Artūras Račas

balsas.lt

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė „Buržujaus rašinėliuose“ aptaria baigiančios darbą Vyriausybės veiklą:

Prieš krizę, kaip ir krizės metu, kaip ir po krizės vyksta pozicijos-opozicijos “dvikova” ir išbandymai mūšiu, todėl naivu tikėtis,kad opozicija nebandys inicijuoti visokių dalykų pozicijai iš vėžių išmušti, o tik sėdės ir “atsakingai dūsaus”. Visgi, kad ir kaip stengėsi ir kad ir kokia paskutiniu metu trapi ar net neegzistuojanti  buvo koalicijos dauguma Seime, šiai Vyriausybei Seimo opozicija neprišaudė nei lengvatų dešroms, nei dar kokių vėjų po pusmilijardį litų, nors iniciatyvų ir bandymų buvo per akis. Todėl, mano nuomone, tai yra tam tikros politinės laikysenos klausimas. Žinoma, ironiška, kad konservatoriai su libsąjūdžiu, bandydami įspirti anai Vyriausybei visokiais “gėriais”, stipriai įsispyrė ir sau, kai tuo tarpu sėkmingai atmušdami dabartinės opozicijos atakas rizikuoja perduoti švarų lauką be pakastų minų. Bet kas sakė, kad gyvenimas nėra ironiškas?

Aš nedrįstu teigti, kad bet kokia kita Vyriausybė būtų dariusi tą patį – drįsčiau teigti, tik kad bet kokia Vyriausybė būtų turėjusi daryti tą patį. Tikiuosi, kad todėl opozicija niekada realiai net nebandė pakeisti esamą Vyriausybę – barškėjo kažką ir tiek, puikiai suvokdama sėdėjimo krūmuose naudą reitingams. Bet buvo ir tebėra Europoje nevienas pavyzdys, kur lyg ir aišku, ką reikia daryti, bet nedaroma, nes veikia vidinis “politinis” rankinis stabdis – nepopuliaru. Tokiais atvejais laiko tempimas ir politinės konvulsijos galiausiai virsta milžiniškais nuostoliais visuomenei.  Negaliu guldyti galvos, kad kitam Vyriausybės vadovui pagunda patempti laiką – o gal išsisuksim – nebūtų kilusi ar kad jis nebūtų nuvargęs. Nėra lengva būti deadman’u,  kai reikia kartoti tą patį kelis metus ir iš pradžių atrodo, kad tos pastangos visiškai neapsimoka, nes niekas nesitaiso ir visi tau priekaištauja, kad darai nesąmones.  Todėl ir nesupaprastinčiau taip situacijos, kad ir meška būtų tą patį padariusi. Būtų turėjusi. Bet ar būtų padariusi – to nežinau.

Sakydama “tą patį” turiu mintyje nebūtinai tą pačią komplektaciją sprendimų. Nedrįstu ginčytis, kad kai kurie sprendimai nebuvo būtini, o kai kurie sprendimai, liečiantys tam tikras mentalines “šventas karves”-ir ne vien konservatorių, buvo galiausiai priimti ir priimti vėliau, nei galėjo. Dėl mokesčių pokyčių galime ginčytis ilgai, nors pritariu, kad daugelio keitimų galima buvo ir nesiūlyti ir ne tik kai kurių didinimų, bet ir pvz. pajamų mokesčio  mažinimo (kas jį atsimena buvus, kaži???) . Sutinku, kad radikaliai keičiantis pačiai ekonominei aplinkai dar ir reguliavimo pokyčiai sukėlė nemažai streso, kuris, nors dalis skubių sprendimų buvo atšaukta ar pakeista, o mokesčių aplinka pastaruosius trejus metus išliko stabili, tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų… Visgi apskritai be mokesčių didinimo tikrai nebūtume išsivertę – neišsivertė be jo nė viena šalis, įskaitant ir gudriuosius estus, kurių gebėjimas sprendimus priimti laiku lėmė, kad sprendimai buvo nuosaikūs, nors irgi nemalonūs. Sutinku, kad pačioje pradžioje galima buvo apsiriboti netiesioginių mokesčių (PVM ir akcizo) didinimu, kantriai klausant postringavimus tų, kurie nesupranta, kuo skiriasi valiutų vadyba nuo plaukiojančio valiutos kurso, ypač globalios finansų krizės ir kapitalo bėgimo sąlygomis, ir bandant paaiškinti, kad ne dėl PVMo kielbasa i proszki Lenkijoje kaštuoja pigiau ir kad ji būtų kaštavus pigiau, net jeigu Lietuvoje PVMo išvis nebūtų.

Dėl NT ir TP mokesčių – tai aš ir esu tas  Vyriausybės narys, kuris anot blogo savininko, populistiškai už tai pasisako. Ne už tą keistumą milijonieriams, kurį turime, o už visuotinį, žinoma, ne tiesmukąja prasme. Ir net kai narys nebūsiu, vistiek pasisakysiu :) nes pasisakau “ekonomiškai” – tai iš tiesų mažai kenksmingi augimui mokesčiai, o TP mokestis, turint mintyje, kad automobiliai Lietuvoje yra grynas importas – dar ir einamajai sąskaitai gelbėja. Faktas, kad turtas, koks jis bebūtų, reikalauja tam tikros infrastruktūros ir viešųjų paslaugų: automobiliai – kelių, nekilnojamasis turtas – visa ko, įskaitant gaisrinę ir policiją, o finansuoti šias paslaugas galima tik iš mokesčių, vienų ar kitų, todėl nesutinku su pastebėjimais, kad tokie mokesčiai kažkokiu būdu nemoralūs nes nežinia už ką.  Ir, I hate to say this, bet šalyje su šlubuojančia mokesčių mokėjimo morale tokie mokesčiai yra ir produktyvesni už kitus mokesčius, nes juos “pakavoti” daug sunkiau. Bet jau seniai susitaikiau su tuo, kad bus pakankamai manančių, kad tai nesąmonė, nes mokesčiai turi pasigaminti kažkaip patys iš savęs ir iš jų mažinimo, o  apskritai geriausias mokestis yra tas, kurio niekam mokėti nereikia:) Apskritai didžiausia bėda yra ta, kad, kokie laisvarinkiški bebūtume mokesčių klausimu, kai kalba pasisuka į viešųjų paslaugų apimtis, paaiškėja, kad nesame pasirengę jų atsisakyti, nes pasirodo, kad “valstybė privalo” ir tą, ir aną, nors valstybėse su panašiu perskirstymo lygiu kai kurių sričių biudžetas apskritai nefinansuoja. Lietuvoje gi nuolat ginčijamės, ko “valstybė nemyli” ir kas jai “podukros vietoje”.

Ir visgi manau, kad šitai Vyriausybei pavyko šį bei tą nuveikti ekonomikoje, ko kita Vyriausybė tikrai nebūtų veikusi. Kad ir lankyti investuotojus, pristatant jiems veiklos Lietuvoje privalumus. Kad ir skaidrinant valstybės valdomų įmonių veiklą – antai pamačiusi tarp komentatorių sveiko proto kolegą, negaliu nepaminėti, kad vien už Lietuvos paštą galima būtų nukalti jam paminklą ne rankų darbo.

Buržujaus rašinėliai 

… Taip, jau esu sakęs ir šen ir ten, tad visai nesunku dar kartą tai pasakyti: I.Šimonytė yra geriausia iš visų iki šiol Lietuvoje buvusių finansų ministrų.

Nepaisant to, ji nebuvo ta ta finansų ministrė toje Vyriausybėje, kurią aš pavadinčiau geriausia. Nes ji nebuvo geriausia, nors potencialiai galbūt galėjo.

(2 balsų, vidurkis: 3,50 iš 5)

Loading...