Artūras Račas

Prezidentė D.Grybauskaitė pirmadienį paskelbė, jog pasinaudojo savo konstitucine teise ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Valstybės vadovė nori „aiškaus atsakymo“ (!!!), ar

• norint išplėsti Lietuvos Respublikos pilietybės teikimo galimybes pakanka Pilietybės įstatymo pataisų, ar tam būtina keisti Konstituciją.
• ar galima tik įstatymu, nekeičiant Konstitucijos, nustatyti, kad asmenys, po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali turėti dvigubą pilietybę.
• ar galima tik įstatymu plėsti atvejus ir sąlygas, kada užsieniečiams gali būti išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė

Atsižvelgdamas į tai, kad Konstituciniame Teisme iki šiol guli 86 neišnagrinėtos bylos ir kad KT šiandien priėmė nagrinėti dar vieną, noriu padėti Prezidentei ir Konstituciniam Teismui.

Siūlau Prezidentei savo kreipimąsi į KT atsiimti, o savo patarėjams liepti jai garsiai paskaityti 2003 gruodžio 30 dienos ir 2006 metų lapkričio 13 dienos KT nutarimus.

Aš asmeniškai rekomenduočiau ypač atkreipti dėmesį į šias vietas:

• Valstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais. Pilietybė paprastai yra suprantama kaip asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys. … pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.
• Kiekviena valstybė formaliai apibrėžia, kurie asmenys yra jos piliečiai. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis. Valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos nuolatinė jurisdikcija šios valstybės gyventojams, kurių absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai. Piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai, kad asmuo turėtų valstybės globą tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Pažymėtina, kad pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis.
• Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.
• Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies formuluotė „nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės“ reiškia, kad užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės, kuris prašo suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų ne bet kokiam subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos valstybei. Konstitucinėje teisėje visuotinai pripažįstama, kad valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, kurios valdžia apima visą valstybės teritoriją ir kuri yra skirta žmogaus teisėms ir laisvėms užtikrinti, viešajam interesui garantuoti. Sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos valstybei, atsižvelgtina į tai, kad pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį nuopelnai valstybei yra būtina sąlyga, kad atsirastų ne bet koks, o ypatingas asmens ir valstybės ryšys, t. y. nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys, asmens narystė Tautoje ir valstybėje, kuriuos išreiškia pilietybė, todėl Pilietybės įstatymo prasme asmuo turi būti nusipelnęs ne bet kuriam subjektui, bet pačiai Lietuvos valstybei; taigi iš esmės asmuo turi būti nusipelnęs Lietuvos valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, kuri pagal Konstituciją turi suverenias galias ir yra Lietuvos valstybės kūrėja ir kurios nariu tas užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės siekia tapti…. Asmens, prašančio suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių.
• Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti kaip leidžiančios suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka tokiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, tačiau nėra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Kitoks Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies aiškinimas paneigtų pačią Lietuvos Respublikos pilietybės prigimtį ir esmę: užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybe gali atsirasti tik iš prieš tai atitinkamą įstatymo nustatytą laiką buvusio ir tebesitęsiančio užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuolatinio faktinio ryšio su Lietuvos valstybe.
• Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės  įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų  leidėjas  turi paisyti Konstitucijos 12  straipsnio  2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu  gali būti   ir  kitos  valstybės  pilietis  tik  atskirais įstatymo numatytais  atvejais; tokie įstatymo numatyti atvejai gali   būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę.

• Įstatymų  leidėjas,  nepaisydamas  Konstitucijos     12 straipsnio  2 dalies nuostatos, kad, išskyrus įstatymo  numatytus atskirus  atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos  Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tolydžio plėtė įstatymines galimybes Lietuvos  Respublikos  piliečiams turėti dar ir kitos   valstybės pilietybę. Galiausiai  buvo nustatytas toks įstatyminis   reguliavimas, kai  didžiulė  dalis Lietuvos Respublikos piliečių tuo pat   metu gali būti ir kitų valstybių piliečiais. Pilietybės įstatyme (2002 m.  rugsėjo  17  d.  redakcija  su  vėlesniais  pakeitimais    ir papildymais)  nustatytas teisinis reguliavimas ne tik   neužkerta tam kelio, bet net ir skatina tokią tendenciją.Pagal Konstituciją tai nepateisinama.

• Pabrėžtina,  kad  jeigu įstatymų  leidėjas  iš   tikrųjų vadovaujasi  nuostata, kad dvigubos pilietybės nereikia   riboti, jis  pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos   nuostatų, inter  alia 12 straipsnio, revizijos ir tai daryti   laikydamasis tos tvarkos, kuri yra nustatyta pačioje Konstitucijoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnis, nustatantis  Lietuvos  Respublikos pilietybės santykių   teisinio reguliavimo  pagrindus,  yra Konstitucijos – vientiso akto  –   I skirsnyje  “Lietuvos  valstybė”, kurio nuostatoms yra   nustatyta ypač  didelė  konstitucinė  apsauga:  pagal  Konstitucijos 148 straipsnio  2 dalį Konstitucijos I skirsnio nuostatos gali   būti keičiamos tik referendumu.

Jei dar kas nors bus neaišku, galima kreiptis ir į mane – paaiškinsiu.

O šiaip jau tai mano labai didelis ir nuoširdus prašymas ir pasiūlymas prezidentei būtų toks: gal nustokime pagaliau žaisti žaidimus ir apsimesti, kad nieko nesuprantame, o kiti supranta dar mažiau?

Jei iš tiesų norime kažką pakeisti, tai imkime ir išsrėbkime tai, ką kažkada kažkas privirė. Bet srėbkime kitu būdu – teisiniu, nekompromituodami nei savęs, nei Konstitucinio Teismo.

Antraip privirsime tiek, kad niekada nebeišsrėbsime.

P.S. Referendumą rengsime su „Maxima“ ir tarybinėmis dešromis už pusę kainos ar alumi už 1 centą?

(10 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)

Loading...