BNS-VSD dilema: laimi šūdžiai/-ės
Žinote yra visokių sindromų,kompleksų ir dilemų. Pavyzdžiui, Stokholmo sindromas, būdingas daugeliui mūsų politikų santykyje su
BNS-VSD dilema ne apie tokį pasirinkimąi (www.vitarian.sk nuotr.)
D.Grybauskaite, Edipo kompleksas, pastebimas kai kurių Lietuvos propagandistų rašliavose, kai jie bando demosntruoti savo meilę tai, kurią jie laiko savo mama ir įspirti įsivaizduojamam tėčiui, nors iš tiesų spardo į savo storus užpakalius.
Yra dar Dauno ir Žilibero sindromai, tačiau tai jau patologija. Tiesa, taip pat būdinga kai kuriems tipažams, vadinantiems save humoristais ar laidų vedėjais.
Yra ir tokia ežio dilema: norėdami sušilti ežiukai kaip ir turėtų glaustis vienas prie kito, tačiau spygliai neleidžia to padaryti. Tad ežiukai sušąla.
Ir aš pagalvojau, kad tai, kas vyksta pastaruoju metu, gali pagimdyti naują terminą. Aš jį įvardyčiau kaip BNS dilemą.
Jau tikriausiai supratote, kad aš čia apie tą (vis dar) slaptą VSD pažymą, nes istorija nesibaigia ir aistros nerimsta, nors jau susidaro įspūdis, kad yra didžiulis noras viską numarinti.
O bet tačiau kadangi net gerbiamas Rokiškis Rabinovičius pasamprotavo apie tai, kad galbūt tie BNS žurnalistai kvaili ir nieko nematė, o jeigu ir matė, ta nebuvo tai, ką jie matė, nes tai ką jie matė nebuvo slapta, o jei nebuvo slapta, tai nebuvo pažyma, o jei nebuvo pažyma, tai nieko ir nebuvo, todėl kvailiai yra žurnalistai.
Aš ten pas gerbiamą Rokiškį pakomentavau, ką aš apie tai galvoju, tačiau šį kartą noriu kalbėti ne apie tai, ar slapta, ar ne slapta, kas nutekino ir kodėl nutekino. Turiu įtarimą, kad tai niekada ir nepaaiškės ir kad visi liks ne prie ko, kaip ir „Snoro“ atveju. Tik gal kaip ir „Snoro“ atveju visi draugiškai iš savo kišenių susimokėsime už tai, kad Lietuvos Dalia yra mūsų prezidentė (nes, tikiuosi, kad BNS pasinaudos EŽTT sprendimu Latvijos byloje).
Bet man šiandien štai kokia mintis kilo: nepaisant to, kad su BNS susiję geriausi mano gyvenimo metai ir geriausia patirtis ir nepaisant to, kad vis dar žinau, kad BNS yra geriausia, ką Lietuvos žiniasklaida ever galėjo turėti ir vis dar turi, šiandien labiausia nenorėčiau būti tos BNS žurnalistės, kuri parašė failą apie VSD pažymą, vietoje.
Kodėl? Ogi todėl, kad ta žurnalistė šiandien turi spręsti BNS-VSD dilemą. Dilemą, kurioje konfrontuoja profesinė darbo etika, vertybės ir taisyklės iš vienos pusės ir žmogaus, Lietuvos piliečio, kuriam rūpi, kas vyksta valstybėje, kurioje ji gyvena, iš kitos.
Ta BNS žurnalistė, priešingai nei dauguma kitų propagandistų, konservatorių ar Grybauskaitės klapčiukų, žino, kas jai nutekino VSD pažymą, skirtą Lietuvos Dalios rinkimų kampanijai. Šiandien ta žurnalistė jau galbūt net supranta, kad toje pažymoje nieko slapto nėra ir kad ji nutekinta buvo tik todėl, kad toks buvo planas. Ta žurnalistė šiandien jau tikriausiai supranta, kad ja buvo paprasčiausiai pasinaudota.
Tuo pat metu ji šiandien yra tikriausiai vienintelė, kuri, išskyrus tuos, kurie sumanė visą šį žaidimą, jį organizavo ir iki šiol atlieka savo vaidmenis (kaip, pavyzdžiui MMelnikaitės vaidmenį pasirinkusi D.Ulbinaitė), galėtų pasakyti, kas iš visų šiandien garsiai kalbančių meluoja ir kuri institucija tą melą gimdo. Ar tai yra prezidentūra ir Lietuvos Dalia, ar tai yra VSD ir G.Grina, o gal tai yra Vyriausybė ir A.Butkevičius, Seimas ir Lietuvos Loreta?
Sutikite, žinoti tai ir matyti, kaip kažkas iš aukščiausias pareigas užimančių politikų viešai ir įžūliai meluoja, yra sunku. Sunku kaip piliečiui, nes tai juk tavo valstybė ir tie žmonės atstovauja tau. Jie dalyvaus rinkimuose, jie dalys pažadus, rūpinsis pensininkais, energetine nepriklausomybe, demokratija Rytų šalyse. Klausysi jų ir žinosi, kad jie melagiai. Kad negali pasitikėti nė vienu jų žodžiu. Kad kažkuris iš jų yra tiesiog šūdžius/-ė, vardan savo asmeninių interesų aukojantis visą valstybę su svarbiausiomis jų institucijomis. Koks jausmas, kaip galvojate? Tikriausiai panašus, kaip žinant, kad L.Graužinienė yra Lietuvos Respuųblikos Seimo pirmininkė, kad N.Venckienė yra Lietuvos Respublikos teisėja, P.Gražulis ir M.Adomėnas – Lietuvos Respublikos Seimo nariai, o A.Matonis Lietuvos Respublikos visuomeninės televizijos naujienų tarnybos vadovas.
Tačiau ką daryti, kai be to, kad esi pilietis, dar esi ir žuranlistas? Kap pilietis, galėtum ir turėtum tam šūdžiui/’-ei viešai į aksi išrėžti, kas jis/-i iš tiesų yra, bet jei esi tikras ne matoninis-bačiulinis žurnalistas, kuris neparsidavinėja už ordinus ir nešoka girtas ant stalų, negali. Nes neleidžia profesinė etika ir vertybės, kuriomis vadovaujiesi savo darbe.
Pasakydamas šūdžiui/-ei, kas jis/-i yra iš tiesų, pasakydams viešai, kad žinai, kas viską suorganizavo ir kas tavimi pasinaudojo, pasielgsi teisingai kaip pilietis, bet kartu pasielgsi neetikai kaip žurnalistas. Išduodamas šaltinį, kuris nutekino tą VSD rašliavą skirtą papiarinti Lietuvos Dalią, galbūt būsi teisus ta prasme, kad pasiųsi žinią visiems šūdžiams/-ėms, kad jie negali taip elgtis, tačiau tuo pat metu susinaikinsi kaip žurnalistas, nes kartu pasiųsi žinią visiems savo potencialiems šaltiniams, kad tu nesilaikai pagrindinės profesinės etikos taisyklės ir gali savo šaltinį išduoti. O jeigu žurnalistika yra tai, kam tu paskyrei didžiąją dalį savo sąmoningo gyvenimo, jei tiki tuo, ką darai ir nelabai daugiau ką moki?
Norėtumėt atsidurti tokioje situacijoje? Aš nuoširdžiai sakau, kad ne. Nes nežinočiau, kaip pasielgti.
Ar aukoti viską, ką darai ir kuo tiki, tam, kad viešai pasakytum, kas yra tas šūdžius/-ė? Su rizika, kad tas šūdžius/-ė galų gale nenukentės ir toliau plaus visiems smegenis? Ar tylėti, kad galėtum dirbti toliau, bet su rizika, kad tau teks susitikti su tuo šūdžium/-e akis į akį ir vėl klausyti jo/-s kabinamų makaronų ir kad tave vėl gali pakišti, nes jau kartą pakišo ir liko švarus?
Ką pasirinktumėte?
Aš nežinau.
Ir todėl manau, kad tas pasirnkimas vertas pavadinimo. Ir tas pavadinimas yra BNS-VSD dilema.
Ji neisšprendžiama, o laimi šūdžiai/-ės. deja.
(4 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
