Europos Parlamentui Strasbūre: būti ar nebūti? Štai kur klausimas

Tęsiant gerą tradiciją, noriu pasiūlyti visiems svečio įrašą.

Autorius – Europos Parlamento nario Leonido Donskio patarėja Jurgita Choromanskytė

*********************************************************************

Šiomis dienomis Europos Parlamento koridoriuose vėl užvirė diskusija dėl Strasbūro. Savo atvirą laišką Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy išplatinusi europarlamentarė iš Olandijos Jeanine Hennis-Plasschaert, pakvietė ir kitus EP narius pasirašyti po juo, taip atnaujindama karštas diskusijas dėl Europos Parlamento kasmėnesinių kelionių į Strasbūrą ir atgal.

Laiške, kurį per kelias dienas pasirašyti suskubo šimtai europarlamentarų, yra apeliuojama į Prancūzijos prezidento sąžinę prieš Europos piliečius ir klausiama, kaip šimtai europiečių gali pasitikėti Europos Sąjunga ir jos institucijomis, jei ji nesugeba priimti, atrodytų, paprasto sprendimo – atsisakyti milijonus švaistančio ir gamtą daugiau nei kai kurios pasaulio valstybės teršiančio „keliaujančio cirko“. Laiške taip pat teigiama, kad Strasbūras, kažkada simbolizavęs Europos vienybę ir integraciją, šiandien yra neprasmingo išlaidavimo ir biurokratijos simbolis. Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas raginamas pamiršti savo šalies ambicijas ir finansinės krizės metu pateisinti Europos piliečių lūkesčius.

Išlaidaujantis ir teršiantis keliaujantis cirkas

2007 metų tyrimas, kurį užsakė britų europarlamentarė Caroline Lucas, atskleidė tikrąją dviejų darbo vietų ir kelionių tarp Strasbūro ir Briuselio finansinę bei aplinkosauginę kainą. Ataskaita parodė, kad per metus kelionės, į kurias leidžiasi apie 2000 EP tarnautojų ir vertėjų, apie 1000 padėjėjų ir 736 Europos parlamentarai, lobistai, Europos Komisijos ir Tarybos atstovai, bei 15 sunkvežimių, vežančių kelis tūkstančius parlamentarų ir tarnautojų darbo dėžių, išmeta apie 20 tūkst. tonų CO2, o tai prilygsta 13 tūkst. skrydžių iš Niujorko į Londoną ir atgal.

Beje, dar Kopenhagos Konferencijoje 2009 metų pabaigoje Europos Sąjunga įsipareigojo sumažinti išmetamą CO2 kiekį 20-ia procentų iki 2020 metų. Taigi, vienas iš dažniausiai skambančių argumentų prieš EP darbą Strasbūre yra tai, kad, jei Europos Vadovų Taryba negali priimti sprendimo atsisakyti Strasbūro kaip vienos iš trijų Europos Parlamento darbo vietų, ji siunčia labai aiškų signalą Europos piliečiams, verslui bei valstybėms narėms, kad išmetamo CO2 kiekio mažinimas toli gražu nėra vienas iš esminių Sąjungos prioritetų.

Tas pats 2007 metų tyrimas apskaičiavo, kad 48 darbo dienos Strasbūre ir visas „keliaujantis karavanas“, kaip dažnai vadinamas Europos Parlamento važinėjimas tarp dviejų pagrindinių darbo vietų, Sąjungos biudžetui atsieina apie 200 mln. eurų, į kuriuos nebuvo įtrauktos 2007 metais įstojusių Bulgarijos ir Rumunijos parlamentarų išlaidos bei išaugusios kainos.

Tuo tarpu aukštųjų mokyklų mainų programai Erasmus, kurioje kasmet dalyvauja apie 200 tūks. studentų, per metus iš ES biudžeto yra skiriama tik apie 50 mln. eurų. Faktas, kad vienai iš pagrindinių Europos integracijos priemonių yra skiriama keturis kartus mažiau lėšų, nei mažai prasmės turinčiam Europos Parlamento „keliaujančiam cirkui“, tiesiog šokiruoja.

Tikslas pasiektas – 1 milijonas Europos piliečių parašų prieš Strasbūrą

2002 metais tuometinė europarlamentarė, atstovavusi Europos liberalų ir demokratų aljansą (ALDE), o šiandien – Europos Komisijos narė, Cecilia Malmström inicijavo piliečių iniciatyvą www.oneseat.eu, iškėlusią tikslą surinkti 1 milijoną Europos piliečių parašų, kurie pritartų siūlymui atsisakyti Strasbūro, kaip vienos iš Europos Parlamento darbo vietų. Šiandien šią peticiją yra pasirašęs 1 266 090 Europos pilietis. Įdomu tai, kad, organizatorių duomenimis, lietuviai iniciatyvoje dalyvavo gana vangiai. Peticijoje yra tik 3 107 parašai iš Lietuvos.

Tuometinis Europos Parlamento narys liberalas Eugenijus Gentvilas buvo vienintelis lietuvis, atvirai rėmęs iniciatyvą OneSeat.eu. Keliaudamas po Lietuvą, susitikinėdamas su visuomene, jis ragino lietuvius nebūti abejingais tokiam išlaidavimui, europarlamentarų ir Europos tarnautojų laiko nevertinimui bei oro taršai. Savo organizuotoje spaudos konferencijoje jis pabrėžė: „Jei Europos Parlamente ir pakaktų parlamentarų balsų priimti sprendimą dėl vienos posėdžių vietos, tai toks sprendimas niekaip nepraeitų per Europos Vadovų Tarybą, kurioje Prancūzija gultų kryžiumi prieš tokį sprendimą.“ 2008 m. vasario mėnesį ši peticija su daugiau nei milijonu europiečių parašų buvo pasiekusi Europos Parlamentą ir, apsvarstyta EP peticijų komitete, sulaukė to paties atsakymo – ne Parlamentas, o tik ES vadovai vienbalsiai gali priimti sprendimą Parlamento darbo vietos klausimu.

 Ir iš tiesų, dar 2008 metais atlikta Europos Parlamento narių apklausa atskleidė, kad absoliuti dauguma – net 89 proc. EP narių pritartų sprendimui dėl vienos Europos Parlamento darbo vietos, o 81 proc. norėtų vienintele darbo vieta matyti Briuselį, o ne Strasbūrą. 84 proc. europarlamentarų taip pat mano, kad ne Europos Vadovų Taryba, o pats Europos Parlamentas turėtų apsispręsti dėl savo darbo vietos. Pasigirsta pasisakymų, kad europarlamentarai yra panašūs į politinės bendruomenės čigonus, neturinčius teisės spręsti už save ir mėtomus tarp kelių darbo vietų.

Parlamentas reikalauja teisės spręsti, kur turėtų posėdžiauti

Šis atviras laiškas, po kuriuo pasirašyti yra skatinami visi Europos Parlamento nariai, nėra pirmasis bandymas atkreipti Prancūzijos dėmesį į šį anachronizmą. Dar 1999 m. 250 EP narių pasirašė laišką, kuriame konstatuota, kad „persikėlimas iš vienos darbovietės į kitą ir sudėtingos darbo sąlygos bei keliavimas į Strasbūrą jau nebeleidžia mums vykdyti savo mandato oriai ir taip, kaip priklauso EP nariui, jau nekalbant apie naujo pastato trūkumus ir nežmoniškas išlaidas, susijusias su Europos Parlamento geografinį išmėtymu“. O 2000 m. balandžio mėn. 13 d., rezoliucijoje (401 už, 77 prieš) Europos Parlamentas dar kartą reikalavo teisės pačiam spręsti, kur jis turėtų posėdžiauti.

2007 m. brito europarlamentaro Alan Smyth laiške, adresuotame tuometiniam Europos Parlamento pirmininkui Hans Gert Pottering’ui, buvo pasiūlyta tiesiog pervadinti plenarinę posėdžių salę Briuselyje į „Strasbūras“ ir taip įvykdyti įstatymą, reikalaujantį EP 12 kartų per metus rinktis būtent Strasbūre. Kiti britų europarlamentarai ragino valstybes nares paduoti Europos Parlamentą į Europos Teisingumo teismą, kur pastarasis būtų priverstas pagrįsti visą išlaidavimą, švaistymą ir taršą, susijusį su keliomis darbo vietomis. Pasak jų, Strasbūras – mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas, dėl kurio kenčia pasitikėjimas ES ir jos institucijomis.

Atsisakius Strasbūro, kaip vienos iš Europos Parlamento darbo vietų, pastatai prie Il upės nevirstų tuščiais vaiduokliais ir nebūtų palikti likimo valiai. Tarp europarlamentarų jau kurį laiką vyksta kalbos, kad pastatus Strasbūre galima būtų panaudoti kur kas prasmingiau. Pavyzdžiui, įkuriant juose unikalų mokslo centrą, kuriame būtų ruošiami tarptautinės humanitarinės teisės specialistai ir teisėjai iš viso pasaulio, padėsiantys užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves bei išvengti tokių tragedijų, kaip Darfūre ar Ruandoje. 

Mitais ir prietarais apaugęs Strasbūras

Nežiūrint didelio sujudimo ir pritariančiųjų atsisakyti Strasbūro kaip darbo vietos, Europos Parlamente yra ir oponuojančių nuomonių. Neatsitiktinai, labiausiai už Strasbūro išsaugojimą pasisako prancūzai ir vokiečiai, kuriems Strasbūras yra simbolinis šių dviejų valstybių susitaikymo po II pasaulinio karo ir europietiškosios integracijos simbolis. Vokietijoje išrinktas ir ELP (Europos liaudies (krikščionių demokratų)) frakciją) atstovaujantis europarlamentaras Bernd Posselt yra vienas iš aktyvesnių Strasbūro gynėjų, paruošęs ir išplatinęs ilgą pamfletą apie 8-is nepagrįstus prietarus, susijusius su Strasbūru, Europos pastatais šiame mieste, jų išlaikymo kaštais ir pan.

Pasisakydamas už Strasbūrą, B.Posselt savo teiginius gina kalbėdamas apie Europos demokratinį deficitą ir centralizaciją, kurie jo nuomone, dar labiau padidės sukoncentravus Europos Sąjungos institucijas Briuselyje ir atsisakius Strasbūro. Vokietis primena, kad Strasbūre dar 1952-1958 metais rinkosi Europos Anglies ir atomo bendrijos parlamentinės asamblėjos nariai, o iki 1979 metų posėdžiavo dar nerenkami, bet deleguojami Europos Bendrijos parlamentarai. Po pirmųjų tiesioginių EP rinkimų 1979 metais europarlamentarai turėjo tik administracines patalpas ir nedidelę plenarinių posėdžių salę Liuksemburge, o posėdžiavo Strasbūre įsikūrusios Europos Tarybos posėdžių salėje. Ten pat jie skolindavosi ir kabinetus darbui, kur keturiems parlamentarams tekdavo dirbti vienoje patalpoje.

Ištisus dešimtmečius Europos Parlamentas dirbo tik Strasbūre ir Liuksemburge, o Briuselis, kaip darbo vieta, atsirado tik devintajame dešimtmetyje, kai 1999 metais Europos vadovai nusprendė, kad Europos Parlamento vienintelė būstinė yra Strasbūras. Belgijoje Parlamento pastatai atsirado tik nuolaidžiaujant belgams ir priėmus Amsterdamo Sutarties protokolus, kurie dabar yra integrali Lisabonos sutarties dalis. Per pastaruosius 60 metų visi svarbiausi Europos sprendimai buvo priimti būtent Strasbūre, o Briuselis buvo tik tarpinė stotelė.

Vokietis europarlamentaras bando paneigti ir kitą prietarą, kad Europos Parlamento naujasis pastatas Strasbūre, kurį ES nusipirko už 450 mln. eurų, yra neatleidžiamas mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Šią problemą, kalbėdamas apie OneSeat.eu iniciatyvą, Lietuvoje minėjo ir dr. Eugenijus Gentvilas teigdamas: „Jei bus nuspręsta, kad Europos Parlamentas ten nebeposėdžiaus, bus galima pastatą parduoti. Bet tai, jog „namukas“ jau nupirktas, bus papildomas argumentas tiems, kurie norės ten posėdžiauti“.

Tačiau, pasak B. Posselt, „Lousie Weiss“ pastatas Strasbūre, kuris apima 186 tūkst. kv. m. ir kuriame yra 1138 darbo kabinetai, 38 posėdžių salės ir didžiausia Europoje plenarinių posėdžių salė yra puiki investicija bei nepriekaištingos architektūros pavyzdys. To negalima būtų pasakyti apie Briuselyje pastatytą pagrindinį pastatą „Paul Henry Spaak“, kuris atsiėjo visus 600 mln. eurų, o yra tik 80 tūkst. kv. metrų, turi 573 kabinetus, 22 sales ir kur kas mažesnę plenarinių posėdžių salę.  

Dėstydamas savo argumentus dėl, jo nuomone, nepagristų nusistatymų prieš Strasbūrą, aktyvus Strasbūro gynėjas B. Posselt išvadose siūlo atsisakyti darbo vietos ne Strasbūre, o Briuselyje, nes būtent Briuselis yra antrinė Europos Parlamento darbo vieta ir nepageidaujamas išlaidavimo bei biurokratijos pavyzdys.

Tačiau Strasbūro oponentai netrunka jam priminti, kad, jei tokia realybė buvo įmanoma ir gal pateisinama 1979 metais, kai ES turėjo tik 9 valstybes nares, apie keturis šimtus parlamentarų, o Europos Parlamento galios buvo labai ribotos, 2010 metų situacija yra visiškai kitokia. Taigi, besilaikydama neprotingos status quo politikos, Europa pademonstruoja ne ką kitą, o tik nesugebėjimą keistis ir prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio.

 Vietoje epilogo

Neseniai girdėjau Europos Parlamentą lyginant su berniuko burtininko Harry Potter pasauliu. Traukiniai ir lėktuvai, skirti tik išrinktiesiems ir išvykstantys iš viešai nepublikuojamų platformų. Kartu keliaujančios metalinės (tiesa daugelis jau pakeistos į plastmasines) dėžės su keliauninkų manta ir dokumentais. Įtemptas, politinių nuotykių ir kovų su blogiu kupinas darbas Parlamento rūmuose Strasbūre. Gyvenimas su draugais ir kolegomis šimtuose po miestą išsibarsčiusiuose viešbučiuose. Tik važiuojama ne kartą per metus, o visus dvylika. Ir kas pasakytų, kad Harry Potter pasaulis egzistuoja tik tarp knygų? Tiems, kuriems tenka tai patirti, tai tikrų tikriausias pasaulis, kuris atrodo ne kaip pasaka vaikams, o kaip niūri realybė.

 Faktai ir skaičiai apie Europos Parlamentą (pagal www.oneseat.eu informaciją): 

  • Europos Parlamentas yra vienintelė pasaulyje esanti asamblėja, išmėtyta 9 pagrindiniuose pastatuose 3 miestuose – trejose Europos Bendrijų steigėjų valstybėse: Liuksemburge, Prancūzijoje ir Belgijoje.
  • Visi 736 Europos Parlamento nariai turi raštines Strasbūre ir Briuselyje. Sekretoriato darbuotojai turi raštines Liuksemburge ar Briuselyje ir dalinasi raštinėmis Strasbūre.
  • Šiuo metu Liuksemburge yra 20% viso bendro Europos Parlamento pastatų ir 2000 raštinių ploto.  Briuselyje yra 50% bendro ploto ir 3000 raštinių, o Strasbūre lieka 30% bendro ploto ir 2200 raštinių.
  • Geografinio išmėtymo kaina apskaičiuojama 15% EP biudžeto (tačiau tik 0,13% viso ES biudžeto).  Pagrindinę išlaidų dalį sudaro 12 plenarinių posėdžių, tunkančių 60 dienų per metus Strasbūre: 13% viso EP biudžeto.
  • Prieš ES 2004 plėtrą, 3000 žmonių keliaudavo iš Briuselio į Strasbūrą ir atgal į Briuselį (488 km. į vieną pusę) vieną savaitę kas mėnesį.  Prisijungus naujoms valstybėms narėms, keliaujančių skaičius dramatiškai išaugo ir gali siekti iki 10 000. Kita vertus, kai posėdžiai vyksta Briuselyje, tik 170 žmonių turi keliauti iš Liuksemburgo.

Viena būstinė kainuoja daugiau kaip 200 milijonų eurų per metus.  Jei EP dirbtų vienoje vietoje, sutaupytų 200 milijonus eurų. 

(5 balsų, vidurkis: 4.20 iš 5)
Loading...
  • kolega

    net jei mikimauzines itakos parlamentas ir butu vienoje vietoje, mokesciai Lietuvoje, is kuriu dalis eina ir i ES biudzeta, tikrai nesumazetu.

  • mdxacuk

    Buvo laikas, kai Rzeczpospolitos seimai vykdavo pakaitom tam tikrom proporcijom Lenkijoj ir Lietuvoj. Jeigu Donskis būtų tikras patriotas, tai nesiparintų dėl to Strasbūro, bet pasistengtų pramušti, kad kartas nuo karto EP posėdžiai irgi vyktų Lietuvoj bei kitose ES šalyse, kaip ir reikalautų normalus demokratijos supratimas. Ta proga rastumėm pritaikymą ir Valdovų rūmams. Natūralu, kad pinigų mums irgi priklausytų proporcingai. Tiktai juos reikėtų pasiimti avansu, kad turėtumėm už ką tuos rūmus pabaigti ir pataisyti „PST“ reikalus. Galų gale visi turėtume naudos, nes keli tūkstančiai gerai apmokamų euroklerkų leistų atsigauti ir viešbučiams, ir restoranams, ir taksistams. Ir šiaip bent kelioms dienoms prasisklaidytų depresija.

  • J. naivusis

    Belieka tik kvailai pajuokauti:

    Graikai nemoka lietuviškai. Gal gerai.

  • nerijus

    Gaila, kad apie tą peticiją nieko nežinojau.
    Būčiau pasirašęs ir savus suagitavęs…
    Perkelkim EP į Lietuvą, Didžiasalį ( Ignalinos raj. ) arba į Visaginą- buvusioje IAE. Vienam bloke susodinam dešiniųjų pakaraipos, į kita bloką kairiųjų pakraipos politikus. EP pirmininku išrenkam Ševaldiną.
    Taip pagerinsim Lietuvos ekonominę padėtį- sumažės bedarbių.

    Koks skirtumas kur miegoti- Lietuvoje ar Briuselyje?..Sapnai visviena vienodi sapnuojasi, o ir Tėvynės ilgesys nekamuos- širdžiai sveikiau :)

    • mdxacuk

      Ilgokai snaudėt. Parašai pradėti rinkti 2002 metais. Per 6 metus sugebėjo pririnkti 1 mln. iš 300 mln EU piliečių.

      • nerijus

        mdxacuk

        Snaudžiau. O ko tamsta nepažadinote?..Ir iš vis- koks tamstos reikalas?..
        Tokiems dalykėliams, kai kalbama apie EP, niekas nenori reklamos, nes kas ten žino, kam ateis eilė šildytis kojas ir užimti snaudulio vietą?..

  • Vasia

    nieko nesuprantu, kazkoks didelis balaganas, su milijonais euru islaidu

  • Regis

    Nebus taip paprasta kaip gali atrodyti. Didelių šalių dideli interesai. Ir ne tik piniginiai. Spėju, kad prancūzai taip lengvai dėl Strasbūro nepasiduos. Kadangi Prancūzija yra viena didžiausių bendro ES biudžeto formuotojų tai tas klausimas dėl išlaidų gali labai paprastai dingt.

  • A.G.

    Mums sunkiau suprasti tas šalis, kuriose keli procentai visuomenės atstovų gali pamaitinti, aprengti visą tą visuomenę, o kiti gali užsiimti paslaugomis įvairiomis, t.t žaisti valdžiukes ten visokias ir pan.
    Tokioms kai mūsų visuomenėms tai sunkiau yra suvokiama, kadangi proporcijos tų, kurie maitina ir aprengia yra diametraliai priešingos su tomis, kurios gali teikti įvairias paslaugas viusomenei, t.t. pasižaidimėlių valdžiukėmis visokiomis iš neturėjimo ką veikti.
    O dėl aplinkosaugos, – tai šitie žmonės nėra tuo klausimu pažangūs. Dar jų karta, nes ten valdžiukėse pagyvinę žmonės (pacanų (turiu omenyje iki 60 metų) nelabai ir būna (joke, žinoma) (ne parlamento , bet ypač Komisjos direktoratų žmonės – prieš keletą dešimtmečių iniciavo intensyvią „chemiją“ maisto sektoriuje… – yra ypatingai tuo klausimu atsilikę…).
    Bet ten pilietiškos visuomenės, tad čia laiko tik klausimas, su ta švobra…
    O jei rimčiau, tai ES negali priimti sprendimų (reiškia – yra užakusi pelkė), tad kaip ir kiekvienos Sąjungos, taip ir šios – dienos taip pat suskaičiuotos. Na, resursus turi perėmusi didesnius nei buv. TSRS, tad vienu kokiu šimtmečiu gal ir ilgiau pratrauks.
    Joke.

  • WU

    Artūrai, pamirškit, niekas nieko tikrai nekeis. Po Lisabonos priėmimo niekas neturės valios tokiam žygdarbiui. Europarlamento darbo vietą nustato protokolas, kuris yra ES ir EB sutarčių priedas t.y. ir dabartinės Lisabonos sutarties. Tai reiškia, kad jis yra pirminis šaltinis, kaip ir pačio steigimo sutartys, o tai reiškia, kad jų pakeitimo tvarka yra tokia pati kaip ir steigimo sutarčių :)

  • Rolandas

    WU, pasiskaityk del ratifikavimo…

    • WU

      Tingiu, galima nuorodą?:)

  • linas pl

    Gal greitai ateis laikas, kai sėdės dviejose ar trijose salėse ir susisieks internetu.

    Manau, vienintelis įmanomas protingas sprendimas yra toks.

  • Mėta

    200 milijonų, kurie suplaukia prancūzų geležinkeliams, viešbučiams ir t.t. O jie gi visai nenori, kad Strasbūras sulauktų Visagino likimo. Be to, jei Sarkozis pasiduos, frankų geležinkeliečiai ir visokios kitos profsąjungos ims streikuoti, blokuos judėjimą, apsups Paryžių – kils šalyje panika.
    O kas prancūzams už tai, kad neleis išsikraustyt? Nieko, pabumbės visi ir toliau rinks parašus. Už 200 milijonų aš irgi su malonumu pakęsčiau priekaištus.