Fasadas ir užkulisiai
Iš pirmo žvilgsnio Lietuvoje viskas labai gražu. Partijai ir Vyriausybei nuoširdžiai rūpi šalies darbo žmonių interesai ir todėl bankrutavus vienai ne pačiai didžiausiai draudimo bendrovei, pats Premjeras Algirdas demonstruodamas tą nuoširdų susirūpinimą, tuoj pat pareikalauja draudimo bendrovių priežiūra užsiimančios komisijos vadovo galvos.
Šiek tiek panašu į carą: pats paskyriau – pats ir nuimsiu, bet ko nepadarysi vardan darbo žmonių. Juo labiau, kad ir atrodys labai gražiai – štai koks principingas ir reiklus tas mūsų Algirdas.
Tik va tas Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas kažkoks keistas – nesupranta darbo žmonių interesų, užsispyrė, kaltės neprisiima ir neatsistatydina. Aiškina, kad visai ne jis kaltas dėl bankroto ir kad visiems, kam reikėjo, pranešęs apie jį laiku.
O gal ir gerai, kad neskuba trauktis, ne juo vėliau gali pasekti ir kiti, pavyzdžiui, žemės ūkio, susisiekimo bei ūkio ministrai, „Sodros“ bei Mokesčių inspekcijos vadovai bei kiti valstybės pareigūnai.
Juk „Ingo Baltic“ – anaiptol ne vienintelė šiemet bankrutuojanti įmonė. Vien per pirmąjį šių metų pusmetį šalyje bankrotas inicijuotas 404 bendrovėms, o iš viso bankroto procedūros šiuo metu vykdomos daugiau nei 1300 Lietuvos įmonių.
Šiemet tarp atsidūrusių ant nemokumo ribos bendrovių beveik trečdalį sudaro prekybos įmonės, nemažai pramonės, statybos, bendrovių, 22 transporto įmonės, 13 žemės ūkio bendrovių. Tikėtina, kad dauguma jų turėjo klientų, kuriems liko skolingos, darbuotojų, kuriems buvo įsiskolinusios bei sutarčių, kurios liko neįgyvendintos.
Kažin kodėl premjeras garsiai nepareikalauja, kad kas nors už tuos bankrotus atsakytų ir atsistatydintų? Jei ne ministrai, kurie kuruoja ūkio sritis, kuriose veikė bankrutuojančios bendrovės, tai gal bent „Sodros“, kuri inicijavo daugiausiai bankrotų, ar Mokesčių inspekcijos, kurios sąskaitoje daugiau nei 30 bankrotų, vadovai.
Sakote, kvailai atrodytų, nes rinkos ekonomikoje bankrotas yra visiškai natūralus reiškinys? O kodėl tada šokis su kardais aplink „Ingo Baltic“ ir E.Vasilį-Vasiliauską neatrodo kvailas?
Ar tik todėl, kad šiame šokyje primadonos vaidmenyje Algirdas? O gal todėl, kad dauguma mato tik fasadą ir net nebando pažiūrėti kas vyksta užkulisiuose – gal, pavyzdžiui, staiga prisireikė laisvo posto kokiam nors į Seimą nepatekusiam Partijos kolegai? O gal ir ne, gal Algirdą tiesiog ištiko rūpestingumo priepuolis?
Panašiai reikalai klostosi ir Vakarų fronte. Opozicijos lyderis Andrius tvirtina, kad visos „tradicinės“ politinės partijos vieningai pasisako už euro įvedimą, centrinio banko vadovas teigia, jog jokių kliūčių įsivesti eurą nėra ir perspėja, jog euro įvedimo atidėjimas turėtų neigiamos įtakos Lietuvos ekonomikai. Čia – fasadas.
Užkulisiuose netikėtai girdime ekonomikos ekspertus, kurių klausyti visada buvome raginami (nes euro įvedimas – ne bobučių ir virėjų, o specialistų reikalas), kurie tvirtina, kad tikimybė įvykdyti euro įvedimui ES keliamus reikalavimus lygi maždaug 50 procentų, drįsta teigti, jog neįsivedus euro, Lietuvos ekonomika gali ir nenukentėti ir net visai jau eretiškai tvirtina, kad euro neįvedimas galėtų turėti net teigiamų pasekmių – pavyzdžiui, nuramintų tam tikrą dalį gyventojų.
Taip pat užkulisiuose – Ūkio ministerijos paskelbta informacija, kad per 1,5 metų Lietuvoje sugebėta paskirstyti mažiau nei penktadalį, o išmokėti vos 3,3 proc. iš tų 4 milijardų litų kuriuos 2004-2006 metais turėtume gauti iš Europos Sąjungos Struktūrinių fondų. Šiek tiek keista ar ne – juk taip ilgai laukėme, iš anksto skaičiavome, tiek vilčių dėjome. O dabar patys kažkodėl neimame. Ir premjeras kažkodėl vėl tyli.
Grįžus į sceną – Finansų ministerijos ir visos Vyriausybės pasirengimas euro įvedimui bei pastangos priešinantis vienam iš didžiausių prisijungimo prie euro zonos baubui – infliacijai. Dujų kainų augimas stabdomas, elektros energijos tarifai šiemet bei kitais metais taip pat nesikeis. Be to, rengiamame kitų metų biudžete projekte, atsižvelgiant į visų mūsų interesus, 2006 metais žadama nedidinti ir akcizų degalams be tabakui.
Vėl viskas labai gražu, kol nedirsteli į užkulisius. O ten matai, kad lazda, kaip visada turi du galus: dirbtinai stabdant infliaciją 2005-2006 metais, kainų augimo našta bus dvigubai sunkesnė po to. Tai yra, kai skirstomųjų tinklų įmonėms bus leista apskaičiuojant tarifus naudoti perskaičiuotą turto vertę, kai bus peržiūrimos ribinės dujų kainos, o gyventojai taps laisvaisiais vartotojais, kuriems kainos nereguliuojamos. Visa tai, panašu atsitiks būtent 2007 metais. Sutapimas, bet ir šiandien prilaikomus akcizus degalams ir tabakui teks sparčiau didinti nuo 2007-ųjų, nes ES suteikti pereinamieji laikotarpiai minimaliam akcizo lygiui pasiekti baigiasi 2008-2009 metais.
Visa tai iš esmės reiškia, kad į euro zoną įžengsime su maža infliacija bei naujomis degalų, cigarečių, elektros energijos bei dujų kainomis.
Tik štai didesnių kompensacijų tikėtis neverta, nes pinigų, pasirodo trūksta ir kitame Vakarų fronto – NATO flange. Nedaug – tik kokių papildomų 50 mln. litų kasmet prie beveik 1 milijardo skiriamų dabar.
Antraip galime neįvykdyti savo misijos nešti taiką į demokratijos stokojančius ir be JAV bei NATO pagalbos tos demokratijos išlaikyti nesugebančius pasaulio regionus.
Premjeras sako: pinigų bus ir siūlo daugiau šiuo klausimu nediskutuoti, juo labiau viešai – per radiją ar žurnalistų akivaizdoje.
Čia fasadas. Užkulisiuose turbūt galvoja, kaip čia kam nors kuo greičiau įsiūlyti kokius 10-15 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų. Juk supranta, kad į užkulisius žiūri ne visi.
(Dar neįvertinta)
Loading...
