Apie LRT misiją: J.Banys
Penktadienį Seime vyko konferencija, skirta rengiamai LRT strategijai aptarti. Kalbėjo nemažai pranešėjų: ir ekspertų, ir politikų, ir užsienio svečių.
Man asmeniškai labiausiai patiko Jono Banio pasvarstymai apie tai, kokia turėtų būti LRT misija ir kaip būtų galima pertvarkyti LRT bei Auksės Balčytienės įžvalgos apie kontekstą, kuriame LRT veikia ir lūkesčius, susijusius su visuomeniniu transliuotoju. A.Balčytienės teksto kol kas neturiu, o štai J.Banio – rekomenduoju.
********************************************************************************************************************
Kitoks požiūris į visuomeninio transliuotojo misiją ir jos vykdymą
Kadangi pasižadėjau išsakyti kitokį požiūrį į visuomeninį transliuotoją ir jo misiją, norėčiau pirmiausiai pasiteisinti, kodėl apskritai jaučiu galintis tokį požiūrį išsakyti.
Savo žurnalistinę karjerą pradėjau Lietuvos televizijoje, „Panoramoje“, 1992 metais. Nuo to laiko teko dirbti visose didžiosiose Lietuvos televizijose – esu perėjęs jas nuo žemiausios grandies iki vadovaujančių pozicijų ir žinau, kaip tokios pakraipos įmonės funkcionuoja.
Dirbdamas Lietuvos televizijos programų direktoriumi, LRT Tarybai paruošiau ir pateikiau išsamią BBC strateginių dokumentų analizę bei rekomendacijas, kaip kolegų patirtį būtų galima pritaikyti Lietuvoje. Kaip tik iš čia gimė smarkiai kitoks požiūris į Visuomeninį transliuotoją ir jo misiją.
Šis požiūris prasideda nuo suvokimo, kas yra televizija. Televizija yra masinis komunikacijos kanalas. Valstybei televizija yra reikalinga, nes, pasiekdama didelę masę šalies gyventojų, gali efektyviai formuoti atitinkamą jų požiūrį į valstybinės reikšmės dalykus, nulemti mąstymą, elgesį, skatinti išprusimą ir pilietiškumą.
Iš to išplaukia DU esminiai tikslai, kuriuos Visuomeninis transliuotojas privalo įgyvendinti:
1. Skleisti Visuomeninius uždavinius atitinkantį kokybišką turinį IR –
2. Užtikrinti, kad šis turinys pasiektų masinę auditoriją.
Nepasiekdama masinės auditorijos, televizija yra nieko verta. Be masinės auditorijos visuomeninis transliuotojas yra tik labai brangi mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo mašina – būtent kokia dabar ir yra LRT.
Dabar nuolat kalbama apie tai, kad visuomeninis transliuotojas privalo transliuoti daugiau kultūrinių, analitinių, visuomeninių ir visokių kitokių intelektualių programų. Džiaugiamasi, kad per pastaruosius metus LRT programoje tokių atsirado daugiau – nes būtent tai neva ir yra visuomeninio transliuotojo misijos vykdymas.
Ne, nėra. LRT ir ypač Lietuvos televizija, dabar nevykdo visuomeninio transliuotojo misijos, nes dideliu tempu praranda savo auditoriją, kuri jau sudaro mažiau nei 10% TV žiūrovų – nekalbant jau apie visus gyventojus. Per pastaruosius trejus metus Lietuvos televizija prarado beveik ketvirtadalį turėtų žiūrovų, o per pastaruosius septynis metus – beveik pusę. Tad apie kokį misijos vykdymą galime kalbėti? Kokią edukacinę misiją gali atlikti mokytojas, kuris – kad ir labai reikalingus dalykus – žudančiai nuobodžiai pasakoja beveik tuščiai klasei?
Šiame kontekste dažniausiai pradedama kalbėti apie tai, kad, siekiant susigrąžinti masinę auditoriją, reikia atsigręžti į pramoginius projektus, masines pramogas ir rodyti daugiau nuogų papų. Taip, tai padeda, bet problema – visai ne čia!
Didžioji problema yra ta, kad kultūrinių, edukacinių ir kitų visuomeninių laidų kūrėjams nekeliami jokie – nei kokybiniai, nei auditorijos kiekio reikalavimai. LRT Taryboje ir administracijoje vyrauja įsitikinimas, kad vien intelektuali laidos tematika užtikrina visuomeninės misijos vykdymą, visiškai nekreipiant dėmesio į laidos pasiektą rezultatą! Kam stengtis, jei iš manęs nėra reikalaujama nieko kito, tik daryti bet ką ir bet kaip, kad tik į temą? Nesvarbu, kad tokią laidą žiūri vos 1 – o dažnai ir žymiai mažiau – procentas šalies gyventojų. Apie kokį misijos atlikimą tuomet galime kalbėti, jei, transliuojant tokias laidas, mokesčių mokėtojų pinigai yra išmetami tiesiog oro šildymui?
Todėl kalbant apie Visuomeninio transliuotojo misijos atlikimą visų pirma privalu kalbėti apie būtinybę pritraukti masinę auditoriją – ir šį reikalavimą pirmiausiai kelti kultūrinių, edukacinių ir visuomeninių laidų kūrėjams. Taip, tai žymiai sunkiau, nei pritraukti buką žiūrovą rodant krivickinės durnalistikos perlus, bet Visuomeninis transliuotojas kaip tik už tai ir gauna papildomą visuomeninį finansavimą. Ir, patikėkite – problema čia visai ne pinigų stygius. Problema yra klestinti tinginystė, bukumas, nenoras tobulėti ir elementariausias nemokšiškumas, kurie keroja nebaudžiami ir netgi skatinami. Kaip tik dėl to dešimtys milijonų mokesčių mokėtojų pinigų kasmet yra tiesiog išmetami į balą.
LRT kontroliuojančios institucijos turėtų suformuluoti ir pagrįsti aiškų skaičių – kokią dalį šalies gyventojų privalo realiai kasdien pasiekti visuomeninis transliuotojas, kad jo kuriamos ir transliuojamos programos Visuomeninius uždavinius įgyvendintų iš tikrųjų, o ne vien popieriuje. Ir tuomet griežtai reikalauti, kad šis kokybinis ir kiekybinis uždavinys būtų nuosekliai vykdomas.
Aukščiau paminėta problema yra svarbi ir skaudi, bet ji yra tik simptomas. Priežastis yra kur kas aukščiau – ir tai yra niekam tikęs LRT įstatymas ir jo nulemtas visiškai netikęs LRT valdančių bei kontroliuojančių institucijų formavimas. Štai BBC chartijoje yra apibrėžiama, kad Visuomeninis transliuotojas pirmiausiai tarnauja mokesčių mokėtojams. Ne Parlamentui, ne Vyriausybei, ne Karalienei – o žmonėms, piliečiams.
LRT įstatymas, suteikdamas teisę Visuomeninį transliuotoją kontroliuoti tik Seimui, Prezidentūrai ir saujelei nomenklatūrinių organizacijų, iš esmės pažeidžia mokesčių mokėtojų interesą užtikrinti profesionalią, kokybišką ir bešališką visuomeninio transliuotojo kontrolę. Didžiausia tokio iškreipto neva visuomenės atstovavimo problema yra ta, kad Visuomeninio transliuotojo kontrolė yra užkraunama žmonėms, kurie neturi jokio profesinio supratimo, kaip veikia ir kaip turi veikti tokia žiniasklaidos įmonė, kaip LRT.
Štai BBC Taryba yra renkama atviro ir nepriklausomo konkurso būdu, kurį vykdo nepriklausoma vadovaujančių darbuotojų paieškos agentūra. Pagal konkurso nuostatas, į BBC Tarybos narius gali pretenduoti bet kuris šalies pilietis, atitinkantis du esminius kriterijus. Kriterijai paprasti –
1. Visuomeninių uždavinių išmanymas bei pasiryžimas juos įgyvendinti – IR
2. Profesiniai reikalavimai, būtini dirbant žiniasklaidos korporacijos vadovybėje – t.y. kandidatai privalo turėti vadovaujančios ir praktinės-profesinės patirties vienoje iš Visuomeniniam transliuotojui būtinų sričių –
a. žurnalistika,
b. TV programų kūrimas ir planavimas,
c. teisė,
d. finansai,
e. įmonės ir personalo vadyba,
f. kultūros vadyba,
g. rinkodara bei viešieji ryšiai
h. ir t.t. – pateikiamas tikslus ir išsamus reikalingų profesinių kompetencijų sąrašas.
Tas faktas, kad Lietuvoje Visuomeninio transliuotojo Tarybos nariams (ir, beje, generaliniam direktoriui) nėra keliami jokie profesiniai ir vadovavimo patirties reikalavimai, ir nulemia tą faktą, kad LRT Taryba jau daug metų yra iš esmės nepajėgi kokybiškai atlikti savo prievolės. LRT Taryboje nėra nė vieno specialisto, kuris galėtų profesionaliai įvertinti:
1. TV ir Radijo programų struktūrą bei jos efektyvumą;
2. TV ir Radijo technikos, TV ir radijo programų bei užsienio produkcijos pirkimų būtinumą ir kainos pagrįstumą;
3. Nėra žmonių, kurie bent jau galėtų profesionaliai perskaityti TV reitingų lentelę, ją analizuoti ir daryti profesionalias išvadas;
4. Nėra žmonių, kurie galėtų profesionaliai išanalizuoti LRT biudžetą, atrasti jo trūkumus, užsilikusius pinigų švaistymo mechanizmus ir pateikti pagrįstus pasiūlymus jiems šalinti. Nėra nė vieno žmogaus, kuris susigaudytų techninių ir kūrybinių resursų rinkos kainose ir galėtų įvertinti, kaip efektyviai LRT naudoja mokesčių mokėtojų pinigus;
Kol iš Tarybos narių nebus reikalaujama jų darbui būtinos profesinės patirties, tol LRT Taryba iš esmės funkcionuos kaip kišeninis deleguojančių organizacijų bei LRT administracijos „organas“, paskendęs smulkiuose, nereikšminguose ginčuose – institucija, kurios posėdyje klaidOs laidos anonse aptarimas užima dvi valandas, o metinio biudžeto ir augančių skolų – vos keliolika minučių.
Būtent aukščiausios prižiūrinčios institucijos kompetencijos trūkumas didele dalimi ir nulemia sunkią LRT finansinę padėtį.
Nuolat kalbama, kad Visuomeniniam transliuotojui trūksta pinigų ir yra būtina didinti finansavimą. Taip, lėšų trūksta. Jų trūksta kurti laidoms, projektams, filmams, ir pan. Bet trūksta ne dėl to, kad finansavimas yra blogas. Trūksta dėl to, kad didžioji dalis LRT skiriamų mokesčių mokėtojų pinigų yra išleidžiama ne Visuomeninių uždavinių vykdymui, o griozdiškos, moraliai pasenusios – ir – pabrėžiu – Visuomeninių uždavinių vykdymui nebūtinos – LRT gamybinės bazės, nekilnojamo turto ūkio ir juos aptarnaujančių techninių darbuotojų armijos išlaikymui. Taip, pastaruoju metu LRT administracija tą armiją po truputėlį mažina, tačiau tai tik kosmetiniai pakeitimai, kurie nesprendžia esminių visuomeninio transliuotojo veiklos efektyvumo problemų.
Galbūt tai sunku suvokti, bet technikos įsigijimas, nekilnojamo turto bei techninės
bazės išlaikymas ir jų komercinė nuoma nėra Visuomeninių uždavinių įgyvendinimas ir neturi būti tiesiogiai finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais. Šiandien už mokesčių mokėtojų milijonus įsigyta LRT technika yra pusvelčiui pernuomojama komercinėms televizijoms, nes neturima pinigų nuosavoms laidoms ir projektams kurti. O pinigų nėra, nes didžioji biudžeto dalis yra skiriama gamybinei bazei ir visam biurokratiniam aparatui išlaikyti. Todėl, užuot rūpinęsis Visuomeninių uždavinių įgyvendinimu, Visuomeninis transliuotojas rūpinasi, kam pusvelčiui iškišti brangiai pirktą, bet staiga nereikalinga tapusią techniką. Taip ne tik iškreipiama rinka, bet ir visuomeninės lėšos yra nesąmoningai naudojamos komercinių televizijų pelnui didinti.
Šiandien televizijos rinkoje yra gausu nepriklausomų TV paslaugų tiekėjų ir TV laidų kūrėjų, kurių darbo kokybė atitinka aukščiausius kokybinius kriterijus. Jų gausa lemia aktyvią konkurenciją, kuri savo ruožtu užtikrina labai palankias produkcijos ir paslaugų kainas. Būtent dėl to, visos Lietuvos komercinės televizijos atsisakė nuosavų gamybinių bazių bei visų jas aptarnaujančių darbuotojų – produkcija yra perkama rinkoje už rinkos kainą. Tuo tarpu LRT turima didžiulė (ir beviltiškai pasenusi) gamybinė bazė bei armija visiškai nemotyvuotų darbuotojų funkcionuoja tarsi monopolija įmonės viduje – taip kenčia paslaugų kokybė, veiklos efektyvumas ir – svarbiausia – milijonai mokesčių mokėtojų pinigų kasmet iššvaistomi ne naujų laidų kūrimui ir transliavimui, bet tuščių apsukų palaikymui. Visuomeninį transliuotoją skandina didžiuliai, Visuomeninių uždavinių įgyvendinimui nereikalingi fiksuoti kaštai, kurių atsikratyti neįmanoma be esminių struktūrinių reformų.
Turime suprasti, kad šiandien televizija efektyviausiai veikia nepririšta prie brangiai kainuojančios ir sparčiai senstančios gamybinės bazės. Tai suprato visi Lietuvos komerciniai TV kanalai, tai privalo suprasti ir LRT kontroliuojančios institucijos.
Į atskirą valstybinę įmonę atskirtas LRT Technikos centras galėtų ir toliau teikti komercines paslaugas visoms televizijoms, tačiau be tiesioginių biudžeto subsidijų, neiškreipiant rinkos ir lygiomis sąlygomis konkuruojant su nepriklausomais paslaugų tiekėjais.
Tuo pačiu LRT atgimtų ne kaip beviltiškai pasenęs, vos pajudantis monstras, o energingas, lankstus, inovatyvus, profesionalus Visuomeninis transliuotojas, kuris mokesčių mokėtojų pinigus naudoja pirmiausiai televizijos ir radijo laidoms kurti bei transliuoti. Tokiam Visuomeniniam transliuotojui užtektų keleto dešimčių profesionalių ir gerai motyvuotų etatinių darbuotojų, kurie puikiausiai tilptų viename nebrangaus, energetiškai efektyvaus, modernaus verslo centro aukšte. Toks Visuomeninis transliuotojas, prižiūrimas kompetentingos ir profesionalios Tarybos, aktyviai bendradarbiaudamas su nepriklausomais kūrėjais ir gamintojais, už dabar turimą ribotą biudžetą galėtų kurti ir transliuoti kur kas didesnį kiekį originalios, kokybiškos audiovizualinės produkcijos.
Tai būtų toks Visuomeninis transliuotojas, kuriuo mes visi galėtume pagrįstai didžiuotis. Bet tam, kad jis toks taptų, būtinas kitoks požiūris ir į Visuomeninį transliuotoją, ir į jo atliekamą misiją.
(12 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)
Loading...
