Artūras Račas

Vakar Lietuva sužinojo, kad litas dar mažiausiai kokius pusantrų metų išliks pagrindine atsiskaitymo priemone šalyje, o euras dar kurį laiką liks užsienio valiuta. Niekada nebuvau didelis euro šalininkas, todėl manęs asmeniškai ši žinia labai nenuliūdino. Kad ir ką besakytų euroentuziastai, kokius argumentus už eurą bevardytų ekonomistai, litas man vis tiek mielesnis už eurą. Nes jis savas.

Būtent dėl šios priežasties aš asmeniškai esu pasirengęs už tai primokėti, pavyzdžiui, kad ir tą komisinį mokestį, kuris skaičiuojamas keičiant litą į eurą.

Juk kartais ir parduotuvėje už kai kuriuos daiktus, pavyzdžiui, batus, striukę ar dviratį mokame daugiau tik todėl, jog jie mums patinka labiau nei kiti. Papildomą kainą tada iš esmės mokame už vidinį komfortą, ir gerą nuotaiką ir niekas, beje, tokiu atveju neginčija mūsų teisės tai daryti. Tad kodėl euro atveju turėtų būti priešingai?

Apklausų duomenimis, kuo ilgiau išlaikyti litą piniginėse nori didžioji dauguma Lietuvos žmonių. Paskutinioji, daryta šių metų kovo mėnesį, rodo, kad pasisakančių už tai, kad euras Lietuvoje būtų įvestas kuo greičiau tėra vos 30,5 procento, tai yra, mažiau nei trečdalis.

Euro visiškai nelaukia 41,8 proc. šalies gyventojų, o dar apie 23 proc. pritaria euro įvedimui, tačiau tik po penkerių ar dešimties metų.

Visų jų motyvai, žinoma, skirtingi: vieni bijo, kad įvedus eurą viskas staigiai pabrangs, kitiems galbūt panašiai kaip man litas simbolizuoja lietuviškumą ir valstybingumą.

Tačiau nepaisant skirtingų motyvų ir argumentų, vis dėlto tikriausiai būtų galima drąsiai konstatuoti, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų labai nenuliūdo, kai Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas paskelbė, kad Lietuvai durys į euro zoną kitais metais dar neatsivers.

Kita vertus, atsiribojant nuo asmeninių motyvų ir vertinimų, tenka pripažinti, kad politine prasme vakarykštis Europos Komisijos sprendimas yra Lietuvos pralaimėjimas. Juk iš tiesų apmaudu, kai sprendimai priimami remiantis šimtosiomis procentinio punkto dalimis, neatsižvelgiant į realią ekonominę situaciją ir remiantis taisyklėmis, kurios, ekonomistų nuomone, yra beviltiškai pasenusios.

Iš tiesų situacija gana paradoksali – infliacija Liuksemburge, Graikijoje ir Ispanijoje šiandien didesnė nei Mastrichto kriterijus, septyniose ES narėse, įskaitant Prancūziją, Italiją ir Vokietiją pernai buvo viršyta Mastrichto sutartyje nustatyta valstybės skolos riba, o biudžeto deficito kriterijaus pernai nevykdė Vokietija, Italija Portugalija ir Graikija.

Galima prisiminti ir tai, kad Italija, Belgija ir Graikija nevykdė Mastrichto reikalavimo dėl skolos dydžio ir tada, kai įsivedinėjo eurą, Italijos lira, be to, dar ir nebuvo o Italijos lirai nebuvo taikyti valiutos keitimo mechanizmo reikalavimai.  Šiandien žinoma ir tai, kad Graikija, kuri prisijungė prie euro zonos 2001-aisiais, klastojo biudžeto deficito duomenys ir niekada netenkino Mastrichto reikalavimus. Lietuva visoje šioje kompanijoje atrodo kaip angelas tarp velnių, tačiau velniai šiandien euro zonoje, o Lietuva – ne.

Bet gal nėra kuo stebėtis – tai tiesiog didžiosios politikos realybė, o Europos Komisijos ir Europos Centrinio Banko sprendimas tėra Lietuvos svorio ir jos įtakos Europos Sąjungoje atspindys. Mes per maži, kad galėtume daryti įtaką arba tikėtis, jog dėl mūsų gali būti keičiamos žaidimo taisyklės.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Europos Parlamentą. Viename jo komitetų šį pirmadienį patvirtintas rezoliucijos projektas taip pat paliudijo, kad parlamentarų iš Lietuvos įtaka jame iš esmės tokia pati, kaip kokios nors liberalų frakcijos Lietuvos Seime. Nepaisant to, kiek palankių Lietuvai pataisų jie bepateiktų, galutiniam sprendimui jokios įtakos jos neturi.

O apskritai, matyt, teisūs yra tie, kurie teigia, jog sprendimas dėl Lietuvos narystės euro zonoje buvo politinis. Tačiau ne dėl to, kad Lietuva kuo nors politiškai neįtinka, o todėl, kad Europos Sąjunga šiuo metu iš tiesų yra mažos krizės būsenoje. Konstitucijos likimas neaiškus, diskusijos dėl tolesnės plėtros taip pat darosi vis aštresnės.

Šiame kontekste vakarykštis Europos Komisijos sprendimas visai logiškas.

Lietuva jį turėtų priimti oriai ir gal net su tam tikra padėka. Pagaliau bent bus laiko paaiškinti visuomenei, kodėl šalis siekia prisijungti prie euro zonos ir pabandyti argumentuotai įtikinti gyventojus, kad dėl euro jų gyvenimas netaps blogesnis. Bent jau, kad pusė jų būtų už euro įvedimą Lietuvoje.

(Dar neįvertinta)

Loading...