Citata #108 Psichoterapeutas A.Alekseičikas apie turtus

Žmonės nesusigaudo, kad turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam gana

„Lietuvos rytas“

(9 balsų, vidurkis: 4.11 iš 5)
Loading...
  • Skrudžas McDacas (ar kaip ten jį) iš animacinių filmukų apie ančiuką Donaldą ir jo sūnėnus, yra sakęs: „Turtingas ne tas, kuris turi daug pinigų, o tas, kuris moka juos skaičiuoti“.
    IMHO, tinka prie šios citatos :)

  • Anonimas

    Turtingas ne tas, kuris turi daug pinigų, o tas, kuris moka juos skaičiuoti ir supranta, kad jau gana ;-DD

  • Anonimas

    A.Alekseičikas dirba už dyką, nes jam gana.

  • Anonimas

    „Kelias į dangų yra status ir siauras, į pragarą – patogus ir platus“.
    Straipsnio antraštė.

  • Anonimas

    Taigi.
    Žmogų užgulė neišmatuojama psichologinė našta iš visų pusių.
    IT progresas – na jis dar pakeliamas.
    Laisvė – pasirodo, kad nebuvo pakeliama… pražudė Tautą, kuri tūkstantmečius gyvavo…
    Turtai – va čia tai ir yra pati didžiausia įdomybė… jo dydis proporcingas laimei (kuo jo daugiau, tuo žmogus yra nelaimingesnis – na nekalbant kas būtina, stogas, stalas, kompiuteris, kruopų sriuba…).
    Man būtų įdomu paskaityti tolstojišką romaną pvz. apie maskviečius – tas šeimas, kur iš ubago per 10 metų oligarchas… na ir jų vaikai, kurie gimė oligarcho aplinkoje – kaip jie ten… manau tai ne žmogiškas, žmogui nepakeliamas smūgis – tai manau patys labiausiai Dievo nuskriausti, tiesiog prakeiktieji…
    Tad mes čia su savo mažais vargeliais, dar žmonėms lendame į akis – va kur nelaimė, tikra nelaimė, oligarchu, kitų (mažesnių) vagių šeimose…

  • Anonimas

    Turtinguma galima lyginti ir kaip kiek ilgai islaikytum esama gyvenimo lygi, netekus pastoviu pajamu..

  • Anonimas

    Na, A.G., nėra ten jiems taip jau visai nepakeliama – kiek neduota didesnių gyvenimo džiaugsmų, kompensuojama tuo, kas gali būti perkama. Sandėlininko atmaina. Kokybiškai kito laipsnio pasirinkimas gyventi pirkimais ir pasipelnymu.

    Beprotiškos sąžinės graužaties ten nesama, tad gyvenimas nėra toks sunkus, kaip manytumėt. Tiesa, materialaus šurmulio tuštybė, bei tai, kas lieka pasauliui nuslėpta po sėkmės kaukėmis, neretai nulydi vaikus šunkeliais, bet ir čia gali pasisukti visaip. Bet kodėl mums turėtų rūpėti svetimi gyvenimai? Apie juos dar romanus skaityti? Terūpi mums, kad mūsiškiams neperdaug trukdytų.

  • Anonimas

    Na taip, na taip… Turbut pats Alekseicikas nesusigaudo, kad tai skamba kaip pasityciojimas is tu, kurie nieko neturi ar turi labai mizernai. O ju jau ne taip ir mazai. Ir turi taip mizernai, kad greit net savo vaiku i mokslus nebegales isleisti, o prasanciam ismaldos tuoj akis isdraskys kam tas pats savimi nepasirupina.
    Taip, tuoj LLRI ir ultraliberalistine psichologu paderme sutvarkys musu gyvenimus taip, kad tikrai savo artimu (kuri socdarbuotojai jau pramine „klientu“) nebebus anei kokio reikalo rupintis. Nebent kada kokia corporate social responsibility (tfu) vardan pyjaro islys i dienos sviesa.

    • Džina, aš ne visai sutikčiau. Taip, yra daug žmonių, kurie gyvena sunkiai, tačiau yra ir daug tokių, kurie nesugeba įvertinti, to ką turi. Juk be daugelio dalykų, kuriuos turime, (didesnis televizorius, greitesnis kompiuteris, naujesnis automobilis, gražesnis paltas ir t.t.), galėtume puikiai gyventi, o sutaupytus pinigus leisti knygoms, koncertams ar net paaukoti kitiems. Kartais, deja, to nesuvokiame ir norime daugiau, daugiau ir daugiau. Ir dar vienas dalykas – norime tuojau pat, iš karto, šiandien…

      Be to, žmonės juk skirtingi – vieniems sekasi labiau, kitiems ne, vieni gabesni (stipresni, atkaklesni ir pan.) kiti – ne.

      Todėl LLRI ir liberalai čia niekuo dėti…

  • Anonimas

    O aš manau kaip tik dėti. Taip kaip kapitalas laisvojoje rinkoje neturi jokio kito tikslo kaip tik save didinti, taip socialiniuose santykiuose ši ideologija atsiliepia vartojime (apie jį Jūs ir kalbate) siekiant norėti turėti kuo daugiau ir taip demonstruoti savo statusą. Žinoma, tie, kurie gali tai sau leisti. Bet štai, ką sako Alekseičikas: „Žmonės nesusigaudo „. Tai čia kurie tie žmonės? Tie, kurie gali sau tai leisti? Tai tie „nesėkmingieji“, kurie negali sau to leisti, tarp „žmonių“ nebepatenka?

    Taip, vartojimo visuomenės kritikos prasme Alekseičiko frazė visai simpatiška. Bet nepasirašyčiau po teiginiu, kad Lietuvos visuomenė vartotojiška. Per daug tų „nesėkmingųjų“, kurie savo ir savo šeimos bazinių poreikių negali patenkinti.
    Ir darydama tokią prielaidą sakau, kad frazė „Žmonės nesusigaudo “ skirta ne tiek tiems vartojantiems ir galintiems sau tai leisti, kiek skirta legitimuoti žmonių priklausymą nesėkmingųjų grupei, kur jie turi pasitenkinti tuo, ką turi ir susitaikyti su tuo, ko neturi. Ir aišku, geriau nė nebandyti turėti bei siekti daugiau.

  • Anonimas

    Na ir priskėlė Dzina iš vieno žodžio,

    spėju – žurnalistė, sąmokslų teorijų kūrėja (mėgėja) :).

  • Anonimas

    Ne, miela(-s)? „Ar“, cia politiniu paziuru dalykas. Ir zurnalistika siuo atveju tikrai cia niekuo deta :P :)

  • Anonimas

    Pasirašyčiau po teiginiu, kad vartotojiškumas yra tapęs vienu ryškiausių Lietuvos miestų gyventojų dalies bruožu. Taip pat, kad krizė pačiu laiku prašviesins galvas nuo vartotojiškumo siautulio. Ir kad laimingumas atvirkščiai proporcingas nepasisotinimui tuo, kas tau JAU TEKO.