Artūras Račas

Dažnai pastaruoju metu, kai man tenka save apibūdinti, vis sunkiau apsiverčia liežuvis pasakyti „žurnalistas“. Nes iš tiesų žurnalistikos mano tiesioginiame darbe pastaruoju metu yra vis mažiau – greičiau esu žurnalistikos biurokratas.

Kita vertus, su žurnalistika retkarčiais dar susiduriu laisvalaikiu – rašydamas čia, taip pat kitoms žiniasklaidos priemonėms.

Todėl mane žiauriai nervina, kai žurnalistais save viešai vadina žmonės neturintys su žurnalistika nieko bendra. Dar labiau nervina tai, kad, kaip taisyklė, tokie „žurnalistai“ dažniausiai yra visiški neišmanėliai ir savo neišmanymu teršia tikrų žurnalistų profesionalų vardą.

Šį kartą kalbu ne apie A.Užkalnį.

Kalbu apie „Veido“ leidėją A.Šindeikį, kuris trečiadienio laidoje „Teisė žinoti“ išdidžiai pavadino save žurnalistu ir totaliai nusišnekėjo kalbėdamas apie Europos Sąjungos paramos Lietuvai laikiną sustabdymą.

Laimei, studijoje šalia jo sėdėjo finansų ministrė I.Šimonytė.

Jau klausydamas A.Šindeikio kliedesių apie kenčiantį ir pinigų negaunantį verslą bei dėl to kaltus biurokratus, balsu raginau ministrę: na pasakyk tam „žurnalistui“, kad jis kliedi, pasakyk, kad jis nieko nesupranta. Juk šimtą kartų buvo apie tai rašyta ir kalbėta.

Pasakė. Tiesa, labai švelniai ir net neužsimindama, kad A.Šindeikis visiškai nusišnekėjo.

Gaila, nes tokiems „žurnalistams“ apie jų kompetenciją reikėtų kalbėti tiesiai į akis.  Vadinti daiktus tikraisiais jų vardais, tskant.

Nes ne visada juk šalia būna I.Šimonytė. O kai jos nebūna, tokie „žurnalistai“ kaip A.Šindeikis gali kliedėti nevaržomai.

P.S. Kam įdomu, pažiūrėkite balandžio 11 dienos „Teisės žinoti“ pačią pradžią, iki pirmosios reklamos.

(6 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)

Loading...