Apie užsienio politikos investicijas ir pigesnes dujas
Rusijos Dūma ir Ukrainos Aukščiausioji Rada antradienį ratifikavo balandžio 21 dieną Charkove pasirašytą susitarimą dėl Rusijos karinių jūrų pajėgų bazės Sevastopolyje išsaugojimo mažiausiai iki 2042 metų ir trečdaliu pigesnių dujų Ukrainai artimiausiam dešimtmečiui
Galbūt klystu, bet man atrodo,kad šis susitarimo esmė – Ukraina po kelerių metų blaškymosi grįžta į Rusijos interesų zoną ir mažiausiai 25 metams atsisako siekio tapti NATO nare.
Susitarimą, žinoma, lėmė ne politika. Jo esmė pinigai. Tiksliau gal reikėtų sakyti tie pinigai, kuriuos, mažiau mokėdami už dujas, galės sutaupyti V.Janukovyčių rinkimuose rėmę oligarchai – tiek dujomis prekiaujantys, tiek jas savo versluose naudojantys.
Kurioje vietoje čia Lietuva?
Sakyčiau, tarp pralaimėjusiųjų.
Pirmiausia vėkais nuėjo visos mūsų užsienio politikos investicijos į Ukrainos euroatlantinę integraciją. Matuojant pinigais, jo gal nebuvo labai didelės, tačiau pastangų įdėta vis dėlto buvo nemažai. Tikintis, kad tos pastangos vėliau galbūt atsipirks draugiškais santykiais bei palankia atmosfera Lietuvos verslui.
Lietuva – niekam ne paslaptis – buvo pakankamai angažuota vienos Ukrainos politinės srovės ir tos srovės lyderio atžvilgiu. Tai visada buvo pateikiama kaip Lietuvos privalumas, pabrėžiant jos svarbą vysktančiuose procesuose.
Šiandien, deja, ta politinė srovė ir tas lyderis yra Ukrainos politinės sistemos paraštėse ir iš esmės be jokių galimybių grįžti į pagrindinį puslapį.
Lietuvai teks iš naujo įvertinti situaciją ir nuspręsti, kaip elgtis. Užsienio politikos prasme. Ar bandyti investuoti toliau, į tai, ką investavome iki šiol, numoti ranka į buvusias investicijas ir ieškoti investicijoms palankesnės aplinkos, ar keisti investicijų objektą pačioje Ukrainoje? O ar mūsų investicijų (užsienio politikos prasme) ten dabar lauks?
Yra apie ką pagalvoti.
Ypač – pastaruoju metu vis didėjančios isterijos apie besikeičiančią Lietuvos užsienio politiką fone. Isterijos ta prasme, kad tik nesveiko proto žmonės gali raginti nieko nekeisti, kai aplink viskas taip sparčiai ir visiškai nepriklausomai nuo mūsų keičiasi.
Beje, pasakysiu čia ne įtema, bet paskaitęs apie susitarimą Charkove, ilgai galvojau, ar Lietuva turėtų ką pasiūlyti Rusijai mainais už trečdaliu pigesnes dujas dešimčiai metų.
Ir, žinot ką?
Nieko nesugalvojau…
Manau, (atmetus tai, kad už dujas ir toliau mokėsime brangiai) tai didelis mūsų privalumas ir tvirta garantija ateičiai, nepriklausomai nuo to, kas bus valdžioje.
(5 balsų, vidurkis: 4,20 iš 5)
Loading...
