Apie kvailus klausimus

Dar vienas tekstas iš 15min savaitraščio.

**************************************************

Dažnai artėjant Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai viešojoje erdvėje pasigirsta klausimai ir samprotavimai apie tai, ar tokią įsivaizdavome nepriklausomybę prieš 20 metų. Arba – ar valstybė, kurioje šiandien gyvename, atitinka tą vaizdinį, kurį savo galvose kūrėme Baltijos kelyje.

Dažnai atsakymas būna neigiamas ir dar su įvairiausiais paverkšlenimais apie brangų benziną, Lietuvą baigiančius okupuoti lupikaujančius Skandinavijos bankus bei bebaigiančią supūti Europos Sąjungą, kuri kėsinasi į mūsų suverenetitą, tautiškumą, kultūrą ir netgi šeimos sampratą.

Bet esmė juk ta, kad pats klausimas, ar tokią įsivaizdavome nepriklausomybę ir valstybę yra kvailas. Ir tada – visai logiškai – tokie patys yra ir tie, kurie klausia, ir tie, kurie  bando atsakyti.

Juk iš tiesų nepriklausomybės negalima įsivaizduoti vienaip ar kitaip. Ji negali būti gera ar bloga, demokratiška ar ne, socialiai orietuota ar liberali. Ji nelemia pieno, mėsos, šildymo kainų, pensijos, nedarbingumo pašalpos ar minimalios algos dydžio, nuo jos nepriklauso gyvenimo trukmė ar demografinė situacija. Ji tiesiog yra arba jos nėra.

Todėl man atrodo, kad tie, kurie kalba apie tai, kad nepriklausomybę prieš 20 įsivaizdavo kitokią, iš tiesų nesupranta, kas yra nepriklausomybė. Tai šiek tiek baugina, nes labai retai būna, kad nesuprasdamas gali įvertinti. O kai negali įvertinti, tada dažniausiai nereikia. Laimei – bent jau aš tuo esu šventai įsitikinęs – tų nesuprantančių Lietuvoje šiandien vis dar mažuma.

Panašiai yra ir su valstybe. Teigiantys, kad ne tokią valstybę įsivaizdavo prieš 20 metų arba kad ne už tokią valstybę kovojo, yra veidmainiai, prieš 20 metų, kaip ir prieš 94-ius nebuvo klausimo, kokios valstybės mes norime. Klausimas buvo kitas: ar mes norime ir toliau būti tautine mažuma kitoje valstybėje, ar esame pakanakamai subrendę gyventi savojoje? Abiem atvejais atsakymas buvo teigiamas. Ir todėl šiandien Lietuva yra nepriklausoma ir valstybė. Nes be nepriklausomybės nebūtų ir valstybės.

Tačiau nepriklausomybė ir valstybė, nors ir viena be kitos iš esmės neegzistuojančios, vis dėlto nėra tapačios sąvokos. Skirtumą tarp jų aš bandyčiau apibrėžti pasitelkdamas žmogaus analogiją. Ką tik gimęs – jau esi žmogus ir to niekas nepakeis. Nebent mirsi dėl ligos ar smurto. Tai nepriklausomybė. Koks tapsi užaugęs, ką veiksi, kaip auklėsi vaikus – tai valstybė.

Ar šiandien mes jau pakankamai užaugę?

Kai girdžiu šalies vadovę teigiant, jog teisinga yra kažką atleisti, nes reputacija kelia abejonių, man atrodo, kad kaip valstybė dar šliaužiojame po stalu. Nes tvirtai ant kojų stovinčios valstybės vadovui turėtų rūpėti ne reputacija, o kad nusikaltimas, kainavęs valstybės piliečiams šimtus milijonų litų, būtų įvertintas pagal įstatymus, šiuo atveju – baudžiamąjį kodeksą.

Kita vertus, stebint tai, kaip interneto bendruomenė reagavo į ACTA sutartį, kaip ji  susivienijo ir kokį kūrybingumą pademonstravo, atsiranda vilties, kad po stalu vietos jau ne visiems užtenka. Nes ta pati bendruomenė po kelerių metų su tokia pat energija ir  entuziazmu galbūt gins savo interesus mokesčių, verslo, socialinės apsaugos, švietimo ir kitose srityse.

Ir valstybė tada galbūt bus tokia, kokią ta bendruomenė įsivaizduoja. Lygiai taip pat, kaip šiandien ji yra tokia, kokią mes ją sukūrėme.

(4 balsų, vidurkis: 4.00 iš 5)
Loading ... Loading ...
  • https://plus.google.com/u/0/114215413446794240737/posts Aurelijus

    “labas

    ar mes norime ir toliau būti tautine mažuma kitoje valstybėje, ar esame pakanakamai subrendę gyventi savojoje? Abiem atvejais atsakymas buvo teigiamas.”

    Kažin, ar abiem atvejais atsakymas buvo teigiamas.
    atsiprašau už redaktoriaus akį.

    • Rytis I

      “bjaurūs” tie redaktoriai :) o jų įkyrūs priekabiavimai retkarčiais būna teisingi…

    • http://racas.lt Artūras Račas

      Tavo tiesa… Patirtis daro savo:)

  • nerijus

    Esame UNIKALI valstybė, kuri turime net tris valstybines šventes:
    vasario 16- tąją, kovo 11- tąją ir liepos 6- tąją. Šaunu.
    Dabar kiekvienas gali rinktis, kuri Lietuva yra tikresnė: 1918- tųjų, 1990- tųjų ar 1253- iųjų. Kiekvienam pagal skonį- kiekvienam pagal poreikius.

    • suomis

      Yra dar ir 1940-tųjų liepos 21-oji. Džiaugsmo ir laimės diena.
      : DDDDDDDD

  • Tomas

    Klausimas buvo kitas: ar mes norime ir toliau būti tautine mažuma kitoje valstybėje, ar esame pakanakamai subrendę gyventi savojoje?

    Ar man vienam atrodo, kad stojimas į Europos Sąjunga tebuvo pripažinimas, kad nesame subrendę būti tautine dauguma savojoje valstybėje? :)

  • NiekurNeiva

    Reputacija vs. nusikaltimas
    Štai Vokietijos prezidentas, nors ir atsistatydino, bet vis tiek turės vaikščioti – net ne į Generalinę prokuratūrą, o jei neklystu į atskiros Žemės (suprask, apskrities) Žemutinės Saksonijos prokuratūrą.
    Dvi išvados:
    1) atsistatydino, nes “gėda” (kažkiek suveikė “reputacija”);
    2) tai neatšaukė tyrimo dėl “ne rinkos” dydžio palūkanų, t.y. dėl galimo nusikaltimo…

  • Valentinas

    Įdomi kompanija renkasi tame 15 min. Štai šiame numeryje savo komentarą paskelbė ir liūdnai pagarsėjęs buvęs Vakaro Žinių, Respublikos, Vilniaus dienos redaktorius R. Celencevičius. Nežinia ar dėl blogos kompanijos įtakos, bet Artūras vis dažniau pateikia keistus demaršus. Pavyzdžiui pastraipa:
    “Kai girdžiu šalies vadovę teigiant, jog teisinga yra kažką atleisti, nes reputacija kelia abejonių, man atrodo, kad kaip valstybė dar šliaužiojame po stalu. Nes tvirtai ant kojų stovinčios valstybės vadovui turėtų rūpėti ne reputacija, o kad nusikaltimas, kainavęs valstybės piliečiams šimtus milijonų litų, būtų įvertintas pagal įstatymus, šiuo atveju – baudžiamąjį kodeksą.”
    …yra verta Celensevičiaus plunksnos, o padoriam žurnalistui ją būtų gėda parašyti. Kiekvienam ne Respublikos ir ne 15min. skaitytojui aišku, kad valstybės vadovui turėtų rūpėti ir teisėsaugos institucijos vadovo reputacija ir nusikaltimas kainavęs šimtus mln. litų. Tai, kad Grybauskaitė pasakė, jog FNTT vadovų reputacija, dar nereiškia, kad jai nerūpi kas nutekino informaciją. Supriešinti nesupriešinamus dalykus – klasikinis geltonosios žurnalistikos metodas. Gerbiamam Artūrui nekyla klausimų kokia informacija disponuoja Grybaiskaitė šiuo klausimu. Maža to, pagal geriausias geltonos žurnalistikos tradicijas, gerbiamas Artūras pareiškia, kad kaip valstybė Lietuva dar šliaužioja po stalu todėl, kad Grybauskaitės elgesys neįtiko Račui.

    Ech, ką padarysi, žurnalizmas yra kaip zebras, būna juodi periodai, būna balti (su sąlyga, kad nesi zebro užpakalyje, nes ten tik juoda). Šiuo metu Artūrui juodas periodas. Bando rašyti straipsnį apie tai kaip gerai dirba alaus restorano mergaitės, o iš tikro gaunasi alkoholio vartojimo reklama. Vienoje vietoje giriasi nemėgstąs snobų, kitoje vietoje snobiškai giriasi, kad Rasa užuodė persikų kvapą aluje. Štai toks tas įvairiapusis, prieštaringas, talentingas, žavus savo trūkumais, tačiau visiems mums reikalingas Artūras Račas.

    • nerijus

      Ar žurnalistiniai dryžiai gali padėti apsisaugoti nuo valentinų?

      http://www.glaustai.lt/nuoroda/nuo-kraujasiurbiu-musiu-apsaugoti-gali-dryziai-838235

      Kada mokslininkai atliks analogišką tyrimą Lietuvoje su žurnalistais?..

      • Auksinis kardas

        nerijau, šiuo atveju Valentino pastabos atrodo pelnytos. Taip jau yra, kad profesionalumas prašosi mažumėlės susivaržymo, rafinuotumo – kai trūksta tokio, polėkis aprašyti malonią svaigių vaišių šilumą gali baigtis kažkuo labai keistu.

    • http://racas.lt Artūras Račas

      Valentinai, jau senokai norėjau pasakyti tai, ką dabar pasakysiu tamstai, nes šis komentaras, mano subjektyvia nuomone, sudėjo taškus.

      Mane juodai užknisa teisuoliai, kuriems viskas aišku tik pamačius pavardę, nes jie jau seniai atprato skaityti ir bandyti suprasti, kas yra parašyta. Jie jau seniai suskirstę visus į gerus ir blogus, teisingus ir neteisingus, patriotus ir ne, atitinkančius doruolio ir teisinguolio Valentino nustatytus kriterijus ir ne.

      Negana to, tie šlykštus iki negalėjimo teisuoliai, o būtent toks tamsta Valentinai esate (bent jau bandote tokiu būti savo komentarais) labai dažnai tekstus ir kitų pasakytas mintis interpretuoja pagal tai, kaip jie supranta gyvenimą. Pagal tą pačią šlykščią skirstymo į juodą ir baltą ideologiją, priskirdami Valentinui nepatinkantiems mintis, kurias jie nesakė, o patinkančius interpretuodamas taip, kaip jis juos supranta. Ir tai turi būti tiesa, nes Valentinas juk taip suprato.

      Tokie kaip tamsta, mielas Valentinai, žino viską ir apie visus, išmano ir žurnalistiką ir politiką, ir sportą, ir olimpinę chartiją ir verslą. Žodžiu nėra srities, kurios valentinai neišmanytų geriau ne visi kiti. Na, nebent tie, kurie valentinams labai patinka – jiems valentinai kartais leidžia turėti savo nuomonę.

      Valentinai visada žino, ką kiti (ypač tie, kurie reiškia kitokią nei valentinai nuomonę) bando daryti, ko jie siekia, ko jie nori, ką jie žino, kaip jie supranta vieną ar kitą reiškinį, ką jie galvoja apie kitus, kokie yra jų tikrieji tikslai.

      Nekenčiau tokių visą savo gyvenimą ir manau, kad būtent dėl tokių kaip jie šiandien Lietuvoje dar ne viskas gerai. Ne jūs, suknisti doruolia, tokie dažniausiai esate tik kalbėdami ir iš aukšto mokydami kitus. Kai tokių bandai paklausti, o ką konkrečiai kasdien darote, kad jūsų deklaruojamas “teisingumas” taptų gyvenimu, o ne mokymu, jūs dažniausiai tylite. Nes ką nors daryti jums būna dažniausiai žema ir purvina. Todėl tokių teisuolių, kaip tamsta, Valentinai, “teisingumas” ir “vertybės” mane verčia vemti ir aš kiekviena pasitaikančia proga stengiuosi sakyti jums tai į akis. Kaip ir dabar. Dažniausiai ta, žinoma, nieko nepakeičia ir dėl to man neretai nusileidžia rankos. Bet dažniausiai vėliau pagalvoju, kad juk ne dėl tokių kaip jūs stengiuosi ir pasidaro kiek lengviau.

      Pabaigai pora pastabų apie tekstą, kurį tamsta bandote “valentiniškai” analizuoti ir kaip visada “teisingai” klasifikuoti pagal “valentinišką” gyvenimo supratimą.

      Ta analizė kvaila, analfabetiška ir demonstruojanti, kad visiškai nesuprantate, kas yra žiniasklaida, kuo ji skiriasi, ir kokie jos uždaviniai.

      Prikaišiojate man, kad priekaištauju prezidentei, jog jai labiau rūpi kažkieno reputacija, o ne padaryti nusikaltimai ir iš karto darote “valentinišką” išvadą apie tai, kas “kiekvienam” skaitytojui aišku. Profesionalios žurnalistikos požiūriu, tai viena dažniausiai pasitaikančių jaunų ir visiškai neprofesionalių žurnalistų klaidų – jie daro apibendrinimus, neturėdami kuo juos pagrįsti, dažniausiai remdamiesi vien savo, dažnai kvailu požiūriu į gyvenimą. Šiuo konkrečiu atveju yra visiškai aišku, kad nėra jokių faktų įrodančių, kas yra aišku kiekvienam skaitytojui.

      Antras tamstos teiginys, kuriame teigiate, kad tai, kad D.Grybauskaitė pasakė, jog (jai rūpi) FNTT vadovų reputacija, dar nereiškia, kad jai nerūpi, kas nutekino informaciją” ir teigiate kad tai yra “klasikinis geltonosios žurnalistikos metodas”, rodo, kad esate pats tikriausias tos geltonosios žurnalistikos gerbėjas ir mylėtojas. Nes tamsta, kaip ir visi geltonosios žiniasklaidos atstovas, painiojate faktus ir savo nuomonę. Nesuprantate? Paaiškinsiu: aš priešpriešą sukuriu naudodamas visiems žinomais faktais, tai yra, tuo, kad D.Grybauskaitė kalbėjo apie reputacija, bet tuo pat metu nieko nesakė apie nusikaltimą. Tamsta gi, savo teiginį konstruojate įpindamas savo nuomonę (“dar nereiškia, kad”). Klasika: kas “valentinams” ir į jį panašiems “žurnalistams” ką nors reiškia, turi tą patį reikšti ir kitiems, o tai reiškia, kad tai yra tiesa. Ir juk visai nesvarbu, kad tai nėra tiesa, o tik tai, ką galvoja “valentinai” – jie naudoja tą “tiesą” kaip neginčijamą faktą.

      “Valentinai” ir jo tipo “žurnalistai”, kaip jau minėta, dažniausiai žino, kokie klausimai kyla ar nekyla kitų galvose. Todėl Valentinas, žinoma, žino, kokie klausimai kyla man. Klasikinė geltonoji žurnalistika, kurios “valentinai” neva nemėgsta.

      Tačiau iš tiesų Artūrui klausimų kyla ir neradęs atsakymų į tuos klausimus D.Grybauskaitės žinomuose viešuose pasisakymuose, jis, remdamasis šiais pasisakymais, daro išvadas. Nes jis, priešingai nei “valentinai”, nežino, ką D.Grybauskaitė galvoja ir kokie klausimai jai kyla – bent jau kol ji to viešai pati nepasako.

      Tikiuosi, mielas Valentinai, mano kelios pastabos padės tamstai geriau suvokti, kas yra žurnalistika, kuo skiriasi “žurnalistai” valentinai nuo profesionalių žurnalistų ir kitą kartą viešai neapsijuokti kalbant apie tai, ko visiškai neišmanote. Beje, tai jokia yda, žinoti viską yra neįmanoma, svarbiausia stengtis ir domėtis, o ne vien galvoti, kad esi protingiausias.

      • http://kreivarankis.popo.lt/ kreivarankis

        Atsakysiu neklaustas – šiame ginče iš principo palaikau Artūra, nes kažkaip jau užknisa tie suvartymai dėl “reputacijos”. Rašau tyčia kabutėse. Tokia jau situacija, kad parodyk kliedesius per teliką apie bet ką ir po kiek laiko tas bet kas gali mesti savo reputaciją į šiukšliadiežę kartu su sudaužytų kiaušinių lukštais. Kita vertus, labai nemalonus šis išpuolis prieš Valentiną, kuris yra bene pats nuoširdžiausias ir įtaigiausias (čia jau tikrai) šio tinklaraščio komentatorius. Nu gerai – šiuo atveju pakalbėjo jis ne apie tai, apie ką norėjo Artūras, bet negi tai tokia jau tragedija. Juolab, kad apie tai kas įdomu, jo galima visada paklausti ir visada gauti argumentuotą atsakymą.

        • http://racas.lt Artūras Račas

          Kreivaranki, per savo trumpą gyvenimą padariau sau išvadą, kad kvailiai ilgalaikėje perspektyvoje yra nepavojingi. Jie gali padaryti žalos, tačiau greitai yra atpažįstami ir išmetami į šiukšlyną. Pavojingiausi yra protingi, manipuliuojantys veidmainiai. Tie, kurie apsimeta, jog jiems rūpi kiti, tačiau iš tiesų jie susikoncentravę tik į save ir negali pakęsti, kai kas nors drįsta jais abejoti. Jie dar labiau nepakenčia, kai kas nors drįsta suabejoti jų proto ar kokios nors kitos, jų nuomone, išskirtinės savybės, nauda visuomenei.

          Vienas geriausių tokio tipo veidmainiškumo ir padarytos žalos Lietuvai pavyzdžių buvo ir tebėra V.Adamkus.

          Šiame tinklaraštyje – Valentinas.

          Beje, tai galbūt paaiškina, kodėl Valentinas dažniau yra V.Adamkaus gerbėjas, linkęs “nepastebėti” jo padarytos žalos Lietuvai.

          Bet tai, žinoma, tik mano subjektyvi nuomonė, besiremianti mano požiūriu į gyvenimą ir mano vertybėmis. Tik tiek.

          • http://kreivarankis.popo.lt/ kreivarankis

            Artūrai,
            aš prieš dešimtmetį dirbau Kauno Medicinos universitete tarptautinių ryšių koordinatorium. Tai nebuvo tuščias etatas, kadangi ten studijuodavo daug studentų iš Rytų šalių, tokių kaip Libanas, Pakistanas, Saudo Arabija, Egiptas ir kitos. Tai mano viršininkė yra pasakiusi (o turėjo jinai ne vienerių metų darbo su šiomis šalimis patirtį), kad baisiausi fanatikai nėra patys kvailiai, nes jie pernelyg lengvai pasiduoda kitų įtakai, o taip pat tai nėra labai protingi, nes jie neišvengiamai anksčiau ar vėliau atsijoja pelus nuo grudų… Baisiausi yra tie kur “per vidurį” – jie pakankamai protingi, kad atremtų argumentus ir pakankamai durni, kad suvoktų esmę. Mintis perdaug aiški, kad būtų ginčijama…
            Tik kartais sutikęs protingą žmogų aš pagalvoju – o gal būtent aš esu tas, kuris yra “per vidurį”… Juk dėl to, kad Valentinas nėra kvailys neabejoja niekas, netgi Jūs (tuo esu tikras).

          • Bobutė

            Gerbiamas kreivaranki,

            ar nemanote, jog teigdamas “…kad Valentinas nėra kvailys neabejoja niekas,…” darote valentinišką klaidą – savo nuomonę pateikiate kaip neginčijamą faktą.

            Esu įsitikinusi, kad paieškoję rastume bent vieną žmogų. kuris su Tamsta nesutiktų… :)

          • Valentinas

            Miela bobute,
            Rastumėte žmonių teigiančių, kad Elvis Preslis yra gyvas, tačiau tai nepadaro Elvio mirties fakto mažiau neginčijamo.

        • Rytis I

          Supratau nedaug, tik tiek: kiekvienas tarnautojas savo reputacija rūpinasi kiek daugiau nei prezidentė visais (nejau kiekvieną uostysi – prisidirbo jau ar dar ne). Be to, netrukus “nuskriaustieji” teismuose įrodys savo teisumą (kaip visada) bei gaus kompensacijas už trumpalaikį reputacijos ištepliojimą kas jiems niekuom tolimesnei karjerai galimai neatsilieps bei bus pamaloninti mūsų visų pamokėjimais. Vat prokurorų tyrimas dėl paviešinimo, kuris berods logiškai galėjo ir turėjo būti pradėtas nedelsiant, kuris šiuom atveju svarbesnis nei atskiro valdininko ambicijos, reputacijos, liko už dėmesio borto, it užklijuotų snaigėmis bei pūga apakusios mergės akių :)..

        • Auksinis kardas

          užknisa tie suvartymai dėl “reputacijos”

          Nutekėjo svarbi slapta informacija. Tikrini savo skirtus pareigūnus, ją turėjusius. Užsidega raudona lempa ties vienu. Supranti, kad pasitikėti tokiomis aplinkybėmis bus sunku. Gauni papildomos medžiagos su teikimu iš VSD. Panaikini teisę gauti slaptą informaciją. Tose pareigose, atitinkamai negali palikti. Viską atlieki pagal įstatymus (pasitikėkime tokiu Prezidentės įvertinimu). Kažkur trūksta logikos? Taip, FNTT vadovo gaila, bet jis pasiaukojo pats, nenorėdamas įvertinti situacijos savo kompetencija.

          Juk čia dar nėra kalbos apie atsakomybę dėl padarytos žalos, kuri turės būti įrodyta nepriekaištingai atliktu, lėtu vardan neklystamumo, teisiniu būdu. Bet skubiai įvertinti tolesnes galimybes gauti slaptą informaciją duotomis aplinkybėmis, manyčiau, pritaikytas tarnybinio tikrinimo būdas ir sekantis pamatuotas nepasitikėjimas – priimtini, “užknisti” neturėtų.

          Kas be ko, būtina kuo operatyviau ir tiksliau ištirti visas informacijos nutekėjimo aplinkybes, ir traukti visus prisidėjusius atsakomybėn. Bet tuo tarpu būtina ir kuo geriau organizuoti institucijų darbą, tame tarpe tų, kurios veikia slaptos informacijos pagrindu.

          O dėl Valentino – nei jis šventasis, nei prakeiktasis, ir klysta, ir vietomis sėkmingai stengiasi neklysti.

          • znakorius

            Sutikit – kol kas yra tik įtariamųjų ratas (t.y. tie, kurie turėjo tą informaciją, o Degutienės, pvz., tame sąraše, kažkodėl, nėra, nors ji, kiek buvo rašyta, irgi tai žinojo, vyr. bankyriaus irgi nėra, nors jis, žinodamas kiek pridirbo baranauskai, juos dar kaži ko kvietėsi).
            Tai jei pradėsime imti galvas įtariamiesiems, tai bus Stalino troikų laikai.
            Dar pridėkime, kad ministeris neturi tam nei dorinių (kaip rašoma), nei dalykinių, nei profesinių (nėra teisininkas) savybių, todėl jo veiksmai nėra tinkami.

      • Valentinas

        Gerbiamas Artūrai,
        Šlykštus iki negalėjimo teisuolis esate jūs ir tai įrodėte savo pastaruoju komentaru. Visą pirmąją savo komentaro dalį vietoje “valentino” įrašykite “Račą” ir gausite daugmaž savo atvaizdą kaip jis matomas Lietuvoje. Gailiuosi, kad savo nekaltu komentaru paskatinau jus išsivemti viešai ir taip apnuoginti baimes, sopulius, kompleksus ir neapykantas. Šį vakarą neturiu laiko skrosti jūsų kliedesių, juolab nesu tikras ar jie parašyti blaivia galva ir ar jūs rytoj dėl jų nepasigailėsite ir neatsiprašysite manęs. Gal rytoj, bet jei atvirai, nuviliate mane vis dažniau ir dažniau.

        • http://racas.lt Artūras Račas

          Valentinai, rašiau konkrečiai apie tamstą ir rytoj, poryt ir po metų vėl galėsiu tai pakartoti. Tamstos šiame komentare vartojami būdvardžiai ir man skirti epitetai tik patvirtina, kad esate užkietėjęs geltonosios bulvarinės žiniasklaidos gerbėjas.

          Niekada nesistengiau tamstos (kaip ir ko nors kito) patenkinti, o tai, kad tamstą nuviliu man yra komplimentas. Kaip ir paminėjimas V.Adamkaus memuaruose, kuriuose jis skundžiasi neva aš skleidžiu gandus apie jo purviną moralinį autoritetą.

          • Valentinas

            Mielas Artūrai,
            Dar kartą perskaičiau jūsų išpuolį prieš mane ir negaliu nesusilaikyti nepakomentavęs šio atsiprašau „teksto“.
            „Pabaigai pora pastabų apie tekstą, kurį tamsta bandote “valentiniškai” analizuoti ir kaip visada “teisingai” klasifikuoti pagal “valentinišką” gyvenimo supratimą.
            Tik labai įpykęs arba labai kvailas žmogus vieną sakinį atkreipiantį dėmesį į išsakomą kvailystę galėtų pavadinti „analize“. Jokios analizės „valentiniškos“ ar nevalentiniškos nebuvo. Jūsų tekstas nebuvo vertas analizės.
            „Prikaišiojate man, kad priekaištauju prezidentei, jog jai labiau rūpi kažkieno reputacija, o ne padaryti nusikaltimai ir iš karto darote “valentinišką” išvadą apie tai, kas “kiekvienam” skaitytojui aišku.“
            Ką gi, skaitom ką rašiau:
            „Kiekvienam ne Respublikos ir ne 15min. skaitytojui aišku, kad valstybės vadovui turėtų rūpėti ir teisėsaugos institucijos vadovo reputacija ir nusikaltimas kainavęs šimtus mln. litų. Tai, kad Grybauskaitė pasakė, jog FNTT vadovų reputacija, dar nereiškia, kad jai nerūpi kas nutekino informaciją.“
            Kur nors matote prikaišiojimą? Aš nematau. Nes aš neprikaišiojau jums, kad jūs prikaišiojete prezidentei. Aš išjuokiau jūsų klausimo pateikimą per juodai balta prizmę (prisimenate teisuoliškumą?). Jūs pateikiate dvi viena kitą eliminuojančias įvykių versijas:
            Jei prezidentei rūpi „reputacija“ reiškia jai nerūpi „tiesa“. Ir atvirkščiai, jei prezidentei rūpėtų tiesa, jai nerūpėtų „reputacija“. Štai jūsų sakinys, kuriame jūs tai teigiate:
            „Nes tvirtai ant kojų stovinčios valstybės vadovui turėtų rūpėti ne reputacija, o kad nusikaltimas, kainavęs valstybės piliečiams šimtus milijonų litų, būtų įvertintas pagal įstatymus, šiuo atveju – baudžiamąjį kodeksą.“
            Švelniai sakant sakinys yra teisuoliškas, o sakant tiesiai šviesiai kvailas.
            Toliau, aš neprikaišiojau ir tada dariau išvadą apie tai kas „visiems aišku“, o iš karto parašiau kas visiems aišku. Keista, kad jums reikia aiškinti, kad kai kurie dalykai yra savaime aiškūs. Pavyzdžiui, „Prezidento pareiga yra laikytis įstatymų“. „Policijai turėtų rūpėti gaudyti nusikaltėlius“. Jei parašyčiau kokiame komentare, kad „kiekvienam skaitytojui aišku, kad prezidentė turi laikytis įstatymų“ ar ir tada sulaukčiau iš jūsų tokio pykčio priepolio? Aptariamu atveju, abi šios alternatyvos gali būti vertintinos kaip „kiekvienam aiškios“. Kiekvienam aišku, kad prezidentei turėtų rūpėti teisėsaugos institucijos vadovo reputacija. Manote, kad ne kiekvienam? Kiekvienam aišku, kad prezidentei turėtų rūpėti nusikaltimas kainavęs šimtus milijonų litų. Yra prieštaravimų? Kadangi abu šie teiginiai yra kiekvienam aiškūs tai vadinti Valentiną analfabetu ir „valentinišku“ yra analfabetiška ir kvaila (kaip dažnai tenka žodžius Račas ir kvaila vartoti kartu šiame komentare).
            „Šiuo konkrečiu atveju yra visiškai aišku, kad nėra jokių faktų įrodančių, kas yra aišku kiekvienam skaitytojui.“
            Kaip jūs įsivaizduojate faktą įrodantį, kad prezidentei TURĖTŲ rūpėti nusikaltimas?
            Einam toliau. Antra jūsų opuso demaskuojančio mano „valentiniškumą“ yra nemažiau įspūdingai kvaila (ech ir vėl).
            „aš priešpriešą sukuriu naudodamas visiems žinomais faktais, tai yra, tuo, kad D.Grybauskaitė kalbėjo apie reputacija, bet tuo pat metu nieko nesakė apie nusikaltimą. Tamsta gi, savo teiginį konstruojate įpindamas savo nuomonę (“dar nereiškia, kad”).“
            Nuo kada loginės klaidos atskleidimas yra „nuomonė“? Ar sakinys „tai, kad Račas labai daug rūko Camel cigarečių, dar nereiškia, kad jis mirs nuo plaučių vėžio“ yra nuomonė? Ne, tai ne nuomonė, o tik loginės klaidos slypinčios teiginyje „Račas rūko labai daug Camel cigarečių, todėl jis mirs nuo plaučių vėžio“ atskleidimas. Nes Račas gali mirti ir nuo gerklės vėžio ir nuo skrandžio vėžio, ir nuo kepenų cirozės (nes jau seniai mėgaujasi alumi), avarijoje (kai vairuos apimtas įsiūčio), nuo infarkto ir nuo dar daugybės ligų sukeltų rūkymo ir kitų nesveikos gyvensenos veiksnių. Galų gale, yra maža tikimybė, kad Račas mirs ir sava mirtinimi, nuo senatvės.
            Jūsų pagrindinė klaida, kad galvojote, jog aš ginčijuosi su jumis dėl prezidentės, tuo tarpu, aš išsakinėjau nuomonę apie kvailą Račo sakinį, o ne apie prezidentės poziciją. Iš kur tas chroniškas teksto nesuvokimas aptarsiu vėliau, bet dabar reikia padaryti išvadą, kad jūsų bandymas demaskuoti mano analfabetiškumą ir nesupratimą kas yra žiniasklaidą yra visiškai kvailas (jis prašosi griežtesnių apibūdinimų, bet nenuleiskime šio blogo į delfi lygį.
            Beje, jūs teisus, aš tikrai daug nesuprantu apie žiniasklaidą, bet niekada ir neteigiau, kad esu labai didelis ekspertas. Tačiau geltonumą pamatyti aš galiu. Ir jūsų atsiprašau už išsireiškimą „tekste“ jo buvo. Nes normalus tekstas būtų konstatavęs du faktus: prezidentė pasakė apie „reputaciją“ ir prezidentė nieko nepasakė apie „nusikaltimą“. Normalus žurnalistas būtų apsvarstęs ką galėtų reikšti šie faktai (nes jie galėtų reikšti keletą dalykų). Geltonasis žurnalistas isteriškai klykia, kad valstybė šliaužioja po stalu. Atsiprašau, bet tikiuosi, kad jūs įvertinsite, kad nevynioju į vatą ir daiktus vadinu savais vardais.
            Pabaigai, apie jūsų išsivėmimą mano atžvilgiu. Skaičiau jį su nuostaba, nes tai kaip jūs apibūdinote savo įsivaizduojamą Valentiną yra visiškai priešinga tam, kas iš tikro Valentinas yra. Jūs puikiausiai apibūdinote tai, kuo Valentinas nėra. Neužpykau, atvirkščiai, pagailo jūsų. Jūsų širdyje tiek neapykantos, todėl jums gyventi matyt labai sunku. Jūsų negaila, tačiau artimųjų ir bendradarbių gaila tikrai. Galvojant iš kur atsiranda toks stuobriškas pyktis ir visiškas proto užtemimas, prisiminiau jūsų elgesį Fredžio, Maro, Užkalnio atveju. Visais šiais atvejais sveiko proto užtemimas įvyksta tada, kai asmuo jus kritikuoja, nešlovina jūsų, o kartais net pasišaipo. Jūs patalogiškai nesugebate priimti neigiamos informacijos apie save. Kiekvienas žmogus drįsęs iš jūsų kvailumo pasijuokti tampa archipriešu. Smegenyse įsminga gelžbetoninis strypas stimuliuojantis maniakišką mintį „priešas“. Kuo ilgiau gyvenate, tuo daugiau tokių strypų kyšo ir tuo sunkiau gyventi. Paimkime, kad ir jūsų maniakišką idėją, kad Valentinas yra „Adamkaus gerbėjas“. Taip, kažkada parašiau, kad Adamkus yra „tautos sąžinė“, netgi bandžiau ginčytis. Tačiau tame tarpe ir jūsų dėka pamačiau ir kitą Adamkaus pusę, ypač jo vaidmenį Leo aferoje. Jau kokius tris metus nesu parašęs apie Adamkų jokio komentaro, nei teigiamo nei neigiamo, išskyrus atvejus kai nurodau, kad jūs nekenčiate Adamkaus (neginčijamas faktas). Seniai nesu jo gerbėjas. Tačiau jūsų maniakiškas protas vis dar piešia Valentiną kaip Adamkaus gerbėją, o iškrypusi fantazija kuria paraleles tarp Adamkaus Lietuvoje ir Valentino Račo bloge. Laikas susirūpinti dvasine sveikata gerbiamas Artūrai Račai.

          • http://racas.lt Artūras Račas

            Mielas Valentinai, ačiū už sugaištą laiką. Tamstos teksto komentuoti nėra prasmės, nes jūs kartojate tą pačią klaidą – savo nuomonę pateikdamas kaip faktą vėliau jau ja remdamsis konstruojate neva logiškas išvadas, kurios paverčia kitus kvailais. Tikrai labai būdinga tai žiniasklaidai, kurią tamsta tikriausiai mėgstate. Nieko naujo, susiduriu su tuo beveik kasdien.

            Taip pat ne nauja man išgirsti ir išvadų apie savo sveikatą ir psichinę bei dvasinę būklę. Diagnozavimas būdingas žmonėms, kurie pritrūksta argumentų.

            Tačiau nauja – ir pripažinsiu labai linksma – man buvo išgirsti tamstos mintis apie mano priešus. Tamsta, kaip sakoma “made my day”. Užkalnis, Fredis, Maras – mano priešai… Čia tik tokio aštraus proto kaip tamsta, Valentinai, galėjote sugalvoti. Ačiū.

            Tik štai tiesa – ta tikroji, o ne tamstos sugalvota – yra ta, kad priešų aš kaip ir neturiu. Ta prasme aš pats nieko nelaikau savo priešu, o jei kas nors apie mane taip galvoja, tai čia jau niekuo negaliu padėti. Mat priešus bent jau aš suprantu, kaip tuos, prieš kuriuos reikia kovoti, stengtis padaryti jiems žalos ar kaip nors kitaip kenkti. Nejaugi būdamas toks protingas jūs galvojate, kad aš skirčiau laiko kovoti su Fredžiu ar Užkalniu? Tai tas pats, kas kovoti su šuniu dergiančiu prie mano namo vartų. Galima būtų žinoma, būdėti su šautuvu ar kokiu kitu ginklų, tačiau paprasčiau yra tiesiog šūdukus susemti ir išmesti.

            Tiesa, yra žmonių, kuriuos susitikęs, niekada nepaduočiau rankos ir Fredis (nors ir jo nepažįstu) bei Užkalnis priklauso tai nedidelei žmonių grupei. Pirmasis jai priklauso todėl, kad yra šmeižikas ir melagis, nesugebantis pripažinti savo klaidų, antrasis – yra tiesiog menkysta, kuris jaučia malonumą nuolat mane dergti. Pripažįstu, esu padaręs klaidą ir savo laiku skyręs tam menkystai per daug dėmesio. Kalbant apie Marą – priešingai nei Fredžio ar Užkalnio atveju, nematyčiau problemos jį susitikęs paspausti rankos, nes tai, kad jis viešai apkaltino mane begėdyste, buvo nemalonu, bet tikriausiai tikra ir susiję su Maro išgyvenimais ir jo tuometiniu statusu.

            Beje, Valentinai, man susidaro įspūdis, kad tamsta neskiriate kai kurių sąvokų: kritika ir neigiama nuomonė yra visai ne tas pats, kas melas, šmeižtas ar tyčinis bandymas įžeisti, ypač kai disusijoje ar komentaruose naudojamos asmeninio pobūdžio pastabos. Puikus pastarojo veiksmo pavyzdys yra tamstos teiginys apie tai, kaip jums gaila mano artimųjų ir bendradarbių. Tai menkystų taktika.

            Nepaisant to, buvo labai smagu. Tik, ji leisite patarti, gal vis dėlto geriau nebediagnozuokite. Užkalnio vis tiek nepralenksite.

          • Valentinas

            Mielas Artūrai,
            Jūsų komentaras tėra autogeninė treniruotė – bandymas save įtikinti savo teisumu. Šiame ginče kažkas turi būti protingas t.y. jo nebetęsti, todėl protingu renkuosi būti aš. :)

          • Musė

            O man, o man, Artūrai, rankos irgi nepaduotumėte? Kavos nepakviestumėte? :)

          • http://racas.lt Artūras Račas

            o jūs turite ir rankas?

          • Krepofobas

            Šiame tinklaraštyje santykiai tarp komentatorių gan asmeniški ir aistringi. Naujokui gana sunku susigaudyti.
            Juk gali būti, kad Valentinas yra Valentina, kaip kokia Musė. Tada jau tampa suprantama, kodėl santykiai tarp Račo (vyras) ir Valentino (moteris?) tampa tokie emocingi.
            Dabar aš jau kritikuočiau Valentiną(ą) už tai, kad jam santykiai su A. Raču tampa svarbesni už Lietuvos likimą.
            Ne laikas ilgiems meilės/neapykantos laiškams.

          • Andrius

            …bliamba… o tai atsako Valentinui nebus ?… nu va… o man taip patiko šis “meksikietiškas” serialas :)

          • nerijus

            -Musė?..-O-o-o!..Musė!..

          • http://jurisprudencija.wordpress.com/ Tomas Chochrin

            Muse, aš tau paduočiau ranką.

          • Fredis*

            …deja, pagal vakarietišką etiketo sampratą ranką paduoda Musė.

          • Krepofobas

            Muse, aš jūsų visai nepažįstu, bet jei jūs meiliai atrodote, aš jums ranką ne tik paduočiau, bet ir padėčiau…na, jūs žinote ant kokios vietelės.

          • austras

            Pone, Račai, vat Jūs prisiminėte Marą ir pasakėte, kad jo emocijos susijusios su jo “išgyvenimais ir tuometiniu statusu”. Jei įdomu, galiu paaiškinti: pabaigęs disertaciją (priminsiu: ji buvo pripažinta geriausia tų metų humanitarinės krypties disertacija Lietuvoje) ponas Maras kitą pusmetį VU studentų bendrabutyje “Niujorke” gyveno iš VU 300 litų algos per mėnesį, nes dėstė 1 paskaitą per savaitę Istorijos fakultete. Tiek paskaitų dėstyti jis gavo. Mano žiniomis, Jums turėtų būti žinomas docentas Algis Kasperavičius. Tai jis VU bendrabutyje Čiurlionio gatvėje (kiek geresnis, nei “Niujorke”) vis dar tebegyvena. Šiaip mokslo darbuotojai kartais dėl įdomumo pasidalina “išgyvenimais ir tuometiniais statusais”. Vienas buvusio VPU dėstytojas, mokslų daktaras, dėstantis maždaug 2,5 dienos ir “apiformintas” ant pusės etato šiuo metu gauna į rankas 900 litų algos. Esant tokiam “statusui”, namie interneto žmogus neturi, bet džiaugiasi, jog gyvendamas su tėvais sugeba bent už butą laiku sukrapštyti. Tai kai kitą kartą koks Vilniaus ar Edukologijos universiteto dėstytojas bandys apkaltinti “begėdyste”, prašau labai nepykti ir “išgyvenimus” suprasti.

          • http://racas.lt Artūras Račas

            mielas austrai, tikiu tuo, ką tamsta sakote, pats esu dirbęs Istorijos institute ir žinau, kokie šioje srityje atlyginimai. Bet ar aš dėl to kaip nors kaltas? Ar tai, kad Lietuvoje dėstytojai ir mokslininkai gauna mažus atlyginimus yra kaip nors susiję su tuo, kaip aš gyvenu? Man atrodo, kad ne, todėl niekada nesupratau ir nesuprasiu, kaip galima dergti kitus už savo nelaimes ir kaltinti juos nebūtais dalykais vien tam, kad išlietum savo nuoskaudas. Pagaliau – kaip jau esu sakęs, kiekvienas turi teisę pasirinkti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą.

          • austras

            P.S. Netikėtai prisiminiau: žinote, ponas Maras tą pusmetį, kai gaudavo 300 litų per mėnesį, matyt turėjo kažkokių sunkiai apčiuopiamų “išgyvenimų”. Turėjau progos tuo metu gulėti ligoninėje ir ponas Maras buvo netikėtai užsukęs aplankyti. O aš nelabai ką ligoninės spintelėje turėjau, tik porą pakelių džiuvėsių. Tai ponas Maras tuos džiuvėsius tą vakarą, mane lankydamas, ir suvalgė. Matyt tai buvo kažkaip susiję su jo “statusu”. Dabar pono Maro “statusas” pakilęs – iš VU algos ir mokslinių programų susirenka gal net daugiau nei 1000. Iš VU bendrabučio tai vargu ar padės išeiti, bet “išgyvenimus” kremtant džiuvėsius kuriam laikui matyt galės pamiršti.

          • Krepofobas

            Jūsų pasiskundimai, Austre, priminė “Dvyliką kėdžių”, “Aukso veršį” ir kitas prasmingas knygas, kuriose žmonės nedejuoja dėl savo skurdo, o sugeba pasijuokti iš savęs.
            Jus pasigyrėt tik tuo, kad sugebat badauti su Maru taikos metais žemės ūkio šalyje.
            Jūs, buvę humanistinių tyrinėjimų čempionai, galėtumėt eiti prašinėti išmaldos prie turistų lankomų vietų ir, jei būtumėt gražiai apsirengę, susirinktumėt nemažai valiutos. Turistai mėgsta inteligentiškus vargšus, su kuriais galima nenuobodžiai pakalbėti užsienio kalba.
            Išsilavinimas duoda aibę galimybių įdomiai dirbti ir užsidirbti, nebent jūs toliau norit nagrinėti Maironio puspadžių storį.
            Parašykit po antrą disertaciją MG Baltic’ui ar Maximos grupei. Ten už metų disertaciją duoda 15 000 mėnesinį atlyginimą. Darbas Maximoje nesutrukdys jums ir jūsų draugui toliau dėstyti 1 paskaitą per savaitę prestižiniame universitete.
            O gal jūs manote, kad kai kurie žmonės (humanus sapiensus) yra neverti jūsų humanitarinių disertacijų?
            Taip pat, kaip logikas turiu pastebėti, kad kokios bebūtų prastos disertacijos, vis tiek viena iš jų bus metų geriausia.
            Ir ko jūs iš viso kreipiatės į visuomenę, Austrai? Prašote “Простить и понять” už jūsų ir jūsų draugo asmeninį finansinį skurdą?

          • austras

            Komentaras pašalintas – A.R.

          • Krepofobas

            Komentaras pašalintas – A.R.

          • austras

            Supratau, po šio stipraus argumento įsitikinau kieno pusėj teisybė, visų atsiprašau, ir visiems atleidžiu. Tuojau pat einu prašyti išmaldos prie Aušros vartų, nors ir nesijaučiu “humanistinių tyrinėjimų čempionu”. O gal Krepofobas galėtų susimylėti ir pasakyti kurioje vietoje Vilniuje dosniau duoda išmaldos? Juk gerbiamasis, šnekėdamas kaip ekspertas, padalinęs teisingus gyvenimiškus patarimus, galėtumėt susimylėt ir nors truputį išsamiau išskleisti asmeninės elgetavimo patirties sėkmės paslaptį.

          • romas

            Po teisybei, austras ne skundžiasi, o skundžia, todėl patarimai – ne tuo adresu.

          • Krepofobas

            Bejėgiams žmonėms geriausiai išmaldą duoda Kultūros Ministerija Basanavičiaus g.

            Taip pat galiu jums, Austrai, paskolinti raktą nuo buto, kur padėti pinigai.

          • Fredis*

            austrai, sutik, kad Krepofobo yra lašas negailestingos ir žiaurios tiesos. Štai kelias, kuriuo reikėtų eiti: šiandien knygų mugėje 14 val. bus įspūdingas renginys, L.Donskis pristatys savo naująją knygą “Lietuviškas liberalizmas 2″. Siūlau atkreipti dėmesį į bendraautorių sąrašą, kuris yra išties įspūdingas. http://iq.lt/iq-life/kultura/iq-gidas-po-vilniaus-knygu-muge/ . Šią knygą aš nusipirksiu šeštadienį.
            Labai tiliuosi, kad po kelerių metų austras, paskatintas Krepofobo ir Fredžio*, išleis knygą “Lietuviškoji socialdemokratija 2″, knygos pristatyme dalyvaus Prezidentė, Maras, Fredis*, tinklaraštininkas, Valentinas, T.Čyvas ir kompanija.

          • austras

            Dar kartą prielankiai dėkoju. Beje, čia tik dalis iš to lobyno, kurį slepiate savyje, ar jau viskas? Ilfo ir Petrovo kūrybą, Jūs, atrodo, žinote. Kaip ir, tikriausiai, žinote truputį liberalizmo teorijos, kurioje, bent jau pagal jus, svarbią vietą užima panieka humanitarams ir pagarba “Maximai”. Dar žinote, kad “bejėgius” išlaiko Kultūros ministerija. Iš visų šių teisingų faktų darote teisingas išvadas. Leiskite tikėtis, kad šioje visuomenėje vyraujančioje teorijoje, Jūs priklausote tai visuomenės daliai, kuri į humanitarus žvelgia kaip į muziejaus vertus eksponatus, o ne kaip į Einsatzgruppe A vertą taikinį? Nors manyčiau, Jūs pats mums tuojau tai išaiškinsite.

          • Krepofobas

            Aga, Austrai.
            Tik žinokite, kad mane labiausiai nuvilia ne visa tai, ką jūs išvardinote ir ne humanitarai patys per save (per se). Žinau humanitarų, kurie dar gyvi gerai parsiduodavo, vienas iš jų Čarlzas Dikensas, bet ne tik jis.
            Jei klausiate intymiai, tai pasakysiu, kad iš autorių aš labiausiai susipažinęs ir mėgstu Tynianovą.

          • Krepofobas

            Kaip visada užmiršau, ką norėjau pasakyti.
            Labiausiai iš visko nuviliate mane jūs asmeniškai, Austrai.
            O ne sistema, kokia ji bebūtų.

          • austras

            Ačiū dar kartą. Tik galutiniam pasitikslinimui: mane konkrečiai labiau siūlytumėte link “bejėgių” aprūpinimo ministerijos Basanavičiaus gatvėje, Aušros vartų su turistams ištiesta ranka, ar tiesiog iš karto Einsatzgruppe A su priverstinai laisvanoriškai išsikastu grioviu?

          • Krepofobas

            Vocational training

        • Oplia

          Valentinai, šiuo konkrečiu atveju, dėl Grybauskaitės veiksmų FNTT vadovų atžvilgiu, Artūras yra tikrai teisus. jei Grybauskaitei būtų rūpėjusi informacijos apie Snorą nutekinimo aplinkybės, ji būtų dariusi viską, kad būtų pradėtas tyrimas, o to nėra. Taip pat argumentai apie reputaciją skamba juokingai, kai prezidentė palaiko anti-reputacijos pavyzdį Palaitį. Tad jūsų argumentas, kad tai, jog Grybauskaitėi rūpi FNTT vadovų reputacija, neparodo jog jai nerūpi kas nutekino informaciją yra tiesiog bedantis.

          Iš kitos pusės žiūrint, toks Artūro išsiliejimas vėlgi nėra visiškai pagrįstas, nes absoliutinti jūsų “teisuoliškumo” nereikėtų… Visgi labai dažnai pasisakote įdomiai ir teisingai. Manau ir Artūras su tuo sutiks.

          • nerijus

            BNS galėtų pasidomėti Gailiaus reputacija (iš ankstesnių laikų), kai jis dar dirbo policijoje (jei neklystu) ir pateikti. Taip pat apie Palaitį (apie kurį nieko nežinome) ir Grybauskaitę, ir Griną. Išsamią, o ne tą, kuri visiems prieinama.

            Kaip ten sekasi samanėlei, gariūnams, aks Alytaus merui?..Jau visi baigia pamiršti, o ir nėra kas primena.

          • Auksinis kardas

            Kažkodėl manoma, kad Grybauskaitė nežinojo, jog tuo tarpu yra renkama medžiaga tyrimui? Juokinga, kai žmonės klijuoja vaizdus iš savojo nežinojimo nuoplaišų, ne iš žinojimo.

      • kestutisd

        prie sienos tokius išgamas

        • znakorius

          kestutisd.
          Kuriuos? :)

      • Krepofobas

        Mažai žinomo komentatoriaus ilgas laiškas A. Račui

        „Dešimt tūkstančių minučių Nerimo“

        Norėčiau apginti Jūsų komentatorių Valentiną. Valentinas dažnai stengiasi išreikšti savo nuomonę, todėl dažnai atrodo, kad jis įsitikinęs savo teisumu. Aišku, savo teisumų įsitikinęs žmogus yra didžiai nemalonus, bet kito kelio nėra. Norėdamas dalyvauti Jūsų tinklaraštyje, jis turi naudoti tokias stilistines priemones.

        Paimkim kad ir Jūsų tekstą apie FNtt ir j.a.j.e. D. Grybauskaitę. Jūs, savo ruožtu, neišreiškėte jokios nuomonės, tik paskleidėte nerimą. Mes tada, paprasti žurnalistikos vartotojai, galvojam kad A. Račas, kuris viską žino (BNS), nieko iš tikrųjų nežino ir baisiai nerimauja. Jei jau A. Račas nerimauja, tai mūsų, paprastųjų, nerimas auga tūkstanteriopai.
        Pažiūrėkite, ką rodo televizorius visą nedelią? Vien tik Gailių, kuris šlapinasi viešai, kaip koks Čiukšys. O nerimas tik kaupiasi.

        Dėl ko aš dar nerimauju? Dėl energonepriklasomybės ir energoministro sveikatos (sv. proto).
        Dujų derybų klausimas yra gyvybiškai svarbus (mums gyvybiškai svarbu jas nupirkti, rusams gyvybiškai svarbu jas parduoti). Ką mes girdim per priemones? Kad Lietuvos Dujos derasi su visai kita kompanija, negu Vyriausybė. LD derasi su „RusaBazaGaza“, o Vyriausybė derasi su „RusTrubExport“. Vyriausybė nieko nežino apie LD derybas, LD nieko nežino apie Vyriausybės derybas. 3 Lt kainuoja taksi nuvažiuoti vienas pas kitą ir išsiaiškinti, bet taip neatsitinka.
        Deramės su dviem firmom, nors visi žino, kad tiekėjas vienas – Gazprom. O Gazprom viską neigia.
        Nerimas kaupiasi

        Klaipėdos „Nafta“ stato puikų LNG terminalą ir garantuoja jos vadovo vardu, kad terminalo pilnai užteks aprūpinti visą Lietuvą.
        Kita lietuviška kompanija „LitPolGridTrubGazNavsiakijSlučiajImoprtExport“ išreiškia visišką nepasitikėjimą Klaipėdos „Nafta“ ir dėl viso pikto tiesia dujų vamzdį į Lenkiją už lengvus pusantro milijardo (dabar jau nesvarbu ar litų, ar eurų). Kas nors ką nors suprantate?!
        Vamzdis, matyt, gulės į Lenkiją, kad gąsdintų Rusiją. Gal galima jį gaminti iš Papje Maše, kad sumažintume kaštus?
        Dar daugiau nerimo. 10 000 akimirkų nerimo.

        P.S. Valentinui apmaudauti dėl A. Račo priekaištų neverta. Ne vienas iš čionykščių komentatorių norėtų, kad A. Račas atkreiptų į jį dėmesį.
        Fredis, jai jam parašytų Račas, patirtu DO (didelį orgazmą).

        • http://ligita.xz.lt Ligita

          Krepofobai, o Tu kaip naujokas net nebandyk visko iš karto suprasti, tiesiog nerk, gal ilgainiui atsirinksi :)

          • Izbliondimas

            Ligita, vargu ar jis naujokas.
            Tuomet, kur dingo „narkomanai“. Rodytųsi jų nėra, – bet neįtikėtina būtų, kad be dozės apsieitų.
            Juk net poetas negali nerašyti.
            O jei dar „narkomanas“.
            Tik ne taip lengva yra suprasti kuris kokiu čia vis išvirsta☺ Pagaliau ar tai yra ir svarbu.
            O tas jo sakinys: „…Naujokui gana sunku susigaudyti…“, kai aiškinasi kas gali būti „Musė“ (o iš tiesų konstatavo, tad jau tai visiškai ne naujoko nosei būtų, nes Musės čia jau du metus aplamai nebuvo… beje, tuomet aš apie tai tikrai net nepagalvojau, o dabar, – atsirado sutapimų, taigi…), – juk gali būti skirtas tikriesiems naujokams (gal net ne komentatoriams, nes tokių čia nesimato, tada gal skaitytojams, kurių didžioji dauguma čia nemėgsta kišti savo trigrašio, – mat yr protingesni už mus, – ta prasme…)☺

  • Julius

    Kad žmonės sako, kad ne dėl tokios Lietuvos kovojo, yra normalu. Nes viskas būna kitaip, nei tikiesi, o po euforijos ateina nusivylimas, tik kad mažai kas šį dėsningumą pastebi. Kalbu ne vien apie politiką. Jei tau 40, prisimink, kaip svajojai apie dabartinį gyvenimą būdamas 18 – jau numanau – “buvau jaunas ir kvailas”. Kaip ir aistringa meilė pamažu virsta šeimynine rutina, taip ir po dainuojančių revoliucijų tenka nuobodžiai kovot su ekonomikos sunkumais ir stengtis išgyvent. O lyginant nykią realybę su buvusiom svajonėm, ypač jei jos buvo didžiulės, – nusivylimas, galima sakyt, neišvengiamas.

    O tokiais atvejais galima įsijungti šią dainą, ir pasiguosti – “the grass was greener, the light was brighter…” :]

  • znakorius

    Ar lietuviai yra nepriklausomi?
    Vargu, nes rinkimuose balsuok už ką nori, o laimės piniguočiai (kitaip – žulikai) per savo sponsoriaujamus asmenis, kurie, aišku, dirbs sponsoriams, o ne visuomenės daugumai.
    Tad ar tokios tvarkos norėjo tie, kurie plikomis rankomis sulaikė tankus?
    Ar jie norėjo, kad eilinis žmogus būtų šiukšlės vietoje – neturėtų nei darbo, nei namų, turėtų kuistis šiukšlynuose, o lietuvių vaikai turėtų bėgti iš Lietuvos?

    • Sejanus

      znakoriau,
      rinkimuose laimės tie, už ką balsavo daugiausiai žmonių.

      Eilinis žmogus Lietuvoje turi ir darbą, ir namus, ir šiukšlyne jam nereikia knistis, ir vaikai neturi bėgti iš Lietuvos.

      Riba tarp perdėjimo ir melavimo nėra labai plati, ant jos balansuoti Jums nebus lengva. Verčiau nei nebandyt.

      • znakorius

        Sejanus.
        Jūs sakote, kad viskas yra gerai, viskas yra puiku?
        Tik milijonas lietuvių kažkodėl iš Lietuvos išnyko (išvyko, mirė, negimė).
        Gal bent retkarčiais, kaip sako komentatorius Sovmaras, atsiremtumėte savo pasvarstymuose į žemę, kad visai nenuklajoti?

  • Fredis*

    Kaip dabar madinga sakyti – mes susirinkę ir susibūrę čia tam, kad vykdytume bendrą pilietinį projektą, tačiau, ką čia slėpti, tarp mūsų yra tokių, kurie: a) nesupranta projekto esmės; b) supranta, tačiau nenori prisidėti; c) turi savo (svetimą) projektą, kuris kiekvienam atskiram sambūriui ar individui atrodo geresnis nei oponentų. Tikriausiai reikia visus projektus tarpusavyje suderinti ir susisteminti, o tam reikia įdėti daug diplomatinių pastangų, reikia daug kalbėtis, ką mes čia nuolat ir darome.

    • znakorius

      Pirmiausia logiška būtų atstatyti tiesą, t.y. vagims, kurie, bemojuodami vėliavomis, lietuvius apvogė, parodyti jų vietą.
      O jei parazitų neišnaikinti, tai Lietuvai nebeišgyventi.

  • Izbliondimas

    Prieš dieną buvau čia įdėjęs nuorodą į Antano Kulakausko paskaitą, esmėje apie vienos ištrintos visiškai iš pasaulio žemėlapio valstybės gimimą XIX a.. Vieno, vėliau kito žmogaus įtakoje. Iš esmės dviejų žmonių…
    Manau į daug ką atsakyta.
    Ta prasme tai,kokia bus valstybė, – lemia keletas žmonių. Kai jų yra.
    O ne ta tamsa (turiu omenyje visuomenę, – melagėlius, vagilėlius, paleistuviukus, pijokiukus… teisėjukuss kokius tai ir pan.).
    Žinoma, visuomet yra išimčių, – šventų žmonių visuomet yra aplink mus… kitaip aplamai ar verta gyventi toje tamsoje būtų, jei po nosimi neturėtumei bent žvakės, su tais švetaisiais net ne jų atvaizdu, o gretimybėje, visuomet šalia…
    Kai kas pasakys, kad va demokratijoje lemia ta minėta tamsa. Taip. Tamsa galima pasinaudoti, – juk beveik ir visos vagystės vyksta tamsoje. Tad avelės, yra avelės…
    O iš kitos pusės, o kada čia buvo kitaip, – viduramžiai klaikūs. Toliau keli šimtmečiai vergovės. O toliau vergų palikuonių…
    Bet visada buvo puiku žmogui gyventi. Nes žmogus tiki rytojumi.
    Na o tiems vartotojams, – juk visuomet buvo ką vartoti, bent jau Lietuvoje.
    Manau net ir tiems smagu gyventi, – ištisai mušantis tarpusavyje…
    Na dabar daug vilčių dedama į feizbukus ir panašiai, kai vienai didžiai valstybei tai pavyko Egipte, Livijoje, sirijoje. Kai tai blogiau jiems sekasi Rusijoje. O dar sunkiau apdairioje Baltarusijoje, – kur nesibodima žmonėms yra pasakyrti atviru tekstu kas iirkiek sumoka už tuos feizbukus pinigų, kas ir kaip tai daro. Blogiau gal gavosi toms šalims, kur nutylima karų esmė.
    Čia kaip mūsų šalies vadovo reikale.
    Viena, jei būtų pasakoma, kada darysiu tą ir tą. Kad dėl to sureguos tai ir tai. Kaip tuomet elgsisi viena ar kita žiniasklaida. Vėliau tam tikros žinybos. Ir t.t. ir pan.
    Šiandien prieš tuos feizbukus manau gali būti pasipriešinta tik dirbant atviru tekstu.
    Žinoma, tuomet reikia būti krikštoliniu.
    Matyt čia visa esmė, kad XXI a. nei viena valstybė tokio žmogaus neturi. Nei bent po vieną.
    Juk tie, kurie iki šiol nėra patikrinti nei valdžia nei pinigais juk nesiskaito (jie neprognozuojami, – tad jie gali būti šimtą kartų ir blogesni. Ne gali, o būtų… šiais laikais…).

    Tad nereikia šiandien, manau, nei pesimizmo, nei optimizmo, – čia niekada nieko gero nebuvo ir nebus. Nebent atitiktų stebuklas. Bet tuo jau buvo tikėta.
    O vartotijiškai visuomeės daliai visuomet čia buvo gerai. Ypač dabar.

  • Sapnas

    Atsiprasau, Arturai, bet visgi ne taip: “Juk iš tiesų nepriklausomybės negalima įsivaizduoti vienaip ar kitaip. Ji negali būti gera ar bloga, demokratiška ar ne, socialiai orietuota ar liberali. Ji nelemia pieno, mėsos, šildymo kainų, pensijos, nedarbingumo pašalpos ar minimalios algos dydžio, nuo jos nepriklauso gyvenimo trukmė ar demografinė situacija. Ji tiesiog yra arba jos nėra”.

    Visgi ne taip… Pragyvenimo kastai labai stipriai sumazejo – del technologiju: daug kas pasikeite, is 90 proc. zemes ukyje liko tik 10 proc. Pigus maistas… O kodel taip sunkiai (nei romenai) gali pragyventi siuolaikiniai zmones?.. Nepaisant, kad maistas – pigus? Pigus maistas – o pragyvenimas brangus. Kodel?

    Uzduodu kvailus klausimus.

  • Vidas

    Lietuva – brangi šalis. Čia išgyventi per brangu

  • Vidas

    ,,Bet dažniausiai vėliau pagalvoju, kad juk ne dėl tokių kaip jūs stengiuosi ir pasidaro kiek lengviau”
    Kazkada dziaugiates, kad yra tokiu skaitytoju kaip Valentinas, nes jis vienas is nedaugelio geba suvokti teksta. Man smalsu, o kam jus tada rasote? Kokiems zmonems?

    • http://racas.lt Artūras Račas

      Vidai, rašau žmonėms, kurie sugeba mąstyti ir įvertinti besikeičiančią aplinką ir žmonių sugebėjimą keistis. Dar – tiems, kurie skaito, tai, kas parašyta, o ne tai, ką, jų nuomone, rašydamas galvoje turėjo autorius. Ir dar tiems, kurie domisi tuo, kas vyksta Lietuvoje, žino faktus, gali juos interpretuoti, tačiau visada skiria faktą ir nuomonę. Vis dar galvoju, kad tokių Lietuvoje yra daug. Bet tikriausiai rašyčiau ir tada, jei galvočiau, kad jų yra keliolika ar keletas. Juk tai tik hobis, kaip žvejyba ar filatelija, o ten kartais pakanka ir vieno kompaniono.

  • Regis

    Kažkaip sustojau ties šia mintimi – “Lygiai taip pat, kaip šiandien ji yra tokia, kokią mes ją sukūrėme”. Sustojau ir susimąsčiau, po velnių kiek aš asmeniškai tos valstybės kūriau? O tu, kuris skaitai mano komentarą? Kiek mes kūrėme tą valstybę? Ir ko tada piktintis ir skųstis? Gal visos problemos iš čia ir kyla, kur 20-ais valstybės gyvavimo metais yra pilietinė visuomenė? Ir ar kartais valstybės kūryba ar jos vystymas (plėtojimas) nėra sąmoningai uzurpuotas siauros visuomenės grupės ir jeigu taip yra kuo mes tada skundžiamės? Skundžiamės, kad daug kas nėra taip kaip turėtų būti, o iš kur taip bus? Kiek mes įtakojome vienokių ar kitokių sprendimų priėmimą ar įgyvendinimą? Gal skundžiamės ir piktinamės visgi pirmiausiai savimi? Savimi, kad daugiau ar mažiau dėjome ant savo valstybės ir tik naiviai tikimės jog ta siaura visuomenės grupė, kurianti mūsų visų valstybę, galvos ne tik apie savo interesus, bet ir apie visų arba daugumos. O gal velniop iš savęs tą naivų tikėjimą ar pasitikėjimą? Kad 30-ais arba 40-ais metais būtų bent jau mažiau skundimosi..

    Dėl nepriklausomybės įsivaizdavimo tai daugelis manau ne ją įsivaizdavo. Įsivaizdavo Lietuvą. Valstybę Lietuvą. Nepriklausomybė tai tik vienas iš svarbių dalykų. Žmonės tarp daug visko kovojo prieš nomenklatūrinę sistemą, komunistėlius ir komjaunuolius. O kur jie visi dingo? Į Maskvą išvažiavo? Ne, neišvažiavo. Nusėdo kaip sukeltos dulkės lygiai taip pat tik šiek tiek kita tvarka. Naujose kėdėse, naujose pareigose ir su kitomis galimybėmis, tik su tuo pačiu požiūriu ir nagučių lenkimo kryptimi tokia pačia. Savaime aišku su tam tikromis, vertomis pagarbos, išimtimis..

    .. visgi manau įsivaizdavo Lietuvos valstybę, o ne nepriklausomybę. Ir didžiąją dalimi, taip ir liko su savo įsivaizdavimais, kol kažkas šalia tyliai ramiai prigriebinėjo viską kas laisvai gulėjo. O dabar skundžiamės, tiksliau ir toliau skundžiamės. Pvz. kažkokie dėdės Lietuvos vardu nusprendė pasirašyti ACTA. Be jokių diskusijų, be jokių išaiškinimo ir t.t. Ar tie dėdės vis dar valstybės tarnautojai? Tai aišku, nes ne mums gyventojams spręsti. Tai kas tada kuria tą valstybę? Aš, tu, mes? Ar tie dėdės kuriems dzin gyventojų nuomonė?

    p.s. kaip visada nelabai vykęs raiškos sklandumas, bet atskiras mintis manau įmanoma atrinkti.

    • Auksinis kardas

      Artūras teisus dėl to, kad pagrindinė varančioji idėja buvo nepriklausomybė kaip vienetas, kaip faktas, be kažkokio įsivaizdavimo pavidalui. Tiesiog – būti ar nebūti.

      O štai Valstybės įsivaizdavimas vyko dviem lygmenimis jau po tokio fakto įtvirtinimo: vienas buvo valstybės kūrimo lygmuo, gimdant viską, ko naujajai/atsikuriančiai valstybei prireiks. Tie, kas buvo prie ištakų bei kompetencijos, tie turėjo galimybę ir garbę varyti šią vagą. O antrasis vaizduotėms lygmuo buvo visiems: kas ir KAIP būsi naujoje valstybėje. Labai didelę dalį tokių apsisprendimų skubino daryti privatizavimas. Šiame lygmenyje sluoksniavomės ir klostėmės ten, kur ir kaip lygi šiol esame. Visi kompromisai, visa tolerancija korumpuotumui – tai šio lygmens apsisprendimų produktas. Visa politika, tiksliau visas negalėjimas naudotis normalia gairių, programų politika – yra šio lygmens ASMENINIŲ ir kylančių grupinių apsisprendimų suma.

      Bet tai nėra taip svarbu, kaip svarbu yra žvelgti į ateitį daug nuoseklesniu būdu, kuomet organizmo funkcionavimą reguliuotų nebe asmeniniai-atominiai, vištakiški trumpos naudelės apsisprendimai, bet didesnį vientisumą turintys principai, precedentai, pramokta išreikalauti atsakomybė, pramoktas teisingumas. Šiuo metu toks ir yra uždavinys – būti nuosekliems, taip atsiras aukštesniems organizacijos laipsniams priklausantis sveikesnis funkcionalumas.

      • Regis

        KOVOJO pirmiausiai prieš. Kai suvoki, kad prieš, tai tada bandai vardinti prieš ką. Prieš priklausomybę, prieš diktatą, prieš sprendimų primetimą, prieš nelaisvę ir t.t. O kai pabandome lukštenti kas yra priklausomybė, tai išorinė priklausomybė, kad ir nuo to pačio Kremliaus, yra tik viena iš galimų priklausomybių dalių. Lygiai tai pat sėkmingai egzistuoja priklausomybė nuo įv. gaujų ir klanų užgrobusių tam tikras valdžių dalis ir primetinėjančių visuomenei savo interesų įgyvendinimus. Pvz. buvo Komjaunimo tiesa, transformavosi į kitą vienetą. Pasikeitė iškabos, o požiūris? Požiūris, kad turint galimybes ir svertus modifikuoti informaciją ir jos pateikimą, tai ir daroma siekiant savo interesų. Ar požiūris pasikeitė? O juk tokių transformacijų aibė.

        • Izbliondimas

          O gal Regi yra kitaip.
          Gal net komunistai ir komjaunuoliai yra „geresni“ nei naujieji lietuviai.
          Juk anie iškovojo laisvę, o naujieji dar nieko gero ir nespėjo atlikti…
          O visgi jau 22 metai
          Tiek, kiek buvo duota tarpukaryje, – kuomet „kalnai buvo suspėta nuversti“. Gal dėl to kad tuomet dirbo ir nereikėjo ieškoti kam čia kaltę suvertus, jei nebūtų dirbama. Juk kaltę kam versti būtų buvę taip pat, – buvo keli šimtmečiai prieš tai vergovės…
          Gal čia tik bėdą dažnai bandoma suversti komunistams ir komjaunuoliams, kaip Rusijoje tai darė bolševikai po 1917 metų, – caro laikais gyvenusiems.
          Išeina taip, kad naujieji lietuviai, pagal jų šiandienos būdą, šiandien artimiausi būtų rusų 1917 metų bolševikams. Tuomet gal va ire atsistoja viskas į savo vietas.
          O gal kai kas sąmoningai laisvai valstybei, po 1990 m. numetė tą laukinį kapitalizmą, – išsinaikinimui, pradedant nuo darbo vietų likvidavimo.
          Kaip bebūtų laisvę iškovojo žmonės mokęsi, užaugę iki 1990 m.
          O tuos vertybių virsmus, kuomet ir kas – matyti sugebėjo gal tikrai tik vienetai pastebėti.
          Ir dar, Regi.
          Demokratija turi „išdirbusi“ gerus visuomenės vystymosi mechanizmus.
          Kai vieni visuomenei svarbūs sprendimai yra priimami masiniuose renginiuose, kitus sprendimus, – visuomenės atitinkamai įgaliotieji. Ir taip pasluoksniui, iki pačių svarbiausių sprendimų, – konstitucijos, įstatymų (LRS), įsakymų (ministras, – dažnai įsakymas yra tolygus įstatymui, jei nėra tuo klausimu įstatyminės normos).
          Kaip įmonėje, – yra visuotinio susirinkimo (dalininkų) kompetencijos klausimai, yra valdybos (tarybos), yra vienasmenio vadovo (jei valdo vienasmeniškai, pagal įstatymą) kompetencijos klausimai.
          Blogiau būtų tada, jei susirinkimas bandytų priimti sprendimus, kuriuos turi priimti vienasmenis vadovas. Ir atvirkščiai, kai vienasmenis vadovas bandytų priimti spredimus, kuriuos turi priimti tik visuotinis susirinkimas.
          Visuomenėse tai išglūdinta…
          Bet tai manau ir taip daugumai yra aišku.

          • znakorius

            Atsitiko tai ką ir prognozavo TSRS laiko Lietuvos vadovai prieš išrenkant Sąjūdį – kad vyksta kova dėl valdžios, o visuomenės daugumos interesai niekam nerūpi.

      • znakorius

        Karde,
        iš TSRS išėjo ne dėl nepriklausomybės aplamai (nes absoliučios nepriklausomybės tikrovėje nėra ir būti negali), o dėl noro įšeiti į aukštesnį lygį, nei, kad turėjo.
        Kitaip sakant, siekė gauti geriau.
        Bet ar tai gavo?
        Kažin kažin …

  • Sejanus

    Gražus straipsnis. Graži svajonė.

  • Gedas

    Apie brandą ir ACTA reikėtų atsargiai: labai labai mažai iš tų, kurie rėkia prieš ACTA, žino, kas tai yra, ir kodėl tai yra blogai (jei blogai).

    Jei jums kyla abejonių, paskaitykit visų tų prieš ACTA argumentus. Man (nors aš taip pat iš esmės prieš ACTA) jie primena sovietinę demagogiją arba paskutinių dienų/savaičių socialdemokratų rėkavimą. O juk Butkevičiaus paskutinių pasisakymų turbūt nedrįstumėt pavadinti brandžiais :)

  • Sejanus

    Gedai, kad ir kaip nemalonu, yra labai daug tiesos tavo žodžiuose. Tas pats buvo ir su SOPA / PIPA.

  • spyglys

    nenustebčiau, jei greitu laiku pasirodys kandidatai į laisvas darbo vietas su įrašu savo CV “Darbinė patirtis: komentatorius”.

    • znakorius

      Ne taip: komentatoriai yra Vox populi, o Vox populi – Vox dei.