BNS-VSD dilema: laimi šūdžiai/-ės

Žinote yra visokių sindromų,kompleksų ir dilemų. Pavyzdžiui, Stokholmo sindromas, būdingas daugeliui mūsų politikų santykyje su

BNS-VSD dilema ne apie tokį pasirinkimąi (www.vitarian.sk nuotr.)

D.Grybauskaite, Edipo kompleksas, pastebimas kai kurių Lietuvos propagandistų rašliavose, kai jie bando demosntruoti savo meilę tai, kurią jie laiko savo mama ir įspirti įsivaizduojamam tėčiui, nors iš tiesų spardo į savo storus užpakalius.

Yra dar Dauno ir Žilibero sindromai, tačiau tai jau patologija. Tiesa, taip pat būdinga kai kuriems tipažams, vadinantiems save humoristais ar laidų vedėjais.

Yra ir tokia ežio dilema: norėdami sušilti ežiukai kaip ir turėtų glaustis vienas prie kito, tačiau spygliai neleidžia to padaryti. Tad ežiukai sušąla.

Ir aš pagalvojau, kad tai, kas vyksta pastaruoju metu, gali pagimdyti naują terminą. Aš jį įvardyčiau kaip BNS dilemą.

Jau tikriausiai supratote, kad aš čia apie tą (vis dar) slaptą VSD pažymą, nes istorija nesibaigia ir aistros nerimsta, nors jau susidaro įspūdis, kad yra didžiulis noras viską numarinti.

O bet tačiau kadangi net gerbiamas Rokiškis Rabinovičius pasamprotavo apie tai, kad galbūt tie BNS žurnalistai kvaili ir nieko nematė, o jeigu ir matė, ta nebuvo tai, ką jie matė, nes tai ką jie matė nebuvo slapta, o jei nebuvo slapta, tai nebuvo pažyma, o jei nebuvo pažyma, tai nieko ir nebuvo, todėl kvailiai yra žurnalistai.

Aš ten pas gerbiamą Rokiškį pakomentavau, ką aš apie tai galvoju, tačiau šį kartą noriu kalbėti ne apie tai, ar slapta, ar ne slapta, kas nutekino ir kodėl nutekino. Turiu įtarimą, kad tai niekada ir nepaaiškės ir kad visi liks ne prie ko, kaip ir „Snoro“ atveju. Tik gal kaip ir „Snoro“ atveju visi draugiškai iš savo kišenių susimokėsime už tai, kad Lietuvos Dalia yra mūsų prezidentė (nes, tikiuosi, kad BNS pasinaudos EŽTT sprendimu Latvijos byloje).

Bet man šiandien štai kokia mintis kilo: nepaisant to, kad su BNS susiję geriausi mano gyvenimo metai ir geriausia patirtis ir nepaisant to, kad vis dar žinau, kad BNS yra geriausia, ką Lietuvos žiniasklaida ever galėjo turėti ir vis dar turi, šiandien labiausia nenorėčiau būti tos BNS žurnalistės, kuri parašė failą apie VSD pažymą, vietoje.

Kodėl? Ogi todėl, kad ta žurnalistė šiandien turi spręsti BNS-VSD dilemą. Dilemą, kurioje konfrontuoja profesinė darbo etika, vertybės ir taisyklės iš vienos pusės ir žmogaus, Lietuvos piliečio, kuriam rūpi, kas vyksta valstybėje, kurioje ji gyvena, iš kitos.

Ta BNS žurnalistė, priešingai nei dauguma kitų propagandistų, konservatorių ar Grybauskaitės klapčiukų, žino, kas jai nutekino VSD pažymą, skirtą Lietuvos Dalios rinkimų kampanijai. Šiandien ta žurnalistė jau galbūt net supranta, kad toje pažymoje nieko slapto nėra ir kad ji nutekinta buvo tik todėl, kad toks buvo planas. Ta žurnalistė šiandien jau tikriausiai supranta, kad ja buvo paprasčiausiai pasinaudota.

Tuo pat metu ji šiandien yra tikriausiai vienintelė, kuri, išskyrus tuos, kurie sumanė visą šį žaidimą, jį organizavo ir iki šiol atlieka savo vaidmenis (kaip, pavyzdžiui MMelnikaitės vaidmenį pasirinkusi D.Ulbinaitė), galėtų pasakyti, kas iš visų šiandien garsiai kalbančių meluoja ir kuri institucija tą melą gimdo. Ar tai yra prezidentūra ir Lietuvos Dalia, ar tai yra VSD ir G.Grina, o gal tai yra Vyriausybė ir A.Butkevičius, Seimas ir Lietuvos Loreta?

Sutikite, žinoti tai ir matyti, kaip kažkas iš aukščiausias pareigas užimančių politikų viešai ir įžūliai meluoja, yra sunku. Sunku kaip piliečiui, nes tai juk tavo valstybė ir tie žmonės atstovauja tau. Jie dalyvaus rinkimuose, jie dalys pažadus, rūpinsis pensininkais, energetine nepriklausomybe, demokratija Rytų šalyse. Klausysi jų ir žinosi, kad jie melagiai. Kad negali pasitikėti nė vienu jų žodžiu. Kad kažkuris iš jų yra tiesiog šūdžius/-ė, vardan savo asmeninių interesų aukojantis visą valstybę su svarbiausiomis jų institucijomis. Koks jausmas, kaip galvojate? Tikriausiai panašus, kaip žinant, kad L.Graužinienė yra Lietuvos Respuųblikos Seimo pirmininkė, kad N.Venckienė yra Lietuvos Respublikos teisėja, P.Gražulis ir M.Adomėnas – Lietuvos Respublikos Seimo nariai, o A.Matonis Lietuvos Respublikos visuomeninės televizijos naujienų tarnybos vadovas.

Tačiau ką daryti, kai be to, kad esi pilietis, dar esi ir žuranlistas? Kap pilietis, galėtum ir turėtum tam šūdžiui/’-ei viešai į aksi išrėžti, kas jis/-i iš tiesų yra, bet jei esi tikras ne matoninis-bačiulinis žurnalistas, kuris neparsidavinėja už ordinus ir nešoka girtas ant stalų, negali. Nes neleidžia profesinė etika ir vertybės, kuriomis vadovaujiesi savo darbe.

Pasakydamas šūdžiui/-ei, kas jis/-i yra iš tiesų, pasakydams viešai, kad žinai, kas viską suorganizavo ir kas tavimi pasinaudojo, pasielgsi teisingai kaip pilietis, bet kartu pasielgsi neetikai kaip žurnalistas. Išduodamas šaltinį, kuris nutekino tą VSD rašliavą skirtą papiarinti Lietuvos Dalią, galbūt būsi teisus ta prasme, kad pasiųsi žinią visiems šūdžiams/-ėms, kad jie negali taip elgtis, tačiau tuo pat metu susinaikinsi kaip žurnalistas, nes kartu pasiųsi žinią visiems savo potencialiems šaltiniams, kad tu nesilaikai pagrindinės profesinės etikos taisyklės ir gali savo šaltinį išduoti. O jeigu žurnalistika yra tai, kam tu paskyrei didžiąją dalį savo sąmoningo gyvenimo, jei tiki tuo, ką darai ir nelabai daugiau ką moki?

Norėtumėt atsidurti tokioje situacijoje? Aš nuoširdžiai sakau, kad ne. Nes nežinočiau, kaip pasielgti.

Ar aukoti viską, ką darai ir kuo tiki, tam, kad viešai pasakytum, kas yra tas šūdžius/-ė? Su rizika, kad tas šūdžius/-ė galų gale nenukentės ir toliau plaus visiems smegenis? Ar tylėti, kad galėtum dirbti toliau, bet su rizika, kad tau teks susitikti su tuo šūdžium/-e akis į akį ir vėl klausyti jo/-s kabinamų makaronų ir kad tave vėl gali pakišti, nes jau kartą pakišo ir liko švarus?

Ką pasirinktumėte?

Aš nežinau.

Ir todėl manau, kad tas pasirnkimas vertas pavadinimo. Ir tas pavadinimas yra BNS-VSD dilema.

Ji neisšprendžiama, o laimi šūdžiai/-ės. deja.

 

(4 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
  • Paulius

    Jeigu viskas taip kaip nupaišėte, tai dilemos nėra. Yra tik spendimas, nuleist vandenį ar ne. Mano manymu, šūdus/šūdes reikia nuleidinėt į kanalizaciją.

  • Lolas

    Kaip jum puikiai sekasi rasyti apie sindromus kuriu neismanote :) O kas per sindromas yra kai Lietuvos pilietis ziniasklaidoje pateikia valstybes paslapties turini ir tikisi, kad isvengs atsakomybes uz valstybes paslapties paviesinima? Jei tai istiesu valtybes paslaptis, tai zurnalistas tu ar ne – neturi teises to spausdinti. As toki sindroma pavadinciau dunduko sindromu, kai sauni sau i koja, o poto reki, kad skauda ;)

    • Jonas III

      Lolas yra tarybinio mąstymo pilietis

    • Marius

      Tamsta, „Lolai“, jūs arba nesekate kaip ši visa istorija prasidėjo ir kaip tebesitęsia arba esate koks fanatikas-dogmatikas ir savo ribotumą įvardinantis: „esu valstybininkas“. Išties apibūdinimas valstybininkas būtų pagiriamasis žodis piliečiui, bet deja visoje šioje „prezidentės puolimo – pasiskiepijimo – slaptos pažymos“ istorijoje nieko valstybininkiško nėra. Viskas virsta panašiau į antivalstybinę veiklą, į piliečių persekiojimą, pokiliminius purvinus rinkiminius žaidimus naudojant specialiąsias tarnybas. Pykstu ant apžvalgininkų kurie susikoncentruoja dėl žurnalisčių sulaikymo visiškai užmiršdami visą pradžią ir visą kontekstą. Juk nuo ko viskas prasidėjo? Ogi nuo paties VSD ir prezidentės fantazijų girdi prieš ją bus rengiami išpuoliai. Kaip jie tai gali žinoti ką kita, net užsienio pusė gali daryti? O pagrindas pasirodo tebuvo straipsnis rusiškame portale (antireklama Rubaltic tik išpopuliarino – nuo šiol paskaitinėsiu…), kuriame tik probėkšmais tebuvo užsiminta apie Grybauskaitę. Šitokia neadekvati Grybauskaitės reakcija mane skatina įtarti, kad ji išties turi ką slėpti… Mano mokslai taip truko kiek ilgiau nei pagal metus reikėtų, bet tai labai lengvai galėčiau paaiškinti, net dokumentais pagrįsti, arba galėčiau nurodyti kur kreiptis norint gauti studijų dokumentus.

      P.S. Beje kai JAV vis niekaip nesiliaudavo kalbos ir gandai, kad Barack Obama nėra gimęs JAV teritorijoje (tokiu atveju neturėjo teisės tapti prezidentu), JAV prezidento administracija paviešino net gimimo liudijimą kuriame buvo aiškiai matyti gimimo vieta Honolulu, gandai liovėsi. Tad aš nesuprantu kodėl galint išspręsti abejones labai paprastai taip nebuvo pasielgta?

      • Lolas

        Tamsta Mariau, kaip Jums sekasi zaisti sachmatais? :) Gal rasote eiles? Griztant prie temos, jeigu norite „demaskuoti“ Grybauskaite, tai taipogi norekite, kad zurnaliste kalbetu arba butu priversta kalbeti. Nezinia, ka ji pasakys, galbut tai bus jums naudinga?

        • Marius

          Aš nei noriu, nei nenoriu demaskuoti Grybauskaitę. Vienaip ar kitaip esu apsisprendęs už ją nebalsuoti. Kuo ji buvo tarybiniais metais, man išties net neįdomu, nes tuomet buvo kita valstybė, ir dirbo žmonės kitos valstybės naudai. Tačiau suprantu, kad kitiems žmonėms tai svarbu, ir išlindus jų lūkesčiams neatitinkantiems faktams jų garbinamas objektas netektų aureolės. Pasikartosiu: kai net pats Donald Trump ėmė teigti girdi Barack Obama gimęs Kenijoje tada buvo paviešintas prezidento gimimo liudijimas. Pagal analogiją prezidentės atstovė galėjo atsakyti šmaikščiai na maždaug taip: „džiugu matyti, kad užsienio šalių informaciniai portalai domisi prezidentės praeitimi ir t.t. ir pan. Prezidentė neturi ko slėpti ir gali pateikti užtrukusių studijų dokumentus ir t.t. ir pan.“ viskas tuom ir būtų baigęsi. Amerikoje Donald Trump tapo pajuokos objektu, net ir po dokumentų paskelbimo ir toliau tvirtino girdi vistiek Obama yra gimęs Kenijoj… Pats mačiau kaip Obama su Jay Leno kartu linksmai pasijuokė iš šių sąmokslo teorijų. O kas įvyko Lietuvoje? „Rusai puola! Tėvynė pavojuje!“ Pasižiūrėkite: Lietuva
          paversta beprasmiško ginčo ir erzelio įkaite. Na kokia iš to nauda? Ką duoda šis šaršalas? Ogi nieko gero.

    • Lolas

      Istatymai arba galioja, arba negalioja. Kai istatymai negalioja arba galioja selektyviai – vadinu tai tarybiniu mastymu. Jei galioja 100% – sveika demokratija. Taigi, siandien turim fakta, paviesinta valtybes paslaptis. Kas ja paviesino? Zurnalistas. Nuo to tyrima ir pradekime. Jei paviesinta ne valstybes paslaptis, tai tyrima tuom ir pabaikime.

  • vikt0rija

    Artūrai, aš apie tą moralinę dilemą. Dilema yra tada, kai reikia pasirinkti viena iš dviejų, ar ne? Man atrodo, kad svarbu pasirinkti ne tai, kas teisinga, o tai, kas būtina. Taigi…

    Jei BNS žurnalistė nemano, kad atskleisti šaltinį būtina, ji jo neatskleidžia. Jei atskleidimas būtų būtinas, manau ji atsistatydintų iš žurnalistės pareigų ir jau kaip pilietė atsakytų į daugelį klausimų. Darau išvadą, kad nieko ypač svarbaus ir lemtingo, dėl ko turi būti atskleistas šaltiniz, tiesiog elementariai nėra, arba…

    arba kitaip.
    Pavyzdžiui, ..viena etika ryte ir dieną (žurnalistiniam darbui), kita etika ir principai vakare (šeimai, ateičiai, tėvynei ir draugams)….

    Noriu priminti, kad visi žurnalistai taip pat yra ir piliečiai ir visus paraginti autentiškumo – kad veiksmai, darbai, principai ir jausmai būtų vieningi. Taigi, deja, dilemos čia nėra. Arba siauri asmeniniai (darbiniai) interesai arba platesni valstybiniai.

  • Izbliondimas

    Daug kartų esu minėjęs, kad valstybės vadovai, kai imasi kokios tai operacijos, tai iš anksto yra būtina pranešti, kas imsis „atsako“, kokią žiniasklaidą tam pasikinkys ir t.t. ir pan. Pas mus kažkodėl to nepadaro, – tad žmones būna labai lengva apkvailinti (juk tai, kad Lietuvos žmonių didžiuma yra kvailelisi akyvaizdžiai parodo telefoninių sukčių akcijos, kai jos gali tęstis metų metus. Taip pat gerai žmones įvertina prekybininkai, – matome, kad prekybininkai žmonėms pateikia ko jiems reikia (svartyną). Net Rusija nepriima gaminių iš pieno miltelių, o mūsiškiams…☺).
    Manau, kad čia tai ir buvo bandyta padaryti. Bet gavosi prastai. Nes apkalta būna ypatingai tada, kai paaiškėja melas. O jis čia buvo.
    Ir visai atskiras klausimas dėl grifų tų. Anais laikais ministerijoje kas 10-as raštas buvo su grifu „tarnybiniam naudojimui“. Ypač mano, aplinkosaugos srityje, nes Rusijos pramoniniai miestai nuodijo žmones. Kad dienos šviesos lempos sukelia vėžį, – taip pat buvo su tuyo grifu.
    Tad ir šiuo atveju, šiandien, po to buvo galima aiškintis grifo klausimu. Kodėl jis dedamas vos ne ant tualetinio popieriaus.
    O gal tai, kaip pradžioje minėjau, buvo nevykęs atsakas korupcionieriams ten visokiems, oligarchams, kaip atsakas jų pradėtai operacijai (skleidžiant prieš rinkimus šį bei tą apie vieną iš kandidatų į prezidentus). Nevykusiai tik parengtas. Gal.
    Ožurnalsitai šiuo atevju papuolė į tas girnas ir buvo sutraiškyti. Ir be naudos. Juk ta informacija ir taip daugeliui žmonių buvo žinoma. Na, jei tai buvo išpildymas tieisog draugiškos paslaugos, – tai ji nepavyko.
    Vienu žodžiu kol kas nemokame žmonėms paaiškinti kas puls, kada puls, kokiomis priemonėmis puls. Ir nenaudojant jokių pažymų.
    O žurnalistai, žinoma, turi turėti savo agentsi ir mums pranešti tai, ko mews nežinome, o turime žinoti.
    Bet šiuo atveju, nemalonumai teko visai be reikalo. Greičiausiai tiesiog tai buvo draugiška paslauga. Dar blogiau, jei čia viduje, tai va kažkas ėmė ir pasinaudojo visu tuo. To neturėtų būti. Turiu oemenyje daužymosi žemiau juosmens. Nes šiandien Lietuvoje reikia dirbti. O jau 23 metai visiškai nėra dirbama, – tik irzeliai. O juo pradėjo, toną uždavė, vadinamieji dešinieji, tuoj po 1990 m. kovo 11 d. (kai be darbas buvo dirbamas, o tai svarstoma ilgiausiai kokia žirgo uodega turi būti mūsų herbe, tai lakstoma iš salės irt t.t. ir pan.) Fui kaip jiems turėtų būti negražu.

  • Auksinis_kardas

    Dilema būtų, jei žurnalistė šiandien ir vėl pasielgtų taip pat. Bet taip padarytų nebent būdama visiška višta. O tai reiškia, kad yra ne tiek dilema, kiek švinktelėjusi padėtis, kurioje, laimei, išliko aukščiausia teisinės valstybės nustatyta prievolė paklusti įstatymui. Čia nėra kalbos apie kramtoškes „gal valstybės paslaptys prastai kvalifikuojamos“ – atskira yra šitokia kalba, čia yra netinkamas informacijos su grifu naudojimas. Jis išaiškintinas ir baustinas. „Mano mažytės paslapties“ teritorijai nėra vietos turimame teisinės valstybės ir nusikaltimo kontekste, tegalima atsisakyti teikti parodymus, ir išlikti nusikaltimo bendrininku.

    • briedis

      jūsų proteguojama teisinės valstybės samprata labai primena biblinį besotį Molochą.

      Ir svarbiausia, kad (spėju) arba neskaitėt Kafkos, arba nesupratot kuo prasikalto Jozefas.K.
      Pabandysiu jums paaiškinti štai tokiu pavyzdžiu:- štai tarkim koks nors bulvių prekeivis ima ir palygina bulvių kainas turguose, bei parduotuvėse. Labai greitai pamato, kad turguje yra dešimčia centų pigiau ir iš profesinio solidarumo apskelbia tai kitiems turgaus bulvių prekeiviams. Ir čia nei iš šio nei iš to staiga prieina vyrai juodais drabužiais, juodais akiniais , kyšteli pažymėjimą ir sako- „kaimieti- tu tik ką išdavei valstybės paslaptį“..

      • Auksinis_kardas

        Spėju, kad Kafką perskaičiau anksčiau už patį, ir labiausiai panašu, kad gerokai kitaip supratau kūrinio žinutę, nes minėjimas čia visai neatrodo tinkamas.

        Jei buvo dokumentas su grifu, o tas, kuriam jis patikėtas, net ir perėjęs darbo su įslaptintais dokumentais skaistyklą, skuba tokiu pasidalinti su viešinimo paslaugas teikiančiaisiais – jie turi atsiimti kas priklauso pagal galiojančius susitarimus. Teisinėje valstybėje atskaitos taškas yra susitarimai, o ne šešėliniai pasibruzdėjimai, skambučiai, intrigos, išsisukinėjimo menas. Tai labai patogiai supaprastina priimtino elgesio žemėlapius, ir būtent todėl yra praktikuojama bei puoselėjama. Nematau kodėl tamsta norite pamokyti – mūsų nuomonės gerokai skirtingos, savosios keisti neketinu, tad bambėjimas visiškai beprasmis.

        • briedis

          Jei laikytis grynai formalistinio požiūrio- tada taip- yra slaptumo žyma, privalomas ir atitinkamas reglamentas. Niekas dėl to ir nesiginčyja.
          Bet šiuo atveju žyma yra, tačiau nėra pačios slaptos informacijos. Turinys čia turi didelę reikšmę- žymą galima uždėti ir ant balto tuščio lapo, o tokią „pažymą“ nutekinęs asmuo formaliai irgi taptų pažeidėju.

          Mano galva tai būtų riebus absurdas, o ne preciziškas teisės normų laikymasis. Šia prasme ir minėjau nelaimėlį Jozefą K.