Citata #372 G.Aleknonis apie J.Marcinkevičių

… poetas nekartojo šiandien tokios madingos, pasiteisinimo užkeikimu tapusios frazės „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Nes puikiai žinojo, kada ir kam dirbo.

Kiek duodi – tiek tavęs ir lieka.

Tai kas gi tu – ar kūnas, ar dvasia,

Gyvenime, saldžioji mūsų liepa?

bernardinai.lt

(4 balsų, vidurkis: 4.25 iš 5)
Loading...
  • sataniuga

    Nebesužydus mūsų akyse

  • NiekurNeiva

    Poetai būna mėgiami, mylimi, …, visų valdžių apdovanojami, …, tiesiog pastabūs jaučiantys žmonės,…

    „Žmogus, kuris norėjo būti visiems geras…“, – kaip apibūdino V.L.

    • noname

      Rizikuoju būti išbartas, tačiau manau, kad tamsta esi dundukas.

  • curry

    „Kad žmogus ir visuomenė būtų laisvi, reikia nuolatinio rūpesčio“

    • romas

      Jei tai citata, būtų gerai parašyti kas pasakė ir nurodyti šaltinį

    • curry

      Nejaugi taip sunku ssuprasti iš kontekso?

      • romas

        Nejaugi taip sunku parašyti? Įdomu ir kokiame kontekste pasakyta ar parašyta.

  • Regis

    .. atrodo toks pats žmogus, tokios pat dvi rankos, dvi kojos, galva. Bet iš kur ta jėga laikanti lietuvišką žodį, lietuvišką dvasią, lietuvių tautą, Lietuvą. Laikanti ir neleidžianti ištampyti po gabaliuką, išgraibstyti ar sunaikinti..

    .. nors, gerai pagalvojus, dzin man tos jėgos. Nes aš pats sau jėga, laikanti savo žodį, savo dvasią ir visą kitą..

    p.s. dvigubai liūdniau, kada atsisveikini su kažkuo kurį nėra kam pakeisti. Bent pabandyti pakeisti..

  • nesvarbu

    Gražiai palaidoti, tai lietuviai moka labai gerai. Kad taip ir kitus darbus nudirbti mes gebėtume…

  • J. naivusis

    Neįprasta matyti greta einančius Laurinkų ir Medalinską. Bet gražu.

  • vazedo

    Marcinkevičius idealiai atitiko okupuotoje Lietuvoje gyvenusių piliečių savo tapatybės leistiną(kartais naivoką) ilgesį – daugiausia prarastos nesovietizuoto kaimo būties, kalbos. Piliečių, iš kurių buvo atimtas Aistis, Mackus, Miškinis, Nagys. Literatūriškai, formos prasme, galbūt ši poezija ir buvo žingsnis atgal nuo to kas pasiekta pirmojoje Respublikoje ar net Žemininkų.
    Bet žmogus padarė daug ir vertas pagarbos.

  • austras

    Gerbiamas Artūrai, skubu pranešti, kad mūsų mylimas premjeras apsilankęs knygų mugėje pirko gerbiamo Užkalnio knygą, apie ką tuojau suinformavo jį filmavusioms televizijoms. Ir šiuo atveju Užkalnį perspjauti išeitų tik parašius knygą bei kitoje knygų mugėje ją pristačius. Tik bijau, kad premjeras Jūsų knygos nepirktų. Mat jo ir Užkalnio politiniai idealai maždaug tie patys… O Jūs vis parašot apie socialinės politikos laidotuves ir t.t.

    • mielas Austrai, nuliūdinsiu tamstą – artimiausiu metu grafomanija užsiimti neplanuoju, todėl tamstos minimo mesijo perspjauti man niekaip neišeis.

    • Fredis*

      Austrai, ar galėtum įvardinti savo idealus? Kiek žinau esi pilna gerkle dainuojantis socialitas, tai galiu Tau priminti Prancūzijos didžiosios revoliucijos šūkį: „Liberte, fraternite, egalite“ („Laisvė, brolybė, lygybė“). Ar blogai, kad premjeras perka knygas, kurios persmelktos Laisvės idėjos? Ir gal nesiūlyk „Gerbiamam Artūrui“ rašyti knygų, o parašyk ką nors pats visas Prancūzijos revoliucijos šūkio sudedamąsias dalis apjungdamas į vieną vientisą Idėją.

      • austras

        Fredi, Tu jau nepyk, bet nusišneki vis dažniau ir dažniau. Vienam komentare bandai sujungti nesujungiamus reiškinius. Tarytum Užkalnio idealai Reiganas ir Tečer turėtų ką nors bendro su lygybe.Iškart po vieno sakinio apie Prancūzijos revoliuciją čia pat bandai kalbėti apie užkalniškai suvoktą laisvę ir tą laisvę vartojantį Kubilių. Kas bendro?

        • Valentinas

          Deja Austrai, pasiklydęs ideologijose esi tu. Reiganas ir Tečer yra patys tikriausi Prancūzijos revoliucijos idealų įgyvendintojai. Socialistai – jų prievartautojai.

          • austras

            Valentinai, na jau tikrai nesitikėjau šitokio analfabetizmo iš Jūsų. Prancūzijos revoliucija, gerbiamasis, baigėsi jakobinais :) Gal dar ir jakobinus priskirsite Reigano ir Tečer draugams :)))

          • austras

            In a way, therefore, the revolutionary forces that disturbed France in the summer of 1789 were coincidental: the coming together at a particular time of people protesting their economic plight and people seeking fundamental governmental reform. As many critics have asserted, it was the weight of the urban crowds and the direction of the reform-minded bourgeoisie that gave the French Revolution its force. At no time was the importance of the sans-culottes more obvious than in the years 1792 and 1793, in that extended moment of transition from constitutional monarchy to republican government. According to the eminent French historian Albert Soboul, the sans-culottes were representative of popular democracy. They disdained the aristocrats and viewed with contempt the airs and manners of the rich and well-born. In a public display without precedent in Paris, they strolled the fashionable boulevards where before would have been seen only the knee-breechered gentleman with gold-headed walking stick and fair-headed companion in hand.

            As the Revolution became more popular in support, it also became more intolerant; this dual situation occurring in the years 1793 and 1794, when the Jacobin faction, that most closely identified with the people of Paris and with democracy, was supreme. (The Jacobins were named after their meeting place in a monastery in the rue St. Jacob.) In June 1793 the Jacobins effectively removed their political opposition and proclaimed a „republic one and indivisible,“ in which legislative power would be predominant. The ascendancy of the legislative assembly had begun earlier and had reached an important stage in April 1793, when the Committee of Public Safety was established. This twelve-man group was, as its title suggests, responsible for the well- being of the state. But by the summer of 1793, when the Jacobins had reorganized the Committee and effectively controlled the government, the revolutionaries were exhibiting a political ruthlessness unlike any seen before. As they set out to eliminate their enemies, they seemed to follow the cynical imperative coined at the time: „Be my friend, or I will kill you.“

            It was during the Reign of Terror, 1793-1794, that revolutionary tribunals meted out hasty justice. Opponents of the regime, revolutionaries themselves, fell beneath the blade of the guillotine. This was the awful period in which „the Revolution devoured its own.“ Some eleven thousand individuals died as enemies of the state, and their deaths added up to a new, horrendous activity of modern Western civilization: institutionalized violence, the harsh elimination of political opposition by the state. Later, Stalinist Russia and Nazi Germany would cause the figures of the French Revolution to seem small. Unfortunately, the mass age would also mean mass annihilation.

            The Terror was spent by the summer of 1794, when reaction against it set in. The end was reached at the moment the individual most frequently identified with the harshness of revolutionary retribution, Maximilien Robespierre (1758-1794), was himself beheaded on July 28, 1794. It is important to note that Robespierre came closest to being the revolutionary „hero.“ A lawyer and one of the first declared republicans, Robespierre was a man of determination, anxious to see the Revolution realized according to his lights. Many say that Robespierre was Rousseau’s translator, taking the philosopher’s ideas on equality and civil government and making them public policy. Yet Robespierre’s political behavior was far from democratic. Elected to the Committee of Public Safety in July 1793, he soon came to dominate that group, hence dominate the revolutionary government. He exhibited himself as a ruthless individual, incorruptible, dictatorial, impersonal, and determined to sweep away all who opposed the Revolution. He urged the war on against the monarchical powers of France, and he encouraged the Reign of Terror. He was feared and unloved. He was the image of the modern revolutionary whose profession and passion are political.

            But for all this, Robespierre was not of the heroic dimensions of a George Washington or a V. I. Lenin. The French Revolution did not support such a person. It almost seemed as if individuals followed the Revolution, did not lead it. Some French historians of a romantic bent have insisted that the real hero of the revolutionary decade was the French people, a collectivity then acting with one mind, feeling with one heart.

            Certainly, the French Revolution had a quality of spontaneity, of accident, that later revolutions would not have. There was no clearly defined revolutionary party or conspiratorial group that initially plotted the Revolution, and the contending factions that followed after the Revolution had occurred never gained a firm grip on the nation’s imagination or its institutions. The Jacobins came closest, but their unchallenged period of rule was limited, lasting only a year.

            It must be remembered that the French Revolution was the first major social revolution, of far greater dimensions and of deeper purpose than the American Revolution that had preceded it. Only the Russian Revolution of November 1917, the one that ushered in modern Communism, would rival in world importance what occurred in France between 1789 and 1799. Underlying this extended dramatic development was the new belief that revolution was the most effective means to achieve political and, consequently, social change. Not reform from within, but overthrow from without appeared to be the new law of political physics.

            http://www.britannia.com/history/euro/1/2_2.html

          • Valentinas

            Tam tikra prasme Prancūzijos revoliucija dar nesibaigė. O Jakobinų ideologija manau yra artima reiganizmui ir tečerizmui (atmetus teroro eksesus žinoma).

          • austras

            Valentinai, „jakobinų ideologija“, jei Jums labai įdomu nuo pat pradžių rėmėsi teroru… Tik tas teroras palaipsniui plėtėsi vis labiau :)

          • Valentinas

            Ideologija yra :laisvė lygybė brolybė. Teroras – įgyvendinimo priemonė.

          • austras

            Štai vienas iš Jakobinų lyderių, Maratas „laisvę“ suprato gerokai kitaip, nei ponia Tečer :))))

            In September 1789, Marat began his own paper, which was at first called Moniteur patriote („Patriotic Watch“), changed four days later to Publiciste parisien, and then finally L’Ami du peuple („The Friend of the People“). From this position, he expressed suspicion of those in power, and dubbed them „enemies of the people“. Although Marat never joined a specific faction during the Revolution, he condemned several sides in his L’Ami du peuple, and reported their alleged disloyalties (until he was proven wrong or they were proven guilty).

            Marat often attacked the most influential and powerful groups in Paris, including the Corps Municipal, the Constituent Assembly, the ministers, and the Cour du Châtelet. In January 1790, he moved to the radical Cordeliers section, the Club des Cordeliers, then under the leadership of the lawyer Danton, was nearly arrested for his aggressive campaign against the marquis de La Fayette, and was forced to flee to London, where he wrote his Dénonciation contre Necker („Denunciation of Jacques Necker“), an attack on Louis XVI’s popular Finance Minister. In May, he returned to Paris to continue the publication of L’Ami du peuple, and attacked many of France’s most powerful citizens. Fearing reprisal, Marat went into hiding in the Paris sewers, where he almost certainly aggravated a debilitating chronic skin disease (dermatitis herpetiformis).[6]

            During this period, Marat made regular attacks on the more conservative revolutionary leaders. In a pamphlet from 26 July 1790, entitled „C’en est fait de nous“ („We’re done for!“), he wrote:

            “ Five or six hundred heads would have guaranteed your freedom and happiness but a false humanity has restrained your arms and stopped your blows. If you don’t strike now, millions of your brothers will die, your enemies will triumph and your blood will flood the streets. They’ll slit your throats without mercy and disembowel your wives. And their bloody hands will rip out your children’s entrails to erase your love of liberty forever. ”

            http://en.wikipedia.org/wiki/Jean-Paul_Marat

          • austras

            Valentinai, Jūs įsivaizduojate, kad britų torių partijos lyderis pasiūlytų savo politinėje programoje atlaisvinti kelis šimtus įtakingiausių Didžiosios Britanijos veikėjų galvų? Ir kad nuo to, torių partijos lyderio nuomone, pasaulis pasidarytų šviesesnis? :)) Jūs žavite savo naivumu :)

          • Valentinas

            Revoliucijos įkarštyje yra yprasta laisvinti galvas. Kiek pamenu, Kromvelis atlaisvino Karolio pirmojo galvą kiek anksčiau. :)

          • austras

            Toks svarbus konservatizmo ir torių lyderis Edmundas Berkas, vienas iš torių partijos teoretikų savu laiku parašė „Apmąstymus apie Prancūzų revoliuciją“. Jis lygino 1688 ir 1789 metus. paskaitykime:

            In the Reflections, Burke argued that the French Revolution would end disastrously, because its abstract foundations, purportedly rational, ignored the complexities of human nature and society. Further, he focused on the practicality of solutions instead of the metaphysics, writing ‘What is the use of discussing a man’s abstract right to food or to medicine? The question is upon the method of procuring and administering them. In this deliberation I shall always advise to call in the aid of the farmer and the physician, rather than the professor.“[1] Following St. Augustine and Cicero, he believed in „human heart“-based government. Nevertheless, he was contemptuous and afraid of the Enlightenment, led by intellectuals such as Rousseau, Voltaire, and Turgot, who disbelieved in Divine Moral Order and Original Sin, saying that society should be handled like a living organism, that people and society are limitlessly complicated, thus, leading him to conflict with Thomas Hobbes’s assertion that politics might be reducible to a deductive system akin to mathematics.

            As a Protestant and Whig, he expressly repudiated the belief in divinely-appointed monarchic authority and the idea that a people have no right to depose an oppressive government; however, he advocated central roles for private property, tradition, and ‘prejudice’ (adherence to values regardless of their rational basis) to give citizens a stake in their nation’s social order. He argued for gradual, constitutional reform, not revolution (in every case except the most qualified case), emphasizing that a political doctrine founded upon abstractions such as liberty and the rights of man could be easily abused to justify tyranny. He saw inherited rights, restated in England from the Magna Carta to the Declaration of Right, as firm and concrete providing continuity (like tradition, ‘prejudice,’ inheritable private property,) by contrast enforcement of ‘speculative’ abstract rights might waver and be subject to change based on currents of politics. Instead, he called for the constitutional enactment of specific, concrete rights and liberties as protection against governmental oppression.

            In the phrase, „[prejudice] renders a man’s virtue his habit,“ he defends people’s cherished, but untaught, irrational prejudices (the greater it behooved them, the more they cherished it). Because a person’s moral estimation is limited, people are better off drawing from the „general bank and capital of nations and of ages“ than from their own intellects.[2]

            He predicted that the Revolution’s concomitant disorder would make the army „mutinous and full of faction,“ and then a „popular general,“ commanding the soldiery’s allegiance, would become „master of your assembly, the master of your whole republic.“[3] Though he may have been thinking of Lafayette, Napoleon fulfilled this prophecy on the 18th Brumaire, two years after Burke’s death.

            http://en.wikipedia.org/wiki/Reflections_on_the_Revolution_in_France

          • austras

            Beje, šiandien Berką pristato ne tik kaip konservatizmo, bet ir kaip klasikinio liberalizmo teoretiką :)

            Edmund Burke PC (12 January 1729 – 9 July 1797) was an Anglo-Irish statesman, author, orator, political theorist, and philosopher who, after moving to England, served for many years in the House of Commons of Great Britain as a member of the Whig party. He is mainly remembered for his support of the cause of the American Revolutionaries, and for his later opposition to the French Revolution. The latter led to his becoming the leading figure within the conservative faction of the Whig party, which he dubbed the „Old Whigs“, in opposition to the pro-French-Revolution „New Whigs“, led by Charles James Fox. Burke was praised by both conservatives and liberals in the 19th century. Since the 20th century, he has generally been viewed as the philosophical founder of modern conservatism,as well as a representative of classical liberalism.

            http://en.wikipedia.org/wiki/Edmund_Burke

          • Valentinas

            Aš jau pasimečiau apie ką mes diskutuojame. Ką tu man įrodinėji?

          • austras

            Beje, Berko „Apmąstymai apie Prancūzų revoliuciją“ yra vienas svarbiausių veikalų iį tų, kurie formavo konservatizmo ideologiją per pastaruosius 200 metų. Torių partijos lyderė Tečer, turėjo apie tai žinoti :)

          • austras

            Aš sakau aiškiai – Tečer neokonservatzimas neturėjo nieko bendra su Prancūzų revoliucija. Jokia prasme. Nes suvokimas kas yra „laisvė“ Prancūzų revoliucijos metu ir suvokimas kas yra „laisvė“ neokonservatizmo ideologijos klestėjimo metu buvo visiškai skirtingas. Sąvokos kartais tapačios, tačiau jų turinys – visiškai kitoks.

          • Valentinas

            O kaip tada paaiškintum Prancūzijos paramą JAV nepriklausomybės karų metu?

          • austras

            Berkas priklausė konservatyviai vigų partijos atšakai. Bet būtent jo veikalas apie Prancūzų revoliuciją susistemino konservatizmo ideologiją :)

          • austras

            Valentinai, JAV rėmė absoliutinė monarchija su karaliumi Liudviku. Ir rėmė JAV iš nemeilės Britanijai bei baimės dėl Luizianai daromo Britų kolonijų spaudimo.Bbonapartas Luizianą paskui atidavė JAV :) Pernelyg buvo užsiėmęs karais Europoje.

          • Valentinas

            aš turėjau galvoje abi šalis vienijančią laisvės sampratą įkūnytą laisvės statuloje, kurią Pranzūzija padovanojo JAV.

          • austras

            Na kaip čia pasakius, galime kalbėti apie „laisvę“, bet visi į tą žodį sudeda vis kitokią prasmę :) o jeigu apie paminklus – paminklas carui Aleksandrui I Helsinkyje (esantis) ir Vilniuje (tarkim esantis) reikštų visiškai skirtingus dalykus. Viskas priklauso nuo istorinio konteksto, įvykių, kurie lydi tas sąvokas ar paminklus. deklaruoti „laisvę“ buvo madinga ir 1789 ir 1981. Tik matome nepalyginamą kontekstą. Nepalyginamai pakito pats sąvokos turinys.

          • Valentinas

            O tai ką tavo nuomone švenčia prancūzai per Bastilijos paėmimo dieną? Garbina terorą?
            Ir dar, kas tavo nuomone svarbiau ideologiniame diskurse:
            ar realūs įvykiai
            ar per ilgą laikotarpį susiformavę ideologiniai konstruktai, stereotipai, klišės? Ar svarbu, kad prieš 100 metų torių ir jakobinų laisvės suvokimas buvo kitoks, kai čia ir dabar šių sąvokų turinys yra stipriai suartėjęs. T.y. tai,ką mes laikome Prancūzijos revoliucijos idealais ir tai ką mes laikome reiganizmo idealais nebėra taip nutolę kaip buvo anksčiau.

          • austras

            Valentinai, sakykim, kad deklaratyviai tai yra suartėję. Jei kategoriškai atsisakytume žiūrėti į įvykių kontekstą ir skirtingą to paties žodžio suvokimą tuomet, kai apie „laisvę“ kalba Maratas, arba kuomet atrodytų apie tą pačią „laisvę“ kalba Tečer. Bet juk tapačioms sąvokoms vienas ir kitas kalbėtojas suteikia visiškai skirtingą prasmę. Vienas siūlo iškapoti galvas „senojo režimo“ atstovams 9vardan „laisvės“), o kitas kalbų apie laisvę pasekmėje sėkmingai sėdi Lordų Rūmuose.

          • austras

            Prancūzai, Valentinai prisimena revoliucijos pradžią, bet ne revoliucijos procesą, užtrukusį mažiausiai 10 metų. Yra ir tokių, kurie šį procesą užbaigia Bonaparto pasiskelbimu imperatoriumi.

  • Marius

    Nesutinku su Aleknoniu. Teisybė Marcinkevičius šia fraze nesinaudojo, bet jis iš tiesų dirbo Lietuvai, LTSR pavidalu. Ir tai gerai, nes kitokios Lietuvos paprasčiausiai nebuvo. Jei tarybiniais metais nebūtų buvę Marcinkevičius būtų buvę nyku. Kita vertus dabartiniam jaunimui Marcinkevičiaus ir panašių tarybinių rašytojų tekstai vargiai bus suprantami: jie dviprasmiški. Atviro teksto jose nėra, o teigiama, kad štai Marcinkevičius – laisvės šauklys… Skandavimas Lie-tu-va šias laikais nebedaro įspūdžio, nes girti krepšinio sirgaliai tą daro.

  • Linas

    čia sutinku su Regiu:atrodo toks pat žmogus:dvi rankos,dvi kojos,viena galva,dvi akys,dvi ausys,dar nemažai dantų,o žiūrėk gi,nustembi nesuprasdamas,iš kur ta jėga,laikiusi lietuvišką žodį,dvasią ir tautą?Atsakymo ieškodamas tuoj pat nuėjau į pašto dėžutę,bet nieko neradau išskyrus priešrinkiminį Zuoko pažadą atpiginti šilumą visiems vilniečiams,kurie už jį pabalsuos.Taip kad nedejuokime,o sutartinai kibkim į darbus,kaip šaukė poetas.

  • Fredis*

    Austrai, aš juk nesakau, kad A.Užkalnio tekstai persmelkti „Laisve, lygybe, brolybe“, o tik Laisvės idėja. Tau aš pasiūliau parašyti knygą, kuri apimtų visas didžiosios Prancūzų revoliucijos šūkio sudedamąsias dalis ypač akcentuojant Lygybę. Manau, kad būtum populiarus autorius, Tavo knygą knygų mugėje aš nusipirkčiau.