena žinau aiškiai – viskas, ką padariau (įskaitant blogą) nebūtų pavykę vienam.
Povilui – jis pradėjo anksčiau ir buvo pirmasis, kuris įsidėjo nuorodą į mano blogą. Aš tą patį padariau gerkai vėliau – vėlgi obuolys nuo obels rieda labai toli, bet labai gera linkme:)
Visiems, kurie čia lankosi. Ir tiems, kurie pritaria, ir tiems kurie ginčijasi. Nebandysiu vardyti vardų ir nick’ų, nes bijau ką nors pamiršti, bet patikėkite, be Jūsų nieko nebūtų. Jūs skatinate mane, Jūs palaikote mane, Jūs mane prižiūrite, neleidžiate man nuklysti į lankas.
Ačiū ir tiems, kurie čia nesilanko, bet šiaip palaiko. Tie, kurie tiki, kad žurnalistas yra ne šiaip sau profesija, kad etika nėra išgalvotas dalykas, kad galima tikėti tuo, ką darai.
Ir sakau labai nuoširdžiai – jaučiuosi įsipareigojęs Jums visiems.
Kasdien.
Bet norit tikėkit, norit ne, man tai labai patinka.
AČIŪ