G.Vagnoriaus sindromas Lietuvos politikoje

Stebint Lietuvos politikus susidaro įspūdis, kad jie neturi atminties ir beveik niekada nesimoko iš svetimų klaidų. Priešingai – atrodo, kad jiems labiau patinka tas klaidas kartoti.

Antai Vyriausybė trečiadienį nusprendė rašyti oficialų laišką Europos Komisijai ir Europos Centriniam Bankui ir ten dirbantiems neišmanėliams paaiškinti, kaip tvarkingai Lietuva vykdo beveik visus Mastrichto kriterijus, kuriais remiantis bus sprendžiama, ar euras pakeis litą nuo kitų metų pradžios.

Tiesa, vieno – infliacijos – kriterijaus Lietuva lyg ir neatitinka, tačiau Vyriausybė ir čia turi savų argumentų: ji nusiteikusi pamokyti ES biurokratus kaip algebroje ir aritmetikoje yra apvalinami skaičiai. Jei kartais net suapvalinus jie nebus, tokie, kokių reikia, Vyriausybė vis tiek bus teisi, nes Lietuvos augimo tempai pastaraisiais metais buvo vieni sparčiausių visoje Europos Sąjungoje.

Dar galėtų parašyti Europos Komisijai, kad mes visoje Europos Sąjungoje geriausiai žaidžiame krepšinį, kad mūsų merginos gražiausios ir kad mes daugiausiai prisidėjome prie Sovietų Sąjungos sugriovimo.

Kaip visa tai primena 1997-1998 metus, kai Lietuva taip pat laukė Europos Komisijos vertinimo, tiesa, tada – dėl pasirengimo pradėti narystės ES derybas.

Vyriausybei tada vadovavo Gediminas Vagnorius, kuris, beveik kaip šiandien premjeras Algirdas vos ne kasdien mušėsi kumščiu į krūtinę, aiškindamas, kad Lietuva niekuo neatsilieka nuo Estijos ir yra verta pakvietimo pradėti derybas dėl narystės.

“Europos Komisijos išvada yra politinė, ir Lietuva su ja nesutinka. „Tokių nekonkrečių išvadų pateikimas negali ilgai tęstis. Vilkinimas pateikti aiškias išvadas sukelia pavojų destabilizuoti padėtį šiame regione. Taip darydama, Europos Komisija daro esminę politinę klaidą“.
Skamba lyg būtų pasakyta šiandien, ar ne? Tačiau tai ne Algirdo Brazausko ar Zigmanto Balčyčio žodžiai.

Taip 1998 metų lapkričio mėnesį kalbėjo G.Vagnorius po to, kai Europos Komisija nerekomendavo pradėti narystės derybų su Lietuva. Ir dar žadėjo pateikti Lietuvos Vyriausybės nuomonę Europos Komisijai ir paprašyti jos pasiaiškinimo.

Via ši bravūra baigėsi tuo, kad Lietuva deryboms buvo pakviesta tada, kai Lietuvos premjeru buvo jau nebe G.Vagnorius.

Tiesa, galutinis rezultatas nebuvo jau toks blogas – Europos Sąjungos nare Lietuva tapo kartu su Estija ir Lenkija. Tačiau pamoka turėjo būti gana aiški – Europos Komisija nesileidžia mokoma ir jos sprendimų net ir labai protingi Lietuvos Vyriausybės aiškinimai pakeisti negali.

Jei A.Brazauskas ir dabartinė Vyriausybė šią pamoką būtų išmokę nejuokintų dabar visų su savo ekspertų skaičiavimais ir nedaužytų kaip avinai galvos į sieną, vildamiesi ją kaip nors pramušti. Pralaimėti juk irgi reikia mokėti oriai.

Pastarosios savybės stoką šią savaitę pademonstravo ir valstybininku komentatorių pastaruoju metu pradėtas vadinti atstatydintasis Seimo pirmininkas Artūras.

Prarasta galimybė važinėti į darbą tarnybiniu limuzinu, lydimu apsauginių su švyturėliais „valstybininkui“, atrodo, visiškai susuko galvą ir atėmė sveiką protą.

Jo pareiškimai apie Rusijos spectarnybų režisuojamus V.Uspaskicho ir R.Pakso tandemo veiksmus bei „praregėjimai“ susiję su Darbo partija buvo jau net nebejuokingi ir padvelkė tokiu naftalinu, kad prieš juos nublanko net visur Rusijos ranką matančios Rasos Rastauskienės įžvalgos.

O išgirdus, jog į koaliciją su Darbo partija A.Paulauskas sutiko jungtis siekdamas kontroliuoti V.Uspaskichą, beveik verkti norėjosi. Tik ašaros kažkodėl nebyrėjo, nes atminties likučiai kuždėjo, kad „valstybininkas“ Artūras kažkada buvo koalicijoje ir su R.Paksu. O gal ir tada jungėsi tik norėdamas kontroliuoti?

O kai nepavyko – nuėjo kontroliuoti Algirdo Brazausko. Norėjo ir šį kartą, būtų sutikęs net jo nuvertimą organizavusį Andrių Kubilių į pagalbą pasikviesti, tačiau panašu, jog norinčių atsiduoti „valstybininko“ kontrolei nebeliko.

Kaip čia ir vėl neprisiminsi G.Vagnoriaus, Jis taip pat norėjo visus kontroliuoti ir visiems vadovauti. Net savo partiją, kaip A.Paulauskas buvo įkūręs. O ar kas nors žino, ką jis šiandien veikia? O juk nuo to laiko, kai G.Vagnorius buvo premjeru, prabėgo vos aštuoneri metai.

Gal čia toks savotiškas G.Vagnoriaus sindromas Lietuvos politikoje: aš teisus, visi aplink kvailiai, o svarbiausia – kad gaučiau kokį nors postą.

(2 balsų, vidurkis: 3.50 iš 5)
Loading...