Artūras Račas

Jei daugeliu aspektu D.Kreivio istorija – ypač pastarosiomis dienomis – galėjo sukelti nebent liūdną šypseną, tai šiandien jau nebejuokinga.

Šypsotis, bent jau man asmeniškai visai nebesinori perskaičius šiandieninį „Lietuvos rytą“ ir ten esančią istoriją apie tai, kaip Ž.Plytnikas D.Kreivį sekė.

Ar ši istorija teisinga, ar ne diskutuoti nesiimu, nors pats, vaikščiodamas po Vilnių, esu girdėjęs kelias šiek tiek skirtingas tos pačios istorijos versijas su skirtingomis veiksmo vietomis ir kitais veikiančiaisias asmenimis. Bet ne veltui tikriausiai sakoma: kiek pasakotojų, tiek ir istorijų.

Ir problema visa ne veikiantys asmenys, veiksmo vieta šios istorijos tikrumas.

Man didžiausią nerimą kelia istorioje minimi „patikimi šaltiniai“.

Skaičiau du kartus ir, remdamasis jau pakankamai ilga asmenine patirtimi ir savo kukliais gebėjimais analizuoti tekstą, drįsčiau teigti, kad tie patikimi šaltiniai sėdi (arba sėdėjo) Specialiųjų tyrimų tarnyboje.

Ir man kyla natūralus klausimas: kodėl STT tai daro? Kodėl viešai atskleidžia operatyvinę informaciją ir daro tai selektyviai, tai yra pateikdama tik menką tos operatyvinės informacijos dalį (aš neabejoju, kad žurnalistas tikrai nebūtų nutylėjęs kitų pavardžių, jei STT būtų jas nurodžiusi kartu su Ž.Plytniko ir D.Kreivio pavardėmis).

Galite paklausti, iš kur aš žinau, kad būta ir kitų pavardžių? Tai – vieša informacija.

Taip pat viešai žinoma, kad dėl visų tų pavardžių dar lapkričio mėnesį D.Kreivio patarimu Ž.Plytnikas kreipėsi į STT.

Ž.Pacevičius tai taip pat viešai tai patvirtino.

 Taigi, jei iš viso buvo mažiausiai penki, teoriškai galima daryti prielaidą, kad, be D.Kreivio, yra dar mažiausiai keturi.

Kas tie keturi ir kodėl „patikimi šaltiniai“ apie tuos keturis net neužsimena?

Atsakymų į pirmą klausimą galima bandyti ieškoti tame pačiame tekste esančiuose D.Kreivio atsakymuose į žurnalisto klausimus. Aš, pavyzdžiui, ten randu užuominų apie dar du, o naudodamasis turima informacija, galėčiau paspėlioti ir dėl trečio.

O kas ketvirtas?

Toks svarbus, kad  jo bijo ir apie nepasakoja nei STT, nei D.Kreivys?

Nepagalvokite, A.Kubiliaus aš neįtariu. Bet tas ketvirtasis turėtų būti tikrai svarbus, įtakingas ir žinomas. Aš tokių žinau ne tiek jau ir daug, būtų galima bandyti pirštais išskaičiuoti…

Gal būtent to ketvirtojo užsakymus ir vykdo Ž.Pacevičiaus pavaldiniai, nuleisdami tikrą ar ne visai tikrą informaciją žiniasklaidai. Juk jie puikiai žino, kad patikrinti tos informacijos nėra kaip… Ir taip pat puikiai supranta, kad informacija yra „deganti“, kaip sakoma.

Kaip šachmatuose – paaukoji rikį ir pėstininką, bet išsaugai valdovę.

Bet visa tai – tik mano fantazijos vaisius. Nes aš neturiu „patikimų šaltinių“, kurie mano versijas patvirtintų ar paneigtų. O „patikimų šaltinių“ aš neturiu todėl, kad esu neįdomus, nes neturiu žiniasklaidos priemonės, kurioje savo fantazijas, versijas ir tikras ar ne visai tikras istorijas galėčiau papasakoti milijonui žmonių.  

Todėl galiu tik fantazuoti.

Šioje vietoje noriu pasakyti, kad neturiu jokių priekaištų nei žurnalistui, parašiusiam apie D.Kreivį ir Ž.Plytniką, nei „Lietuvos rytui“ tą rašinį paskelbusiam. Gal net priešingai – galėčiau tik pavydėti sugebėjimo prašnekinti STT agentus.

 Problema yra ne rašymas, o STT agentų šnekėjimas.

Ir negaliu susilaikyti neprisiminęs garsiosios M.Laurinkaus pažymos apie nacionalinį saugumą ar jo įpėdinio A.Pociaus naktinių pokalbių su žurnalistais tiriant V.Pociūno nužudymą… Ir tie nelemti CŽV kalėjimai kažkodėl lenda į galvą, ir tie niekur neapskaitomi pinigai VSD stalčiuose bei lagaminėliuose vežami į Baltarusiją. O dar „Alitos“ privatizavimas, LISCO, pagaliau – visai nesena ir labai įdomi S.Skrinsko istorija (beje, šių metų sausio 12 S.Skrinskas vis dėlto pradėjo vadovauti Kelių direkcijai).

Trukt už vadžių ir vėl viskas pradžių?

O paskui vėl visi stebėsis, kodėl kapojamos galvos…

Aš tai sakyčiau, kad tokias galvas reikėtų ne tik nukirsti, bet ir panaudoti šaltienai.

Gal tada dingtų noras tuos žaidimėlius žaisti.

(5 balsų, vidurkis: 4,20 iš 5)

Loading...