Artūras Račas

Tęsdamas tradiciją, siūlau Valentino tekstą apie vidutinybes, kuris buvo parašytas kaip komentaras į mano įrašą.

Man patiko, ir nenorėdamas, kad pasimestų tarp kitų komentarų (tikiuosi, Valentinas nesupyks) siūlau visiems paskaityti atidžiau.

******************************************************************************************************

Šiandien man sekasi. Pirma, kažkas savo komentare panaudojo žodį TOMKOSOSAS, kurį sugalvojau. Reiškia žodis pradėjo savo gyvenimą, gal ir išgyvens. Antra, ryte sugalvojau pravardę Devalveckas, o vakare jau išgirdau kaip peliukai ją naudoja per Dvyračio Žinias. Dabar perskaičiau, kad Fredis naudoja mano citatą išsivadavimui iš Račo blogo apibūdinti.

Šiaip visada norėjau parašyti Odę vidutinybei.

Kaip bežiūrėsi, labiausiai gyvenime sekasi talentams. Talentų reikia visur, jie visiems patinka.

Būna vaikinų, dėl kurių svaigsta visos merginos ir be jokių pastangų skina vieną rūtelę po kitos. Būna merginos, tokios gražios ir patrauklios, kad vyrai dėl jų pasiruošę aukoti ramybę, pinigus.

Štai kažkas mokslo genijus nuo vaikystės visose matematikos olimpiadose laurus skynė. Kitas, nuo pirmų muzikos pamokų išsiskyrė iš visų ir tapo klepo genijumi. Kažkieno charizma tokia stipri, kad be vargo tampa lyderiu paskui kurį seka žmonės. Kažkas toks gabus vadybininkas, kad užsidirba milijonus. Mes trokštam talentų, mes ieškom talentų, mes šlovinam talentus.

Deja, talentų yra nedaug. Visus kitus mes paniekinamai vadiname “vidutinybėmis”.

Štai Grybauskaitė “kitokia” visi kiti vidutinybės, nes “nedrįso”. Štai Mamontovas talentas, visi kiti vidutinybės “chaltūrščikai”. Štai garsus talentingas žurnalistas, kiti vidutinybės, prispausti po redaktorių padu, bijantys turėti savo nuomonę.

Vidutinybė, tai kažkas blogo, smerktino. Jei tu nesi talentas, automatiškai gyvenime nieko nepasiekei, nes savo laiku “nedrįsai”, “nežengei pirmo žingsnio”. Jei nežaižaruoji, jei tavyje nedega ugnis, jei tavo gyvenimas yra ramus rymojimas darbe prie kompo, vakare prie teliko tai esi niekingas vidutinybė.

Jei gyveni mažame miestelyje, nesi matęs pasaulio, jei tau užtenka to ką turi – tu esi miręs. Gyvenimas yra tik ten, kur judesys, energija, veiksmas. Ten kur ramu – pelkė.

Jei tu važinėji su brangiu automobiliu, tai rodo, kad puikuojiesi. Jei perki brangius drabužius, demonstruoji savo statusą. Jei perki butą už 800 000 (40 metų išsimokėtinai) pinigus leidi beprasmiškai, kaip vidutinybė. Jeigu nesi perskaitęs Kanto – esi beviltiškas kvailys. Jei nusidažei plaukus – esi tuščiagalvė blondinė. Jei neatitinki intelektualų sugalvotų pilnativškos asmenybės kriterijų – esi vidutiniška, beviltiška, žlugusi, niekinga vidutinybė. Jei nesi herojus – esi niekas.

Šlovindami talentus ir niekindami vidutinybes pamirštame, kad kiekviena, net ir pati didžiausia vidutinybė yra būties unikumas, kokio nebuvo niekada ir nebus daugiau niekada.

Yra toks dalykas kaip siela, kurios vertė visiškai nepriklauso nuo talentingumo ar vidutiniškumo laipsnio. Apakinti talentų mes idiotiškai nematome visatos, kuri yra pačiame vidutiniškiausiame iš mūsų.

Taip, kiekvienoje vidutinybėje (netgi dažytoje blondinėje su armani džinsais)spurda ugnelė, kuri nori būti pastebėta, pamatyta ir įvertinta. Ne kiekvienam lemta būti Grybauskaite, kažkas turi būti ir valytoja Stasyte. Mėgaukitės ir toliau savo talentais.

(13 balsų, vidurkis: 4,54 iš 5)

Loading...