Artūras Račas

Aušra Maldeikienė antradienį kviečia ateiti prie LRT „palaikyti G.Aleknonio“, nes, kaip gerbiama Aušra teigia, „būtina kaip galima plačiau kovoti už Aleknonio teisę kalbėti, kaip mato“.

Aš neateisiu. Nes nepaisant mano nuoširdžios pagarbos Aušrai, man atrodo, kad ji ne visiškai adekvačiai įvertino situaciją ir G.Aleknonio vaidmenį galimos cenzūros LRT istorijoje.

Aš asmeniškai manau, kad G.Aleknonio palaikyti nėra už ką. Sakyčiau net priešingai. G.Aleknonis ne tik kad nėra pavyzdys, kaip reikia kovoti už žodžio laisvę – jo veiksmus greičiau reikėtų vertinti kaip susitaikėlišką ir komformistinę poziciją.

Asmuo, kuriam nuoširdžiai rūpi žodžio laisvė ir visuomeninio transliuotojo geras vardas (nesvarbu, ar jis yra žurnalistas, ar – kaip šiuo konkrečiu atveju – konkrečioje redakcijoje nedirbantis komentatorius ar laidų vedėjas) pirmiausia pats turėtų kovoti už savo teisę turėti savo nuomonę ir ją išsakyti. Kartu kovodamas už visuomenės teisę išgirsti tą nuomonę.

G.Aleknonis to nedarė. Jis ramiai sutiko su Lietuvos radijo programų direktorės G.Litvaitienės pasiūlymu, kad jo komentaras būtų iškastruotas ir tokiu pavidalu paskelbtas nacionalinio transliuotojo eteryje. (Taip G.Aleknonio Facebook puslapyje teigė G.Litvaitienė ir G.Aleknonis tai patvirtino).

Ir tik tada – paskelbus G.Aleknonio sutikimu cenzūruotą komentarą – G.Aleknonis susirūpino žodžio laisve ir nusprendė kreiptis pagalbos į …LRT Tarybą.

Situacija Lietuvoje iki skausmo pažįstama ir įprasta (man asmeniškai ne kartą teko joje atsidurti): kai reikia pasirinkti, ar ginti savo vertybes rizikuojant kai ką prarasti, ar saugiai spjauti į visus principus ir šaukti, kad dangus griūva.

G.Aleknonis pasirinko. Ir už tai jo jokiu būdu negalima nei kaltinti, nei smerkti, nes jis turi ne tik teisę turėti savo nuomonę ir ją išsakyti, bet ir teisę sutikti, kad jo nuomonė būtų kastruojama ir gauti už ją honorarą (nors LRT jis ir nėra didelis). Tai – jo laisvas pasirinkimas.

Tačiau toks pasirinkimas nedaro jo kovotoju už žodžio laisvę. Nes jis už tą laisvę nori kovoti svetimomis rankomis, pats nepadaręs to, kas nuo jo priklauso.

Kita vertus, nepaisant to, kad G. Aleknonis pasielgė konformistiškai, cenzūros LRT eteryje problema niekur nedingsta. Nes jei G.Aleknonio pasirinkimą galima pateisinti jo noru nekonfliktuoti, išsaugoti galimybę komentuoti ir vesti laidas LRT eteryje ar kokiais nors kitais motyvais, tai G.Litvaitienės noro cenzūruoti komentarus ir to noro realizavimą negalima pateisinti net susitaikėliška G.Aleknonio pozicija.

G.Litvaitienės vieši pareiškimai apie kažkokią neva egzistuojančią LRT „home policy“ (pagal kurią nacionalinio transliuotojo eteryje negalima diskutuoti apie kitas žiniasklaidos priemones) skamba, švelniai kalbant, kvailokai. Pirmiausia, todėl, kad apie tą „home policy“ niekur niekada nebuvo skelbta ir apie ją niekas nežino. Antra, bent jau iš G.Litvaitienės (su kuria man teko dirbti ir kurią aš, kaip ir G.Aleknonis, iki šiol vertinau kaip tikrą profesionalę) kalbos apie tą mistinę „home policy“ skamba labai nesolidžiai, nes jos visiškai neatinka tikrovės. Ir kas jau kas, bet G.Litvaitienė, kuri, bent jau sprendžiant iš G.Aleknonio istorijos, perklauso komentarus prieš pasirodant jiems eteryje, tai tikrai turėtų žinoti.

Nes tas pats G.Aleknonis dar šių metų lapkričio 24 dieną savo komentare Lietuvos radijuje apie žiniasklaidą diskutavo nevaržomai:

Labiausiai „Snoro“ istorijoje nuvylė Lietuvos žiniasklaida, gėdingą vaidmenį suvaidinusi „Lietuvos ryto“ grupė, kurios žurnalistai nenoromis tapo juodų sandėrių įkaitais. Šiandien veidmainiškai klausiama, kas bus su „Lietuvos rytu“, kai visuomenės reikmėms perimtas juos valdęs bankas. Cituojamas įstatymas – valstybė negali turėti žiniasklaidos priemonių. Pamirštant, kad tas pats įstatymo straipsnis skelbia, jog bankai taip pat negali valdyti žiniasklaidos. Antrinės bendrovės tebuvo priedanga.

Kai 2009 m. trečdalį „Lietuvos ryto“ akcijų užvaldė Lietuvoje registruotas rusų kapitalas, daug kas stebėjosi, kam „Snorui“ pirkti kadaise klestėjusio dienraščio šlovės skutelius ir milijoninius nuostolius nešančią „Lietuvos ryto“ televiziją. Šiandien galėtume teigti, kad tai buvo gerai apgalvota investicija, galėjusi atnešti milijardinį pelną. Praėjusią savaitę tai ir turėjo įvykti. Bet neįvyko.

Pirmiausia prisiminkime taisyklę – joks bankas neatlaikys paniško indėlių atsiėmimo. Ar gali banko valdomas laikraštis paskelbti tokį anoniminį straipsnį, koks aną antradienį pasirodė „Lietuvos ryte“, ir taip net ir pačiam sveikiausiam bankui sukelti mirtiną pavojų? Jeigu toks straipsnis paskelbtas, kitą dieną redaktorius jau nebedirba. Ir visai nesvarbu, kiek tas redaktorius turi akcijų. Kadangi Gedvydas Vainauskas tebevadovauja „Lietuvos rytui“, vadinasi, anoniminis straipsnis buvo reikalingas tikriesiems dienraščio šeimininkams. Jie siekė sukelti paniką, norėjo, kad indėlininkai skubėtų masiškai atsiimti pinigų. Taip kaltę už savo nešvarius darbus tikėtasi suversti kitiems. Iš žlungančio banko galima neblogai pasipelnyti. Sumaištyje prie anksčiau banko pradanginto milijardo galima prisidurti dar ir kitą. Bankrotą, kitų nelaimę tikėtasi paversti dar vienu pasipelnymo šaltiniu. Jeigu Lietuvai teks bylinėtis su buvusiais „Snoro“ akcininkais, „Lietuvos ryto“ publikacija taps rimtu įkalčiu.

Mano subjektyvia nuomone, pasisakyta ne ką švelniau nei iškastruotame komentare. Bet „home policy“ kažkodėl nesuveikė?

Nesuveikė ji ir lapkričio 16 dieną, kai apie žiniasklaidą savo komentare Lietuvos radijo eteryje diskutavo R.Terleckas:

Nerašyta taisyklė byloja, kad nedera kritikuoti savo cecho narių, tačiau „Lietuvos ryto“ anoniminės publikacijos antradienį nuleisti negirdomis negalima. Kalbu apie nacionalinio dienraščio straipsnį „Įsakymas: sutrypti lietuviškus bankus“.  Jame surašyti gandai, nevaLietuvos valstybė nusprendė „atlikti lietuviškuose bankuose kratas, paskelbti apie aptiktas aferas, vadovus sulaikyti, o bankus perimti valstybei“.

Perskaitęs tokią žinią stvėriausi  už galvos: nejaugi toks scenarijus yra galimas, kur ritamės, kur ritasi  valstybė? Tačiau, pažvelgus atidžiau, nerimas dėl demokratijos vertybių trypimo  atslūgo. Visų pirma dėl to, kad prie „Lietuvos ryto“  straipsnio nenurodytas autorius. Nors tokia praktika lietuviškos žurnalistikos  platybėse nėra itin retas atvejis, jis gali reikšti tik tris dalykus: arba  bijoma asmeninės teisinės atsakomybės už šmeižtą, arba žurnalistui buvo gėda  pasirašyti po sukurptu tekstu, arba jį parašė ne žurnalistas, o koks „reklamos“  užsakovas.

Būna, kad laikraščiai savo pirmąjį puslapį atiduoda reklamos plotams, bet ji kainuoja daug daugiau nei įprastos pozicijos. Jei šį kartą „Lietuvos rytas“ nusprendė uždirbti, net baisu spėlioti, kiek galėjo kainuoti tokia „reklama“. Nebent kas nors iš „Lietuvos ryto“ vadovų ar akcininkų nusprendė suteikti itin didelių nuolaidų užsakovui. Kaip žinoma, didžiausia dienraščio akcininkė yra bendrovė „Snoro Media investicijos“, o ją valdo bankas „Snoras“.

Sakyčiau, diskutuoja, ir žiniasklaida nurodyta gana aiškiai.

Beje, R. Terleckas apie žiniasklaidą yra diskutavęs ir anksčiau. Apie tai jau esu rašęs, tačiau tada dar nežinojau, kad yra kažkokia LRT „home policy“.

Nežinau ir dabar, bet dar labai gerai prisimenu, kaip 2009 sausio mėnesį LRT eteryje geriausiu laiku „Teisėje žinoti“ buvo išsamiai aptarinėjamos J.Butkevičienės atleidimo iš darbo TV3 televizijoje peripetijos. Beje, dalyvaujant dviems dabartinės LRT tarybos nariams.

Neabejoju, kad tokių atvejų yra buvę ir daugiau, tačiau ir tų kelių išvardintų pavyzdžių visiškai pakanka, kad suprastum, kad G.Litvaitienės teiginiai apie neva egzistuojančią LRT „home policy“ arba yra visiškai niekuo nepagrįsti, arba (kas labai mažai tikėtina) ta „home policy“ yra taikoma pasirinktinai, priklausomai nuo kažkieno subjektyvaus požiūrio.

Bet kuriuo atveju, tai yra absoliučiai netinkama politika visuomeniniam transliuotojui. Dar daugiau – ji prieštarauja įstatymu nustatytai LRT prievolei vadovautis „objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, laidose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės“.

G.Litvaitienės bandymas nustatyti kažkokias „draudžiamas temas“, kurių negalima diskutuoti Lietuvos radijo eteryje aiškiai prieštarauja aukščiau išvardytiems principams. Nes jei vieną dieną galima sugalvoti „home policy“, draudžiančią kalbėti apie kitas žiniasklaidos priemones, kitą dieną eilė gali ateiti ministerijoms ir vaistinėms, užsakančioms reklamą LRT eteryje, o dar vėliau politikams – balsuojantiems už LRT teisę turėti išskirtinę teisę į vieną skaitmeninį tinklą ar tiesiog didesnį LRT biudžetą.

Todėl, mano nuomone, G.Litvaitienė, jei tai buvo jos asmeninis sprendimas, turėtų prisiimti už jį atsakomybę ir pasitraukti iš užimamų pareigų. Jei ji užsiėmė cenzūra pagal kažkieno nurodymą, tai turėtų būti aiškiai pasakyta.

Kalbant apie LRT Tarybą, ji antradienį vargu ar priims kokį nors sprendimą. G.Litvaitienės atleisti iš užimamų pareigų ji negali, o LRT generaliniu direktoriumi dauguma LRT Tarybos narių, kaip žinia, pasitiki.

Aš asmeniškai juo nepasitikiu ir toliau ir manau, kad cenzūra LRT galėjo atsirasti būtent dėl to, kad A.Siaurusevičius iki šiol yra LRT generalinis direktorius.

P.S. Šiek tiek ne į temą noriu atsakyti į R.Sakadolskio, kurį labai gerbiu, keistokas spekuliacijas: gerbiamas Romai, aš netoleruoju cenzūros jokia forma ir šio principo laikiausi visada, kol dirbau žiniasklaidoje. Kita vertus, man nelabai suprantamas Jūsų bandymas susieti LRT veiklą su naujienų agentūros BNS reputacija.

Jūs, kaip buvęs LRT Tarybos narys, kaip niekas kitas žinote, ką reiškia vienas balsas priimant sprendimus 12 narių institucijoje, todėl mane šiek tiek stebina tamstos moralizavimas iš šalies, atsižvelgiant į tai, kad iki šiol galėjote tai daryti iš vidaus. Tiesa, Jūs, kaip ir G.Aleknonis, turėjote teisę rinktis.

(8 balsų, vidurkis: 4,63 iš 5)

Loading...